Istorinė kelionė Marijon Magdalenon

Sekmadienį Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje švęsti didieji Šv. Marijos Magdalietės atlaidai. Grupelė maldininkų iš Svėdasų atkeliavo archajišku būdu žirgelio tempiamu vežimu.
Linksmų vyrukų trijulė – Gintas, Algis ir aš, pasimeldė bažnyčioje, stengėsi pelnyti atlaidus, susitiko pažįstamų. Labai panorusius, pirmiausia vaikus, pavežiojo po miestelį, o išvažiuodami iš Vyžuonų darniai sudainavo patriotinę dainą.

Žveng, žirgeli, lankoj…

Poetiškai Auksakarte vadinamas, bene keturiolikos metų, subrendęs, prityręs, Ginto Valevičiaus arkliukas, tiksliau kumelaitė, gerai paganytas, kelias dienas ilsėjęsis, ruoštas kelionei, tą sekmadienio rytą smagiai tempė talpų vežimą, kuriame bujojo visa mūsų linksma kompanija. Iš numatytų penkių ar šešių tebuvome trise. Prieš pat devintą valandą išriedėję iš „bazės“ Moliakalnio vienkiemyje, Svėdasų pakraščiu, tarp šilų vingiuojančiu Brindelio keleliu, po to senuoju Vilniaus vieškeliu, kol priešais Vasintos upelaitės slėnį išlindom į plentą. Nelygiu keliu, vis ieškodami patogesnio pakraštėlio, smagiai nuriedėjome iki Butėnų, nukėlėme kepures prieš Narunčio slėnyje rymantį Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpį, kilom į kalnelį, smukom į šilą ir išlindome Žaliojoje. Priešais tiltą pasukome smėliakeliu į kairę, pro eigulio Vaiginio namus.
Čia, nors dar Anykščių rajonas, bet jau Vyžuonų parapija. Gerokai praretintais šilais, kalneliais pasišokinėdami, nudardėjome į Vilkabrukius. Per kaimą smagiai persmukę gyvenvietės kryžkelėje sukome į dešinę, tiltu pervažiavome Nasvės upelę ir tiesiu keliu pralėkėme plačius Kunigiškių kaimo laukus. Žingine pervažiavome gražuolį gelžbetoninį tiltą, statytą dar 1935 metais ir besipuikuojantį elegantiška arka. Tolumoje šmėstelėjo malūnininko Vilūno sodybos stogai, sublizgėjo smagi srovė ir šiemet menkai sužėlę linguojančių meldų sodai. Žirgelis bėgo lengvai, jau be skubos, pervažiavome Plynbalio slėnį, įsmukom į tamsų šilą ir greitai pasiekėme aukštų pušų apgaubtas parapijos kapines.

Magdalenos atlaiduose

Sukome siaura gatvele centro link ir iškilmingai, visus nustebindami, jau varpui skambant, įvažiavome į aikštelę priešais Šv. Jurgio bažnyčią. Truputis daugiau nei pora valandų ir dviejų dešimčių kilometrų kelias įveiktas. Pasirūpinę arkliu, tiesiog pririšome pasiganyti senosios klebonijos kieme, kur jį, pradžioje smagiai besivoliojantį, apsupo smalsuoliai. Nusiskubinome į šventorių, nužingsniavome prie šalia klėtelės procesijai besiruošiančių vyrų. Svėdasai atvažiavo – nudžiugo maršalka Saulius. Imsime vėliavas, žibintus, ką tik paliepsite. Bet pasirodo, šį kartą procesija eis iškilmių pabaigoje. Kažkas pajuokavo, kad anksčiau vėliavas pamaldų pradžioje panešę vyrai, įsivaizduodami, kad jau pakankamai nusipelnė, tuoj pat išeidavo namo šašlykų kepti…

Šv. Mišių šventimui, kartu su parapijos administratoriumi kun. Algiu Neverausku, vadovavo brolis Elijas iš Tiberiados brolių bendruomenės.
Pamoksle, kaip gražiai lietuviškus žodžius dėliojo jau trejus metus Lietuvoje gyvenantis belgas, šiandienos šventę prilygino stebuklui, kad Jėzus atėjo į Vyžuonas. Pažymėjo, kad jis tarsi ir svečias, tačiau šis svečias atėjo ne jaukiai pabūti, bet mums patarnauti. Įspūdingas tas Jėzus – pažymėjo šypsena švytintis pamokslininkas.

Tačiau su svečiu reikia bendrauti. Kalbėjo apie gebėjimą dalintis, džiaugtis, apie tai, kad ir vasarą, kai apstu kitų darbų ir reikalų, būtina Šv. Raštą skaityti kartu šeimose ir tas mintis, kurios palietė, privertė susimąstyti, kartu aptarti.

Spalvinga procesija, didžiulis būrys baltomis suknelėmis šviečiančių barstytojų, tautiškai pasirėdžiusios kaspinų nešėjos, rimtai nusiteikę vyrai vėliavnešiai, užburiančiai skambantys mažyčiai varpeliai ir iš bokšto skardenantis didysis varpas. Istorinis vaizdinys, kai procesininkai žengia pro šventoriuje suritentus didžiulius, vis dar mūrijamai tvorai skirtus, akmenis. Čia susitikau daug mielų pažįstamų – ir dėdę Juozą, visą krūvą giminaičių iš Vanagų kiemo. Pakermošin kvietė, bet mes nepažadėjome – dar turim svarbių reikalų.

Pasisukinėjimai Vyžuonose

Pasukome Svėdasų gatvele iki Algirdo Indrašiaus sodybos, į jo gražiuosius medinius drožinius sodelyje žvilgtelėjome. Tuomet stabtelėjome centre, skulptoriaus Henriko Orakausko šedevrą, daugiasluoksnį istorinių įvykių bangomis paženklintą paminklą miesteliui, apžiūrėjome. Radvilos, kunigaikštienė, glostanti liūtę, triukšmaujančių žąsų pulkas, žydas, likimo ratą sukantis, kaukę užsidėjęs stribas, spaudžiantis rankose automatą, Šv. Jurgis ant žirgo, laimingą porelę ir vaikiškus lankus padangėse ritinėjantys, žaidžiantys linksmieji angelai. Nebenuvažiavom į dvarą, su niekuo nesusipešėme.

O būdavo, vyrai nuo Svėdasų su vietiniais čia šventėse dažnai į muštynes įsiveldavo, o po to teismuose aiškindavosi. Ir vietiniai mūsų neužkabino. Kaip kadais darydavo vietinis mėgėjas pasikumščiuoti Šarkis. Parduotuvėje šį tą nusipirkę užsukome į kiemą, kuriame vėliava su žalčiu Vyžu plazdėjo, pas bičiulį Valdą. Valandėlę jaukiai pasėdėjom, pašnekėjom ir į kelią.

Imperija

Stabtelėjome prie parapijos kapinių ūksmingame šile, prie į šio krašto praeities pasaulį vedančių vartų. Su mintimi, kodėl viskas Aukščiausiojo sudėliota taip. Iš kur ta jėga, kuri lėmė, kad mes gimėme ir išaugome. Jėga, kurią istorijoje žinojome kaip Imperiją, Dvi Romos – imperinio grožio merginos.
Neatsitiktinai pačios gražiausios, įspūdingiausios buvo paženklintos didingu imperijos vardu. Mūsų klasėje vėl dvi Romos. Didinga, ypatingais bruožais charakteriu paženklinta mažoji ir paslaptinga, stropi ir galinga didžioji Roma. Ir prieš porą savaičių supiltas šios moksladraugės – Romos Černiūtės-Eigėlienės kapas, prie kurio liepsnelę įžiebėm ir pasimeldėm.

Tokios mintys, mintelės ir malda panteone, kur brangiausi žmonės po gyvenimo kelionės ilsisi. Mano seneliai, jiems uždegiau žvakeles, mano proseneliai, senelių broliai, seserys, tėvelio pusbroliai bei pusseserės – kiek daug jų čia.
Ir vėl po arklio kojomis dunda kelias, tas senas ir nuo mažumės pažįstamas vieškelis. Vėl važiuojame per Kunigiškius. Nors planavom į Varkujus, kur žaliai dažyta koplytėlė su Nukryžiuotuoju ir užrašu, skirta partizanams – prieš šimtmetį šiame kaime gimusiam Povilui Guobiui-Špokui (1925) ir Jonui Patamsiui-Laisvūnui (1912), žuvusiems 1946 metų birželio 19 dieną – dar prieš Šventąją ėmė krapnoti įkyrus lietus.

Po tiltu praniro kelios ryškiai rausvos baidarės, kaip ir mes – Žaliosios link. Ten paplentėje, prie kan. Juozo Tumo-Vaižganto tilto, ir vėl tuos upeivius susitikome. Mūsų kumelaitę, o ir mus pačius tamsiu spiečiumi ėmė pulti, rodosi, iš plačios apylinkės sulėkę gyliai ir kitokie kraujasiurbiai. Nuo jų kaip įmanydami gynėmės. Ir mintys, mintelės, prisiminimai, šalia skrajojo. Ilga kelionė arkliu – laikas prisiminti, pamąstyti.
Užsukome į Rimkų sodybą, pasigėrėjome baltamūriu paminklu Nepriklausomybei, vandens malūno mūrų likučiais, senojo tilto akmens plytų pamatais.
Sustojome prie paminklo Nepriklausomybei Rimkų sodyboje, senojo kelio atkarpa pravažiavome pro Šaltinių kapelius, kur meistras ir mokytojas Stanislovas Karanauskas ne taip seniai palaidotas.

Autorius: Raimondas GUOBIS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama