Kauną į Marijampolę iškeitęs buvęs valdininkas ir bankininkas Valentinas Vaškevičius dėl to nesigaili

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Valentinas Vaškevičius nėra šių eilučių autoriaus giminaitis, tai tik pavardės sutapimas. Su juo esame pažįstami jau apie trisdešimt metų, o daugelis marijampoliečių jį pažįsta kaip ilgametį miesto bankininką. Įdomu ir tai, kad dar prieš tapdamas bankininku pašnekovas 12 metų dirbo Savivaldybėje ir buvo atsakingas už viso miesto ūkį. Tad susėdę labai karštą liepos dieną jo jaukių namų Tolminkiemio gatvėje terasoje pasikalbėjome ir apie ūkį, ir bankus, ir apie aktyvią veiklą neseniai 30-metį minėjusiame Marijampolės „Rotary“ klube. O pokalbį pradėjau nuo kieme ant stiebo plevėsuojančios jo šeimos vėliavos.

Prie namų plevėsuoja Trispalvė

V. Vaškevičius yra vienas pirmųjų, jei ne pats pirmasis marijampolietis, savo kieme ant stiebo prieš tris dešimtmečius išsikėlęs lietuvišką Trispalvę. Tokią mintį jam įkvėpė apsilankymai Suomijoje, Kokoloje, su kuria Marijampolė bendrauja dar nuo 1969 metų.

Nemažai metų V. Vaškevičius buvo šio bendradarbiavimo tarp dviejų šalių miestų koordinatorius, priimdavo suomius mūsų mieste ir lydėdavo marijampoliečius į Kokolą. Ten savo vėliavas kiemuose buvo išsikėlę daug suomių, tad tokią idėją jis parsivežė ir į Marijampolę. Vėliau Valentino užsakymu buvo pagaminta ir šeimos vėliava, kuri taip pat dažnai plevėsuoja Vaškevičių kieme.

– Esu gimęs Kaune, darbininkų šeimoje, turiu šešeriais metais jaunesnę seserį. Baigiau aštuonmetę mokyklą, buvau ten pirmūnas, vėliau – ir vidurinę. Labiau domino tikslieji mokslai, tad pasirinkau studijuoti mašinų gamybą tuomečiame Kauno politechnikos institute, esu diplomuotas inžinierius mechanikas. Šią specialybę rinkausi todėl, kad domino technika, padėdavau savo tėčiui remontuoti jo automobilį, viliojo ir prie instituto veikęs sportinis techninis klubas „Politechnika“, – prisiminė V. Vaškevičius.

Iš gamyklos – į valdišką darbą

Tais laikais aukštąjį mokslą baigę jauni specialistai gaudavo paskyrimus į konkrečias įmones bei darbo vietas, ir kauniečius siųsdavo į periferiją. Pirmasis Valentino paskyrimas buvo į Alytaus mašinų gamyklą, bet netrukus institute sulaukė tuomečio Kapsuko autonormalių gamyklos atstovų, kurie pakvietė pas save į Sūduvos sostinę. „Gyvenimo Kaune iš karto dar neatsisakiau, pažiūrėjau, kad traukiniu važiuoti į Alytų reikia per Kapsuką, tad Kapsuką ir pasirinkau, nes jis arčiau. Netrukus Autonormalių gamykla skyrė kambarį bendrabutyje, dirbau inžinieriumi technologu, aprašydavau detalių gamybos technologijas, ta gamykla tuometės sovietų sąjungos automobilių gamykloms gamino ratų tvirtinimo varžtus“, – pasakojo marijampolietis.

Jau po penkerių metų gyvenimas pasikeitė, nes V. Vaškevičius gavo valdišką darbą. Tuometis Kapsuko autonormalių gamyklos direktorius Vitas Jakelaitis po kurio laiko perėjo dirbti į Miesto vykdomąjį komitetą pirmininko pavaduotoju, tad jis 1981 metais ir pasikvietė jauną specialistą, pasiūlęs darbą Vykdomojo komiteto plano komisijoje. V. Jakelaičiui pašnekovas už tai iki šiol dėkingas. Su kaimynystėje gyvenančiu garbaus amžiaus senjoru jis iki šiol palaiko ryšius, bendrauja.

Vykdomajame komitete, kuris vėliau tapo Savivaldybės administracija, V. Vaškevičius dirbo Plano komisijos inžinieriumi, tai buvo daugiau techninis darbas. „Pamenu, vos atėjus dirbti potvynis buvo sugriovęs senosios Šešupės užtvankos skydą, vanduo sukilo, reikėjo ieškoti išeičių. Naujas darbas buvo įdomus, norėjau iššūkių, mačiau jame perspektyvų, o toje gamykloje, kurioje visi sprendimai priklausė nuo centrinės ministerijos Maskvoje, plėtros galimybių jau nebuvo“, – sakė vyras.

Koordinavo ryšius su Kokolos miestu

Po kurio laiko V. Vaškevičius tapo Plano komisijos pirmininko pavaduotoju, dar vėliau – miesto ūkio vyriausiuoju inžinieriumi ir iš viso kaip valdininkas dirbo 12 metų. Buvo atsakingas ir už viso miesto komunalinį ūkį, žinojo visas jo bėdas ir problemas, kiek kokioje gatvėje šviestuvų nešviečia. Miesto tvarkymas taip pat buvo jo rūpestis.

Tas darbas patiko, be to, jį labai paįvairino gautas pasiūlymas perimti draugystės su Suomijos Kokolos miestu reikalus, sutikinėti delegacijas, lydėti svečius, rūpintis jų maitinimu, pervažiavimu, nakvyne. Iš to laikotarpio yra likę daug įvairių prisiminimų, Suomijoje jis rado daug draugų, patys šviesiausi prisiminimai liko apie suomių vertėją ir jų bendravimo koordinatorių Vladimirą Frolovą, kurį dar pamena kai kurie marijampoliečiai.

– Tuo metu bent du kartus per metus mūsų delegacijos važiuodavo į Kokolą ir tiek pat kartų suomiai atvykdavo čia. Sovietmečiu Kokola mums buvo tarsi langas į Europą, lankantis ten daug kas stebino. Gal labiausiai įsiminė skirtumai švietimo sistemoje. Maždaug 1989 metais į Kokolą nuvykome su Marijampolės pedagogais ir moksleiviais. Tiesiog pribloškė suomių tarpusavio bendravimas, kai mokinys, atėjęs prie mokytojų kambario, sutinka mokyklos direktorių ir kalba su juo kaip lygus su lygiu. Stebino ir jų buitis, pilnos prekių parduotuvės, eismo kultūra, – pasakojo V. Vaškevičius.

Paklaustas, kuo Marijampolė domino suomius, marijampolietis svarstė, kad šiems buvo įdomu pažinti mūsų kraštą, jo žmones, kitą kultūrą ir tradicijas. „Jau pasidėjus Atgimimui suomiams pasakojau, kas pas mus vyksta, kalbėjau apie mitingus, mūsų siekius. Kartą viena mokytoja apsiašarojo klausydamasi, nes, kaip paaiškėjo, ji jautė simpatijas sovietų tvarkai ir dėl to labai nusivylė savo įsitikinimais. Buvo atvejis, kai apie 20 suomių, susikabinę rankomis ir suomiškai dainuodami, atėjo Tolminkiemio gatve pas mus į svečius“, – šypsojosi vyras.

Pašnekovas sakė, kad 1997 m. Kokoloje lankėsi su Marijampolės „Rotary“ klubo nariais, o po trijų mėnesių jo bičiulis V. Frolovas mirė. V. Vaškevičius su žmona Inga važiavo į laidotuves Kokoloje, vėliau po kažkiek metų aplankė bičiulio kapą. Marijampolietį labai pradžiugino žinia, kad daug prie dviejų miestų bendravimo prisidėjusiam suomiui Kokolos LIONS klubas 2017 metais pastatė paminklą šio miesto centre.

Gražiausių sodybų šiandien – labai daug

V. Vaškevičiui teko dirbti ir su tuomečiu mūsų miesto vadovu Kęstučiu Subačiumi, ir vėliau su pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo Marijampolės meru Broniumi Beržiniu. Su pastaruoju V. Vaškevičius per ketverius metus daug bendravo, o iš to bendravimo likę tik patys geriausi prisiminimai.

Paklaustas, kaip šiandien jis vertina miesto ūkį, jo tvarkymą, pašnekovas teigė, jog, žinoma, daug kas pasikeitė, atsirado daug naujų galimybių, kitos darbo sąlygos. „Tais laikais mieste reikėdavo taupyti elektrą, tai tekdavo fiziškai, rankiniu būdu atjunginėti šviestuvus. Dabar daugybę miesto priežiūros darbų atlieka moderni technika. Jau ir Poezijos parke darbuojasi robotai, viskas labai patobulėjo, pasikeitė ir gatvių tinklas, technologijos, taip pat ir žmonių požiūris.

Pamenu, rinkdavome gražiausias miesto sodybas, jų gal dešimt mieste komisija atrinkdavo, o šiandien kiekvienoje gatvėje tokių gražių sodybų atrastume, ir ne vieną“, – pastebėjo jis.

Atmintyje išliko ir tai, kad tuo metu tokias pareigas einantis žmogus turėjo priklausyti vienintelei – sovietų sąjungos komunistų – partijai, kito pasirinkimo nebuvo. To neišvengė ir jis, bet jau netrukus susikūrė Lietuvos komunistų partija, ji atsiskyrė nuo senosios partijos ir tada V. Vaškevičiaus partinė priklausomybė baigėsi, daugiau jokių partijų nariu jis nebuvo.

Iš valdininko – į bankininko kėdę

Po dvylikos metų pašnekovo karjera vėl apsisuko 180 laipsnių kampu ir jis tapo bankininku.
„Tuo metu sulaukiau pasiūlymo dirbti Valstybiniame komerciniame banke ir valdiškas mano darbas baigėsi. B. Beržinis suprato mano apsisprendimą, nors nenorėjo atsisveikinti. Tapau šio banko valdytojo pavaduotoju Marijampolėje. Tai buvo nauja man sritis, daugiau administravimo darbas. Reikėjo tobulinti ekonomines bei teisines žinias, tačiau tas iššūkis negąsdino, buvau jam pribrendęs“, – teigė buvęs bankininkas.

Pasak jo, alga banke buvo didesnė, bet ir atsakomybės našta didžiulė. Po metų mirus tuomečiam valdytojui šios pareigos buvo patikėtos V. Vaškevičiui. Dabar jau galima užsiminti, kad Valstybinio komercinio banko pastatas Marijampolės Laisvės gatvėje buvo ir Lietuvos banko bazinė saugykla, čia saugota dalis Lietuvos banko fondų ir už tai pašnekovas buvo atsakingas. Pasak jo, toje bazinėje saugykloje vienu metu saugota 220 dėžių su pinigais, kiekvienoje dėžėje buvo po 2 milijonus litų. 1993 m. birželio 25 dieną V. Vaškevičiui teko garbė iš saugyklos išduoti pirmuosius litus Marijampolėje veikusiems komerciniams bankams.

„Po penkerių darbo metų Valstybinį komercinį banką sujungė su Taupomuoju banku, aš gavau pasiūlymą dirbti pavaduotoju, bet mane jau buvo pakalbinęs „Hermio“ bankas, tad po kurio laiko pradėjau dirbti jame. Pamenu, buvo viena tokia diena 1998-ųjų gegužę, kai tą dieną iškart dirbau trijuose bankuose. „Hermis“ įsikūrė buvusio „Vaikų pasaulio“ pastate Vytauto gatvėje, teko tas patalpas įrenginėti“, – pasakojo V. Vaškevičius.

„Snoro“ uždarymas paliko skaudžius prisiminimus

Praėjo dar kažkiek laiko, ir „Hermį“ nupirko Vilniaus bankas, po to atsirado „Vilniaus bankas-SEB“ ir galiausiai liko tik skandinaviškas SEB bankas. Ten V. Vaškevičius dirbo komercijos direktoriumi, o vėliau sulaukė pasiūlymo pereiti į „Snoro“ banką.

– „Snore“ man pasiūlė Marijampolės filialo vadovo poziciją, turėjome padalinius Kazlų Rūdoje, Šakiuose, Kybartuose, Vilkaviškyje. Patirties netrūko, mūsų filialas buvo tarp pirmaujančių padalinių banke pagal ekonominius rodiklius. Džiugino ir šio banko požiūris į vadovus, buvau tikrai vertinamas. Manau, po darbo Savivaldybės administracijoje vadovavimas šio banko filialui buvo mano karjeros viršūnė, – įsitikinęs buvęs bankininkas.

Po 2008–2009 metų krizės 2010-aisiais bankas buvo atsigavęs, rodikliai buvo labai geri, tad „Snoro“ uždarymas buvo labai netikėtas ir iki šiol tai vienas iš skaudžiausių pašnekovo prisiminimų. Bankroto procesas užtruko kelerius metus, iš 10 banko filialų liko trys, V. Vaškevičius dar buvo paskirtas banko Kauno zonos, kuriai priklausė Alytus, Marijampolė, Kaunas, vadovu.

2013 metais V. Vaškevičius gavo pasiūlymą dirbti Šiaulių banke, kuris neseniai buvo susijungęs su Ūkio banku. Čia vėl rado kitą struktūrą, sąlygas, prie kurių, laikui bėgant, priprato. Tad iš viso marijampoliečiui teko dirbti net šešiuose Lietuvos bankuose.

Daug metų paskyrė rotarietiškai veiklai

– Jau buvau pensininkas, man norėjosi daugiau laiko skirti sau, šeimai, kelionėms, rotarietiškai veiklai. Pasitaręs su šeima nutariau baigti 24 metus trukusią bankininko karjerą ir išėjau į pensiją, – sakė jis.
Paklaustas, ar save laiko labiau inžinieriumi, ar bankininku, pašnekovas šmaikštauja, jog labiausiai save laiko rotariečiu. Išties narystei Marijampolės „Rotary“ klube, į kurį įstojo 1996 metais, pakviestas klubo įkūrėjo B. Beržinio, Valentinas skyrė ir tebeskiria daug laiko bei pastangų.

2006 metais V. Vaškevičius tapo Lietuvos „Rotary“ apygardos komiteto nariu, 12 metų buvo atsakingas už visos šalies „Rotary“ finansus kaip iždininkas. Iš to laiko liko patys geriausi prisiminimai apie bendravimą su šios organizacijos atsakingąja sekretore Edita Katinaite-Kalčiūniene, kai kartu pavyko parengti ir įgyvendinti daug svarbių projektų visoje Lietuvoje.

Būsimą žmoną įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Paklaustas, kaip susipažino su žmona Inga, V. Vaškevičius sako, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. „Pirmojo paskyrimo vietoje buvusioje Autonormalių gamykloje jau gal trečią darbo dieną užsukau į buhalteriją ir atidaręs duris prie stalo pamačiau sėdinčią tokią panelę, kuri iškart krito į akį. Trejus metus draugavome, paskui iškėlėme vestuves, metus pagyvenome Ingos patėvio vieno kambario bute, o tada gamykla pastatė daugiabutį Vytauto gatvėje, kur yra Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, ir ten gavome dviejų kambarių butą.

Netrukus Inga iškeliavo gimdyti, aš kaip tik baigiau buto įrengimą ir pirmąjį sūnų Martyną iš ligoninės parsivežėme į dar dažais kvepiantį butą, net ir dujų tada dar neturėjome“, – prisiminė buvęs bankininkas.
Marijampolietė Inga buvo buhalterė, ji užsiėmė ir namudiniu darbu tuometėje Kapsuko meno gaminių įmonėje, vėliau darbavosi „Baltijos tekstilės“ įmonėje, dar 12 metų dirbo vadybininke-eksperte „Telemarketingo“ bendrovėje, o vėliau išėjo į pensiją.

Martynas su žmona Rūta gyvena Vilniuje, jis yra finansų analitikas, ruošia projektus ūkininkams gauti finansavimą iš struktūrinių fondų, o marti dirba prekybos sistemoje. Jaunesnysis sūnus Karolis jau nemažai metų su šeima yra įsikūręs Vokietijoje, Šverine, esančiame už maždaug 90 kilometrų nuo Hamburgo ir turinčiame apie 100 tūkstančių gyventojų. Jis – ryšių komunikacijų specialistas, o marti Birutė – medikė, dirbanti gydytoja vietos ligoninėje. Šeimoje auga 3,5 metų Nora ir pernai gegužę gimęs Jonas.

Seneliai norėtų, kad sūnus su marčia ir anūkais atvažiuotų į Marijampolę dažniau, iki šiol jie čia visi svečiavosi keletą kartų. Ryšį su anūkais seneliai technologijų pagalba palaiko kasdien, o kai jau nori pamatyti gyvai, V. Vaškevičius sėda prie automobilio vairo ir 1200 kilometrų įveikia be sustojimų nakvynei. Seneliams smagu, kad anūkai auklėjami lietuviška dvasia, lanko nuotolinę sekmadieninę lietuvišką mokyklėlę.

Vertina prabėgusius metus ir džiaugiasi gyvenimu

Išėjęs į pensiją, V. Vaškevičius atrado savyje ir kulinaro gyslelę, mėgsta eksperimentuoti virtuvėje, pavartęs kulinarines knygas, pagamina ką nors skanaus. Šeimą džiugina namų aplinka, kurią patys sukūrė ir prižiūri, abu su žmona mėgsta keliauti, pažinti naujas vietas, keliones organizuoja ir rotariečiams.

Rugpjūtį sukaks 30 metų, kai Vaškevičių šeima gyvena name Tolminkiemio gatvėje. Abu puikiai pamena, o ir kaimynai nepamiršo, kad 2005 metais, kai minėjo įkurtuvių 10-metį, surengė gatvės šventę, išsinešė į gatvę stalus, vaišinosi, buvo ir muzika, visiems labai patiko. Šiemet kažko panašaus jau neplanuoja, nes, anot vyro, dalis gyventojų per tą laiką pasikeitė, vieni išsikėlė, kiti paseno ar iškeliavo Anapilin. Gatvės gyventojų bendruomeniškumo jausmas tarsi ir niekur nedingo, bet bėgantis laikas daro savo.

– Galiu tvirtai pasakyti, kad mes su Inga džiaugiamės kiekviena savo gyvenimo diena. Gyvenimas tikrai buvo įdomus, padovanojo daugybę įdomių akimirkų. Tai ir svajonė yra, kad metams bėgant sveikata būtų bent jau tokia, kokia dabar, nes su amžiumi atsiranda visokių problemų. Tikiuosi ir toliau išlaikyti bendrystę „Rotary“ klube, noriu, kad šeimai būtų viskas gerai, kad turėtume ramias dienas, kad toliau gražėtų ir klestėtų mūsų nuostabi Marijampolė, – sakė atsisveikindamas V. Vaškevičius.

Autorius: Algis Vaškevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama