Islandijoje gyvenanti lietuvė mokslinį darbą rašo apie savo tautiečius

Svetur apsigyvenę mūsų kraštiečiai lietuvybę kartais puoselėja net labiau nei nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Islandijoje gyvenanti Goda Cicėnaitė nuolat palaiko ryšį su Lietuva ir deda daug pastangų, kad bendrystę jaustų visi šioje šiaurės Europos šalyje įsikūrę lietuviai.

Planavo likti metus

Vilkaviškyje gimusi ir augusi Goda Islandijoje gyvena jau septynerius metus. Į šią reto grožio šalį ją atvedė meilė.

Gimtąjį Vilkaviškį Goda paliko 2011 m., kai baigė „Aušros“ gimnaziją ir išvyko studijuoti į Londoną tarptautinių santykių. Ten susipažino su būsimuoju sužadėtiniu islandu Brynjolfur Stefansson.

Iš pradžių apie persikėlimą į Islandiją pora nesvarstė. Iš Londono abu išsikraustė į Nyderlandus, Hagą, kur G. Cicėnaitė studijavo viešąjį administravimą. 2018 m. lietuvė su draugu išvyko į Islandiją, su mintimi po metų grįžti atgal į Hagą, tačiau gimtoji Brynjolfur šalis lietuvaitei patiko ir pora liko joje gyventi.

Goda savo studijas pratęsė Islandijos universitete, šiuo metu jame dirba ir kartu siekia globaliųjų studijų daktaro laipsnio. Socialinių mokslų fakultete lietuvė dėsto kursus migracijos bei globalizacijos temomis.

Atvyko į konferenciją

Ryšį su Lietuva ir tautiečiais G. Cicėnaitė stengiasi palaikyti įvairiose srityse.

Savo mokslinį darbą mergina skyrė analizuoti Islandijos lietuvių patirtims pandemijos metais. Doktorantė gilinasi, kaip pandemija paveikė lietuvius darbo rinkoje, jų ryšius su Lietuva, komunikaciją su šeimomis bei finansines perlaidas, kiek įtakos lietuvių bendruomenės veikla turėjo skirtingose Islandijos vietose gyvenantiems mūsų kraštiečiams ir kt. Lietuvių socialinę veiklą Islandijoje pandemijos metu Goda lygina su jų gyvenimu 2008 m., vykstant ekonominei krizei, mat tyrimą apie lietuvius finansinio nuosmukio metu jau buvo atlikusi G. Cicėnaitės darbo vadovė. Tuo pat metu doktorantė kaip tyrėja darbuojasi prie poros universiteto tarpdisciplininių projektų, Informatikos fakultete dirba su projektu kibernetinio saugumo tema. Goda įsitraukusi į tarptautinį projektą COREnet, yra viena iš penkių darbo grupių vadovių bei Islandijos valdymo komiteto narė.

COREnet yra tarpdisciplininis tinklas, kuris siekia bendradarbiauti migracijos ir religinės įvairovės klausimais visoje Europoje. Tinklui priklauso akademikai, tyrėjai ir įvairių organizacijų, dirbančių religijos ir migracijos srityse, atstovai iš 38 Europos šalių ir Pietų Afrikos Respublikos. Goda didžiuojasi, kad daugelio Europos šalių mokslininkams žinomas projektas yra inicijuotas lietuvės profesorės sociologės Mildos Ališauskienės.

Visą šią savaitę Kauno Vytauto Didžiojo universitete vyksta 38-oji tarptautinė konferencija „Religija, migracija ir konfliktai poliarizuotose visuomenėse“. Ją organizuoja COREnet kartu su tarptautine religijos sociologijos draugija (ISSR) ir Vytauto Didžiojo universitetoV. Kavolio transdisciplininių tyrimų institutas. Renginyje dalyvauja ir G. Cicėnaitė.

Įkūrė profesionalų klubą

Įdomu, jog Islandijoje lietuviai nemažai metų buvo antra pagal dydį diasporos grupė po lenkų.

„Pastarųjų Islandijoje gyveno apie 23 tūkst., o lietuvių – kiek per 4 tūkst. Šiuo metu dar laukiame tikslių statistinių duomenų, bet panašu, kad mūsų tautiečiai liko trečioje vietoje, nes juos aplenkė ukrainiečiai. Dabar lietuvių Islandijoje gyvena apie 4 600. Daugiausia jų atkeliavo Lietuvai įstojus į ES, ypač 2006 m., kai Islandija atvėrė darbo rinkos duris. Tuo metu buvo ekonominis pakilimas, trūko darbo jėgos. Dabar čia veikia didelė ir aktyvi lietuvių bendruomenė, ji organizuoja įvairius renginius. Yra lietuvių mokyklėlė „Trys spalvos“, įsikūrusi Islandijos jaunimo sąjunga, kuri birželio vidury organizavo didžiulį renginį – viso pasaulio jaunimo lietuvių kongresą“, – pasakojo pašnekovė.

Pernai rugsėjį Lietuvos garbės konsulės Islandijoje Ingos Minelgaitės bei projektų vadovės Rūtos Vitaitės iniciatyva buvo įkurtas Lietuvių profesionalų klubas. Goda yra viena iš keturių šio klubo valdybos narių.

Klube yra verslininkų, mokslininkų, menininkų, vadovų statybų srityje, medicinos ir sporto atstovų. Iniciatorių tikslas – sukurti erdvę, kurioje lietuviai profesionalai, gyvenantys Islandijoje, galėtų bendrauti, keistis idėjomis ir plėtoti ryšį su Lietuva.

„Intensyviai organizuojame renginius, mokymus, seminarus. Nors klubas dar neturi nė metų, jau organizavome per dešimt renginių, susitikimų su Lietuvos ir užsienio verslo bei politikos atstovais. Taip pat – ir susitikimą su Lietuvos „Rotary“ atstovais, tarp kurių buvo vilkaviškiečiai Linas Dubickas ir Vytautas Janulevičius“, – pasakojo G. Cicėnaitė.

Plūstelėjo turistai

Anot pašnekovės, anksčiau lietuviai į Islandiją dažniau skrisdavo užsidirbti, o dabar atvyksta ir tiesiog pakeliauti, pasimėgauti atšiaurios gamtos didybe.

Turizmas Islandijoje šiuo metu yra pagrindinis ekonomikos variklis, jis išstūmė aukščiau buvusią žuvininkystę, žuvies produktų ir aliuminio eksportą. Turizmą reklamavo patys islandai, mėgindami išsigelbėti užklupus ekonominei krizei. Ir savo pasiekė: dabar turistų srautai – didžiuliai. Vietiniai nerimauja dėl neigiamos įtakos gamtai, įvedė daugiau draudimų, apribojimų, bet labai ir nesipiktina, nes supranta ekonominę naudą.

Islandija atvykėliams kelia dvejopą įspūdį. Ja žavisi tie, ką traukia unikalūs kraštovaizdžiai, ugnikalniai, ledynai, kriokliai ir geizeriai. Vasaros pradžioje visa Islandija mėlynuoja nuo žydinčių lubinų. Vaizdas baltų ledynų ir besileidžiančios saulės nudažytų kalnų fone – nuostabus, nors šie augalai, kaip ir Lietuvoje, yra invaziniai, tad stelbia jau ir taip menką vietinę florą.

Pati G. Cicėnaitė mėgsta kelioms dienoms išvykti į gamtą su palapine ar kemperiu, lipti į kalnus ar žvejoti upėtakius, lašišas. Kai turi galimybę, bent kartą per metus išplaukia į vandenyną stebėti banginių ar mormonų – į pingvinus panašių paukščių.

Tamsiuoju periodu – baseinuose

Tačiau ilgi bei tamsūs žiemos vakarai patinka ne visiems. Žinoma, čia gyvenantys žmonės turi retą galimybę grožėtis Šiaurės pašvaiste, tačiau saulės šviesos ji neatstoja.

„Tamsiuoju periodu žmonės geria vitaminą D ir mėgaujasi geoterminiais baseinais po atviru dangumi, kurių čia yra labai daug. Islandai į juos eina ne tik atsipalaiduoti vandenyje bei pirtyse, bet ir pabendrauti – taip, kaip kiti europiečiai eina į kavines. Dar populiaru tokiu metu važiuoti atostogų į šiltesnes vietas: Ispaniją, Tenerifę, Gran Kanariją. Turime daug tiesioginių skrydžių, ir jie nėra labai brangūs“, – pasakojo Goda.

Pats Reikjavikas, kuriame gyvena lietuvė, jai patrauklus tuo, kad yra labai kompaktiškas. Gatvėse kamščių nebūna, nedidelę sostinę gali greitai apvažiuoti, nuo Godos namų iki darbo – vos 5 minutės kelio.

„Ir šiaip čia gyventi ramu. Darbus islandai stengiasi užbaigti anksčiau, po 15 val. daugelis jau vyksta namo. Lieka daugiau laiko sau, o tai labai svarbu. Pamenu, Londone iki universiteto važiuodavau kone pusantros valandos, o čia per pusvalandį galiu nuvykti iki kalnų. Per patį Reikjaviką teka upė, kurioje gausu lašišų. Esi vidury sostinės ir gaudai lašišas – argi ne puiku? Man labai patinka Islandijos urbanistinis išsidėstymas ir susiliejimas su gamta“, – šypsojosi lietuvė.

Tiesa, ledynuose, įspūdinguose ledo urvuose, kuriuos stengiasi aplankyti turistai, Goda iki šiol nėra buvusi. Viena iš priežasčių – mintys apie klimato kaitą, ledynų tirpimą ir žmonių įtaką jautriai gamtai. Mergina neatmeta, kad kada nors ten apsilankys, o kol kas tarp kalnų nutįsusiais ledynų liežuviais grožisi iš tolo.

Pasikalbėti su prezidentu

Turbūt graži gamta nulėmė, kad Islandijoje daug meno žmonių – muzikantų, dailės atstovų, rašytojų. Vyriausybė menininkams bei jų projektams skiria daug lėšų.

Dar vienas puikus šios šalies žmonių bruožas – jie garsėja savo paprastumu.

„Buvusį prezidentą Gudni Johannesson (pernai jį pakeitė moteris – Halla Tomasdottir) galėdavai matyti gatvėje renkantį šiukšles, prie jo prieiti, pasisveikinti. Sakoma, kad norėdamas pasikalbėti su prezidentu gali nueiti ir pasibelsti į jo namų duris. Birželį žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad šią vasarą jis dirbs parko prižiūrėtoju: bus ir registratūroje, ir parką tvarkys, ir net tualetus valys“, – pasakojo G. Cicėnaitė.

Bent porą kartų per metus Goda stengiasi parvykti į tėviškę.

„Labai noriu palaikyti ryšį su Lietuva, dėl to bendradarbiauju su jos mokslininkais bei tyrėjais, dėl to ir savo doktorantūros studijas skyriau lietuviams. Su lietuviais susitinku labai dažnai, bent porą kartų per mėnesį, tai ir nesijaučiu labai atitrūkusi. Ar grįšiu gyventi į Lietuvą – dar negaliu pasakyti, bet žinau, kad yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, vieną mėnesį gyvena Lietuvoje, kitą – Islandijoje, ypač – mokslininkai. Jei savo darbą gali dirbti nuotoliu – kodėl gi to nedaryti?“ – kalbėjo G. Cicėnaitė.

Autorius: Eglė Mičiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama