Paežerių dvare – paroda apie vilko vaikų kelią per Lietuvą
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje šiuo metu gausu parodų. Vienos tema – ypač jautri, o turinys – sukrečiantis. Ji pasakoja skaudžią vadinamųjų vilko vaikų – Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais našlaičiais tapusių mažamečių – likimo istoriją.
Parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus. Idėja parsivežti ekspoziciją į Paežerius kilo muziejininkei Aušrai Mickevičienei. Pasak jos pačios, vilkaviškiečiams tema itin artima – juk mūsų kraštas priklauso buvusiai Paprūsei. Būtent per Kybartus, per Vištytį kadaise traukė mažieji benamiai našlaičiai vokietukai, vilko vaikai, ieškodami duonos ir prieglobsčio Lietuvoje.
Vilko vaikais vadinami Rytų Prūsijos gyventojai, kurie 1945–1948 m., būdami trejų–šešiolikos metų, kartu su vienu iš tėvų arba visai vieni pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Mažosios Lietuvos vaikų likimai – išskirtinai skaudūs. Jie matė artimųjų žudynes, patyrė karo žiaurumus, badą ir nuolatinę baimę. Bėgdami iš gimtųjų vietų, šie vaikai regėjo tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, lavonus gatvėse, niokojamus namus. Išgyventi stengėsi bet kokia kaina – dėl duonos kąsnio įveikdavo dešimtis kilometrų. Tai buvo vaikystė, paženklinta kova už išlikimą.
Šiai parodai eksponuoti pasirinkta netradicinė erdvė – mansarda trečiajame Paežerių dvaro rūmų aukšte. Ten pastatyti stendai bei ekranai, kuriuose lankytojai gali susipažinti su jautriomis vilko vaikų istorijomis. Ši tyli, nuošalesnė erdvė sukuria tinkamą atmosferą susikaupti ir išgyventi jautrų parodos turinį.
Norint įsigilinti į visą parodos „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ medžiagą, perskaityti tekstus ir išklausyti liudijimus prireikia nemažai laiko – tam verta skirti bent porą valandų.
Viename iš stendų pateikiama jautri ir įdomi istorija apie Kinderių šeimą iš Vištyčio krašto, priglaudusią tris našlaičius – Erną, Fridą ir Andreasą Šneiderius. Maži vaikai, netekę tėvų, kartu su kitais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir slapta išlaipinti netoli Kazlų Rūdos. Nuo to momento prasidėjo jų klajonės po Suvalkiją – nežinomybėje, baimėje, bet su viltimi sutikti geros širdies žmonių.
Negalėdami ilgai užsibūti vienoje vietoje, jie keliavo iš kaimo į kaimą, visada stengdamiesi laikytis kartu, kad nepasimestų. Galiausiai našlaičiai atsidūrė Albino ir Anelės Kinderių šeimoje Pavištytyje, kur praleido trejus metus. Čia jie lankė mokyklą, mokėsi lietuvių kalbos ir pirmą kartą po ilgo laiko patyrė šiek tiek stabilumo bei rūpesčio. Vėliau visi trys – brolis ir seserys – buvo perkelti į Alytaus rajoną, kur juos priglaudė kita šeima, suteikusi Šneideriams lietuviškus vardus ir savo pavardę.
A. Mickevičienės teigimu, Vištyčio krašte ir kitose rajono vietose glaudėsi ir gyveno daugiau vadinamųjų vilko vaikų, tačiau iki dabar muziejus šita tema medžiagos nekaupė. Todėl muziejininkė labai džiaugtųsi, jeigu su ja susisiektų vilko vaikų artimieji ar giminaičiai. Kiekvienas liudijimas, pasakojimas ar prisiminimas – svarbus ir vertingas. Muziejaus darbuotoja norėtų juos užrašyti ir išsaugoti ateities kartoms.
Parodoje rodomas vienas išskirtinis daiktas, kurio istorija siekia ne vieną dešimtmetį. Šį eksponatą tuomečiam Vilkaviškio krašto muziejaus vadovui Antanui Žilinskui perdavė pilviškietė. Tai lėkštė, kurią elgetaudama su mažu sūneliu moteriai padovanojo vokietė, atsidėkodama už maisto kąsnį. Šis eksponatas tapo nebyliu liudytoju tų laikų, kai net menkiausias žmogiškumo gestas turėjo ypatingą vertę.
Paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ Paežerių dvaro rūmų mansardoje veiks iki rugpjūčio 31 d.
Autorius: Toma Birštonė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
