Pirmasis lietuviškas vaidinimas Mažeikiuose

Pirmasis lietuviškas vaidinimas Mažeikiuose. Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupė. Centre sėdi Juozas Vaičkus ir Morta Vaičkienė. 1908 m. „Mano visuomenišką veikimą galima padalyti į tris periodus. Pirmas periodas apima darbuotę iki pasaulinio karo pradžios, antras – Lietuvos okupacijos laikus, o trečias prasidėjo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe“. Tai mūsų kraštiečio Juozo Vaičkaus tekstas, parašytas 1935 m. sausį. Iš „Prašymo Ministrui Pirmininkui dėl pensijos paskyrimo“. Skaičiau šį tekstą, pacituotą Aušros Martišiūtės-Linartienės monografijoje „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, ir akimirką pasirodė, kad tas prašymas rašytas ne prieš 90 metų, o dar visiškai neseniai. Istorija linkusi kartotis? Gal ir taip. Bet pirmeivių vaidmuo išlieka nepajudinamas, nes tik po jų žengia kiti. O nuo pirmojo lietuviško vaidinimo Mažeikiuose (ir visoje Kauno gubernijoje) jau praėjo 120 metų. Jei šis mano parengtas ištraukų rinkinys sudomino, būtinai perskaitykite „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“. Pajusite didžiulį malonumą – ir dėl įtraukiančio teksto, ir dėl galimybės iš taip arti prisiliesti prie reikšmingos ir užburiančios mūsų krašto kultūros istorijos. Po ilgų draudimo metų Kad suvoktume, kokių aplinkybių kontekste gimė idėja statyti lietuvišką spektaklį Mažeikiuose, būtina atsigręžti į XX a. pradžios istorinę ir kultūrinę situaciją. 1904 m. gegužės 7 d. atgauta spaudos ir kultūros laisvė. Baigėsi keturi draudimų ir represijų dešimtmečiai. Bet caro valdžia nesistengė palengvinti lietuvių tautinio atgimimo. 1904-aisiais buvo gautas leidimas tik vienam lietuviškam vakarui, jis įvyko Šiauliuose. 1905-ieji. Prasidėjo lietuviškų vakarų sąjūdis. Lietuviški vakarai su vaidinimais, gyvaisiais paveikslais, chorų dainomis, deklamacijomis, šokiais telkė bendruomenę. Lietuvos teatro istorikas Vytautas Maknys pažymėjo, kad be lietuviškų vakarų nebūtų buvę 1918 m. vasario 16-osios. „Per dešimtmetį sėkmingai kultūros darbą dirbęs lietuviškų vakarų režisierius, pastatęs 50 lietuviškų veikalų scenoje Mykolas Sleževičius, jau tapęs garsiu politiku, paklaustas, ar nesigaili menininko karjerą iškeitęs į visuomenininko, atsakė: „Be lietuviškų vakarų vaidinimų nebūtų ir 1918 metų (Lietuvos valstybės atkūrimo). Abu šiuos savo veiklos laikotarpius laikau vienodai reikšmingus“ (iš V. Maknys. Teatro dirvonuose, p. 234).  A. Martišiūtė-Linartienė pastebi: atkūrus 1905 m. viešų lietuviškų vakarų kalendorių, akivaizdu, kad tarp caro valdžios leistų lietuviškų vakarų ir premjeros Mažeikiuose buvo surengti lietuviški vakarai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Marijampolėje, Rokiškyje, kt. vietose. Beje, 1905 m. spaudoje buvo rašomos dvi datos: pirma – senuoju, antra – naujuoju stiliumi. Taigi, Juozas Vaičkus ir jo Skrajojamasis teatras pirmąjį lietuvišką vakarą Kauno gubernijoje surengė 1905 m. vasarą – birželio 29 (liepos 12).  Amžininkų prisiminimai Mažeikiuose pirmą viešą vaidinimą surengęs dvidešimtmetis J. Vaičkus – jauniausias 1905 m. vykusių lietuviškų vakarų organizatorius. Tuomet ir prasidėjo teatrinis kelias, atvedęs J. Vaičkų iki profesionalaus lietuvių teatro premjeros. Pamėginkime atkurti šį įvykį: pasirengimą, vaidinimą, įspūdžius, – klausydamiesi autentiškų balsų. Juos išgirsti padės vaidintojų Aleksandros Mickevičiūtės (pagrindinės šios istorijos pasakotojos), o taip pat Jono Jurkūno, Vilhelmo Burkevičiaus prisiminimai, saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMKM). Su svarbiausiomis šių prisiminimų ištraukomis ir komentarais galite susipažinti Aušros Martišiūtės-Linartienės monografijoje. Repeticijų pradžia ir ultimatumas A. Mickevičiūtė, vaidinusi Magdelę, su J. Vaičkumi susipažino Dorpate (Tartu) 1904 m., tada jis buvo VI klasės mokinys: „Per laidotuves mano mylimo brolio, jo pažįstamo. Daug lietuvių Dorpate mus užjautė, [...] bet Juozas Vaičkus mums tuomet buvo tikras angelas globėjas“, „Nuo to laiko likome draugais“, – pasakojo Aleksandra, nors pats Vaičkus ją vadino ne tik drauge, bet ir vaidinimo įkvėpėja. A. Martišiūtė-Linartienė savo monografijoje ir ankstesniuose darbuose apie J. Vaičkų bei lietuvišką teatrą pateikia daugiau A. Mickevičiūtės ir kitų vaidintojų prisiminimų ištraukų. Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro artistai po spektaklio „Genovaitė“. Ketvirtas iš eilės stovi Juozas Vaičkus, už jo –Ragana – Teofilė Motuzaitė, Sigitas – Jonas Motuzas, tarnas Golius – Konstancijus Bužokas, Genovaitė – Morta Grikšaitė-Vaičkienė, sūnus – Bunis (Boniventūras) Motuzas, kiti artistai: Aleksandras Vaičkus, Jonas Jurkūnas, Mykolas Žukauskas, kareiviai – vietiniai gyventojai, pakviesti vaidinti spektaklyje. Apie 1910 m. Jono MOTUZO nuotr. „Praslinko žiema, išaušo giedresnis pavasaris. O vasarą į Papilę atvažiavo Vaičkus, [...]. Jam beviešint pas mus pradėjom tartis, kaip reikia suruošti vakarą su vaidinimu. Pasakyta – padaryta. Išsirinkom veikalą „Velnias spąstuose“. Nutarėme pastatyti Mažeikiuose. Kelias dienas paviešėjęs, jis išvažiavo į Mažeikius pas seserį a. a. Skabeikienę. Čia buvom susitarę susitikti. Pradėjom ruoštis prie vaidinimo. Vaičkus sakė: „Aš esu iniciatorius – tu įkvėpėja.“ Birželio pradžioje Juozas atnešė knygutę, – Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, pasirašiusių Dvi Moterys, komediją „Velnias spąstuose“, prieš trejus metus išspausdintą Tilžėje. „Pradėjom mokintis roles. Jo rolė buvo Jurgis, mano – Magdelė. Visus artistus parinko. Ir taip pradėjom smarkiai dirbti. Darbas buvo nelengvas, ypač Juozui. [...] Vargom visą mėnesį, kol patys išmokom roles ir kitus artistus paruošėm. Artistais buvo: Gabalis, Jurkūnas, iš Tryškių stalius su žmona (neatmenu pavardės), aš, Vaičkus ir sufleris Jansonas, dabar jis yra dantų gydytojas.“ Tyčia ar netyčia Aleksandra užmiršo pavardę vaidintojos, dėl kurios buvo iškilusi grėsmė, kad pirmojo vaidinimo Mažeikiuose galėjo ir nebūti. Po poros savaičių repeticijų vaidintojai Vaičkui ir Mickevičiūtei pateikė ultimatumą: „Jeigu ją atleisi, tai ir mes visi atsisakom.“ Apie konfliktą papasakojo J. Jurkūnas: „J. Vaičkus atsivedė Antaniną Vaičkiutę ir mums pareiškė, kad Reivitienė yra netikusi, jis turįs savo seserį, kuri esanti jau rolę išmokusi. Ši repeticija buvo surengta Reivitienei neesant, bet kad jau Reivičiai buvo mokęsi virš 2 savaičių, mes visi artistai nutarėm jos neatleisti ir mums pasirodė Antanina Vaičkiutė dar kiek blogesne, [...] tai mes nutarėm, jeigu ją atleisi, tai ir mes visi atsisakom. Aš buvau Reivičius ir Gabalį pakvietęs, tai jie liko. J. Vaičkus ir Mickevičiūtė noroms arba nenorint turėjo priimti.“ (Čia ir toliau tekstai iš J. Jurkūno atsiminimų, LTMKM, Nr. 547.) Repeticijos tęsėsi, o J. Vaičkus turėjo didelį rūpestį. Viešų lietuviškų vakarų rengėjams reikėjo gauti net du valdžios leidimus. Cenzūros patvirtintą pjesę mažeikiškiai jau turėjo, tačiau reikėjo gauti ir gubernatoriaus leidimą viešam lietuviškam vakarui surengti, kuriame būtų leista vaidinti, chorui dainuoti dainas. Jaunikaitis ant vagono stogo A. Mickevičiūtė pasakojo, kad J. Vaičkus leidimą vakarui gavo iš Kauno gubernatoriaus: „Vaičkus pradėjo rūpintis leidimą išgauti. Važiavo į Šiaulius pas isprauninką – tas nesutiko. Tada važiavo į Kauną pas gubernatorių ir ten gavo.“ J. Jurkūnas, tam reikalui davęs Vaičkui didelę sumą pinigų – 30 rublių, – ne paskolinęs, o davęs neatlygintinai, – pasakojo, kad leidimo Vaičkui tekę vykti net į Peterburgą: „Nuo Kauno gubernatoriaus 3 kartus prašė, bet leidimo negavo. Tada aš daviau jam 30 rublių ir iš tikrųjų leidimą parsivežė iš Peterburgo“. Vaidintojai su dideliu džiaugsmu sutiko grįžusį Vaičkų, kuris visus prajuokino pasakojimu apie kelionę be bilieto. „Parvažiavo labai linksmas, nudžiugęs. Nupasakojo savo kelionę, juokėmės per ašaras, nes važiavo vagone, ant vagono ir po vagonu, nuvažiavo laimingai, grįždamas nebeišsisuko nuo konduktoriaus, pačiupo kokioj tai stoty. Sustatė protokolą, visgi bausmės jokios neturėjo. Sakė konduktorius sakęs: maniau, kad velnias laksto po vagonus (no vsio taki ja evo paimal – rus.)“, – prisimena A. Mickevičiūtė. V. Burkevičius, tapęs teisininku, net po kelių dešimtmečių su dideliu malonumu ir vaizdingai pasakojo apie Vaičkaus kelionę: „Nepaprastos, sakyčiau, fantastiškos nuotaikos reikia dabar įsivaizduoti visų spektaklių rengėją grįžtant [...] auštant, ant vagono stogo (!) išeiginiais drabužiais apsirengusį, net su cilinderiu (nesunku iš to mums dabar dasiprotėti, jog ir frakas, ir cilinderis buvo pasiskolinti, bilietui gi pinigų nebuvo).“ Atrodo, kad pasakotojai J. Vaičkaus kelionių kitaip ir neįsivaizdavo, kaip tik ant vagono stogo: „Dar kelis kartus važiavo į Šiaulius dėl afišų ir kitų reikalų, o pinigų nebuvo. Todėl dažnai važiuodavo be bilieto ant vagono stogo ar kaip kitaip pasislėpęs. Pietavo ir nakvojo pas mano sesutę“, – tęsė prisiminimus A. Mickevičiūtė. Kelionių būta daug. „Norėjom, kad ir choras būtų, tai ėjom pas vargonininką Karolį Pukevičių ir prašėm, kad sudarytų chorą. Nors ir nedaug dainelių buvo (gubernatoriaus) leista, bet dainavo „Kur bėga Šešupė“, „Šėriau žirgelį“, „Močiute mano“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir dar vieną dainelę, neprisimenu kokią. Daugiau tokių tautiškų neleido valdžia.“ (A. Mickevičiūtė) Artistų darbai ir dienos Aleksandra keletą kartų prisimena keliones į surastą salę, repeticijas, vaidinimo vietos įrengimo darbus. „Pasikartojimai A. Mickevičiūtės prisiminimuose – tarsi ano meto kelionė – 3 kilometrus pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal – iš atminties iškeliant vis po naują tų laikų detalę“, – įtaigiai, lyg rašytų romaną, pasakoja „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“ knygos autorė. O štai ką prisimena Aleksandra. „Klausimas kilo kur salę gausim. Šen ir ten apžiūrėję, galų gale Mažeikių malūne gavome didelį svirną, kur galima buvo sutalpinti apie 500–600 žmonių. Turėjome patys susitvarkyti, na ir dirbom išsijuosę, vaikščioti į tą malūną turėjome po 3 kilometrus, bet tas vis niekis, ūpas kyla su kiekviena diena.“ „Mokėmės roles, darėm repeticijas, o į tą malūną kelias nebuvo taip artimas. Teko iš Mažųjų Mažeikių eiti 3 km kelio. Kitiems artistams buvo dar toliau, bet ūpas nekrito, o vis kilo.“ „Patalpą, didoką sandėlį, gavom pas malūnininką Lačą, ant Ventos kranto. Patys turėjome viską sutvarkyti, išvalyti; dirbom išsijuosę visą mėnesį diena iš dienos.“ J. Jurkūnas konkretus: „Lačas nieko neėmė už daržinę, aš iš savo ūkio atvežiau 4 vežimus lentų ir 1 vežimą baslių suolams. Patys padarėme visą įrengimą, tik Vaičkus nupirko vinių neatsimenu kiek.“ Vaidintojai atliko visus vakaro organizavimo darbus. Reikėjo afišų. „Po to dar važiavo Vaičkus į Šiaulius užsakyti afišas“. Reikėjo „reklamos“, kad į vaidinimą susirinktų žmonės: „Ir taip viską sutvarkę ėjome pas Mažeikių kleboną kun. Meškauską prašyti, kad praneštų iš sakyklos, jog bus lietuviškas teatras, pelnas buvo skiriamas statybai Mažeikių bažnyčios. Klebonas sutiko ir artimiausią sekmadienį pranešė žmonėms. Artinosi birželio mėn. 29 d. Skelbimai visur iškabinti. Mažeikių klebonas iš sakyklos pranešė, jog yra rengiamas P i r m a s lietuviškas vakaras ir pelnas skiriamas Mažeikių bažnyčios statymui“, – vaidintojų „žygius“ vardijo A. Mickevičiūtė. Kulminacija artėja A. Mickevičiūtės prisiminimuose vaidinimo išvakarės ir premjeros diena atgyja tarsi vakar buvusios. „28 birželio išpuošėm salę vainikais, šokiams padarėme, jei būtų salėj trošku, vietą ant Ventos kranto, iliuminavom popieriniais spalvotais žibintais, ir baisiai jaudinomės išvakarėse vakaro, kaip mums tas visas pavyks. 29 birželio iš ryto atvažiavo Juozo pažįstamas Jankauskas, pasakė, kad jo nuomone – neblogai. Ir štai mūsų triumfui prisirinko žmonių pėsčių ir važiuotų iš visų pusių: iš Šiaulių, Rygos, Liepojos, Ylakių, Papilės, Viekšnių ir kitų aplinkinių miestelių ir kaimų. Mums jau didelis rūpestis pasidarė, kad visi nesutilps į mūsų „salę“. Į ją galėjo sutilpti ne daugiau kaip apie 300 žmonių. Jankauskas, matydamas tiek žmonių, neatsiklausęs mūsų, o ypač Juozo Vaičkaus, pranešė žmonėms, kad mes, suvaidinę vieną kartą, tuoj pakartosim antrą sykį. Vaičkus labai supyko ant jo, ir pasakė jam, kad jis jį prašė tik draugiškai pažiūrėti ir pataisyti, kas negerai, o nesiskelbti čia kaipo tvarkdariu. Jankauskas labai užpyko ir, nelaukęs vaidinimo, išvyko. Pusė publikos paliko už durų. Žmonės buvo nepatenkinti, bet ir mes nieko negalėjom padaryti. Buvom sumanę publikai pranešti, kad antrą kartą tą pačią programą kartosime, bet atsisakėm, nes veikalas ilgas, atima 3 val. laiko, neužtenka jėgų nei ūpo. Vaičkus iš scenos pranešė, kad visų sutalpinti negalėsim.“Bus daugiau.

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama