Koloristo Vlado Karatajaus šimtmetis
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
2025-aisiais sukanka 100 metų, kai Vilkaviškyje gimė vienas iškiliausių XX a. Lietuvos dailininkų – Vladas Karatajus (1925–2014). Tai menininkas, kurio gyvenimas ir kūryba sujungė klasikinės dailės principus su jautriu, lyrišku pasaulio matymu, realistinio portreto tradicijų plėtojimu bei intensyvia menine praktika.
Vladas Karatajus gimė 1925 m. liepos 28 d. Vilkaviškyje. 1946–1952 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), netrukus tapo tos aukštosios mokyklos dėstytoju. Per keturis dešimtmečius institute (1952–1992) kraštietis išugdė ne vieną menininkų kartą. 1967 m. išleido vadovėlį „Tapybos technika“. Buvo Tapybos katedros vedėjas, tapybos profesorius, nusipelnęs meno veikėjas, Valstybinės premijos laureatas.
Dailininko meninė biografija prasidėjo dar 1950-aisiais, kai jis pelnė pripažinimą respublikinėje dailės parodoje pristatęs Juozo Mikėno portretą (1953). Tuo metu jo stilistika atliepė akademinės mokyklos dvasią: ryškūs piešinio pagrindai, aiški toninė modeliuotė, struktūruota kompozicija. Tačiau jau ankstyvuosiuose darbuose pastebimas spalvų jutimas ir charakterio ieškojimas – tai, kas vėliau taps V. Karatajaus vizitine kortele.
Jis – realistinio portreto tradicijos tęsėjas, išgarsėjęs kaip psichologinio portreto meistras. V. Karatajus gebėjo peržengti dailininką ir modelį dažnai skiriančius psichologinius barjerus, perteikdamas ne tik fizinį panašumą, bet ir vidinę žmogaus būseną, jo prigimtį ir nuotaiką. Kaip yra pastebėjusi dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė, „kiekvienas iš jo portretų tarsi atveria vaizduojamos individualybės psichologinį kodą.“
Dailininkas tapytojas Mindaugas Skudutis apie savo mokytoją V. Karatajų rašė kaip apie principingą ir reiklų pedagogą, kuris ugdė studentus ne pataikaudamas, o siekdamas tikro profesionalumo. Jis pabrėždavo techninių įgūdžių svarbą, skatino mokinius stebėti gamtą, gilintis į klasikines vertybes ir nuosekliai tobulėti. M. Skudutis prisimena V. Karatajų kaip uždarą idealistą ir savo vertybėms ištikimą asmenybę.
Šeštajame dešimtmetyje V. Karatajaus paveiksluose vis ryškiau brėžiama dailininko tendencija sukurti ne tik išorinį modelio pavidalą, bet ir atskleisti vidinę nuostatą, dvasinę būseną. Septintojo dešimtmečio pradžioje atsiranda vadinamieji „vidinės būsenos portretai“, kuriuose mažiau siekiama išorinės realybės, o labiau gilinamasi į emocinį lauką. Aštuntajame dešimtmetyje V. Karatajus pasiekia savo portretinės tapybos brandą: kūriniai ekspresyvūs, dinamiški, juose forma įgyja emocinį impulsą, o spalva tampa vidinės būsenos atspindžiu.
Šis dailininkas visada tikėjo spalvos dekoratyvine ir emocine jėga. „Vladas Karatajus – koloristas, tikintis beribėmis spalvų galimybėmis. Subtilus spalvos pojūtis, gebėjimas portretuose, peizažuose bei natiurmortuose panaudoti jos ekspresyvumą ir dekoratyvines galimybes dera su subtiliu kompozicinės darnos, paveikslo struktūros pojūčiu“, – apžvelgdama jo tapybą pastebėjo menotyrininkė Airida Grivačiauskaitė.
Ne mažiau svarbi kūrybos dalis – peizažai ir natiurmortai, kuriuose atsiskleidžia dailininko lyrizmas, nuoširdumas, gamtos pajauta. „Aš pataikauju gamtai… Randu grožį kasdienybėje ir gamtoje…“ – yra sakęs jis pats.
V. Karatajaus kūryba branginama ne tik muziejuose ar privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje, bet ir jo gimtajame krašte. Paežerių dvaro rūmuose ne kartą buvo surengtos parodos, kuriose pristatyti dailininko portretai bei lyriniai peizažai. Šie darbai liudija ne tik menininko meistrystę, bet ir bendruomenės atmintį bei pagarbą jo palikimui. Minėdami Vlado Karatajaus šimtmetį prisimename ne tik iškilų tapytoją ir pedagogą, bet ir mūsų kraštietį, kurio kūryboje atsispindi ištikimybė menui, žmogui ir tikrosioms vertybėms.
Autorius: Gintarė GAILIUVIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
