„Žemės meno dirbtuvėse“ – dėmesys gamtai ir poetui žemininkui

Praėjusį penktadienį ir savaitgalį Alvite (Šeimenos sen.) vyko „Žemės meno dirbtuvės“, kurias įkvėpė poeto Kazio Bradūno kūryba. Užsiėmimuose dialogo su gamta ieškojo jurbarkiečiai menininkai Lina Rušienė ir Juozas Budzinauskas, jiems talkino Alvito kaimo bendruomenės nariai.

Įprasmino Liepų parke

Sekmadienį, liepos 6-ąją, Liepų parke susirinkę vietos gyventojai giedojo „Tautišką giesmę“, gėrėjosi išgražėjusia parko erdve ir kartu pasidžiaugė „Žemės meno dirbtuvių“ rezultatais. Tris dienas vykusios kūrybinės dirbtuvės buvo užbaigtos gražiu renginiu, o taip pat Alvitui padovanojo dviejų menininkų kartu su jiems talkinusiais vietos gyventojais sukurtas gamtines instaliacijas. Jomis Liepų parke bus galima gėrėtis tol, kol šios natūraliai suirs.

„Visai kitoks požiūris yra, kai sukuri savo rankomis ir dar papuoši atsinaujinusį parką“, – kalbėjo kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusi Vilkaviškio kultūros centro kultūros projektų vadovė Rita Marcelionytė. Jai antrino ir kolegė, Alvito kultūros namų kultūrinės veiklos vadybininkė Angelė Blažaitienė. Ji pasidžiaugė, kad Liepų parko atnaujinimo darbai baigėsi anksčiau, nei buvo numatyta.

R. Marcelionytė sakė, kad rasti sąsajų tarp žemės meno ir K. Bradūno kūrybos – nesudėtinga. Poetas yra žemininkų kartos atstovas, todėl gimtoji žemė, namai jo kūryboje suvokiami kaip svarbiausia dvasinė žmogaus atrama. Taip ir su žemės menu, kuris nėra tik estetinis reiškinys – tai gyvas dialogas su gamta. Kurdamas tokį meną žmogus ne tik žiūri į aplinką, bet ir jaučia ją, įsiklauso, mokosi būti gamtos dalimi. Dėl to „Žemės meno dirbtuvėse“ buvo naudotos natūralios priemonės: šakos, senos žievės, natūralaus pluošto virvelė ir kt.

„Žemės meno dirbtuvės“ – trečiasis projekto „Gegužinių ir naktigonės tradicijos Alvito krašte“ renginys. Anksčiau susiburti kvietė mojavos Blažaitynėje, „Kiršų vasara“ Bradūnynėje, o jau kitą savaitgalį, liepos 19 d., miegoti neleis naktigonė pas etnografą Andrių Milinkevičių.

„Šio Lietuvos kultūros tarybos ir Vilkaviškio rajono savivaldybės finansuojamo projekto sumanymas yra įtraukti bendruomenę ir išlaikyti vietos tradicijas. Dėl to akcentuojame tėvonijos žemę ir tai, kad joje tebegyvena tradicijas puoselėjantys žmonės“, – kalbėjo R. Marcelionytė.

Rinkosi eilėraštį

Penktadienio popietę Alvito bendruomenės namuose darbas virte virė. Prie patalpos viduryje stovinčio didžiulio stalo plušėjo bendruomenės nariai ir menininkė L. Rušienė. Jie ant nužievintų šakelių rišo špagatą ir taip formavo skirtingo dydžio raides, kurios buvo reikalingos įgyvendinant menininkės sumanymą – medžiu užrašyti K. Bradūno eilėraščio „Antroji fuga I“ posmelį.

„Norėjau, kad tekstas būtų toks, kaip aš mėgstu rašyti – gana aštriomis raidėmis. Kad žinočiau, kiek raidžių reikės, jas suskaičiavau. Įdomus faktas yra tas, kad ketureiliui būtina surišti 21 A raidę, 11 K raidžių, o, pavyzdžiui, visų kitų – vos po kelias“, – darbą trumpai pristatė L. Rušienė. Ji naudojo atsivežtas šakas, kurias supjaustė išgenėjusi netoli namų augantį ir stipriai plintantį japoninį šermukšnį.

L. Rušienė pasakojo, jog kol rado sielai artimiausią posmą, perskaitė ne vieną eilėraštį. Todėl pasirinktasis stebina savo filosofine derme: „Kas pasaka, kas realybė? / Kas gi šviesa, kas tamsa? / Kas akimirka, kas amžinybė? / Kas perlai, o kas rasa?“.

Šie retoriniai klausimai, pasak L. Rušienės, greičiausiai verčia susimąstyti kiekvieną. Be to, ją suintrigavo ir faktas, kad parašyti šį eilėraštį K. Bradūną įkvėpė M. K. Čiurliono kūryba.

„Galvojau ir apie kontekstą, kuriame šis eilėraščio posmas kabės išrašytas. Šiemet minimos 150-osios Čiurlionio gimimo metinės. Šią temą su savo mokiniais dažnai interpretuojame dailės užsiėmimuose, tad pagalvojau, jog būtų prasminga ją atspindėti ir čia“, – pasirinkimą aiškino L. Rušienė.

Puošė ornamentais

A. Blažaitienė sakė, kad dalį kūryboje naudotų gamtinių medžiagų menininkai atsigabeno patys, o kitomis rūpinosi jau atvykę į kūrybines dirbtuves. Jurbarkietis skulptorius J. Budzinauskas savąją gamtinę instaliaciją sumanė daryti iš medžiagų, rastų Alvito apylinkėse.

Tad kol bendravome su Lina, jis ir keli pagalbininkai važinėjo po aplinkinius miškus ieškodami reikalingos medienos. Tiesa, kaip pats menininkas juokavo, rasti tiesiog besimėtančių pagalių sekėsi sunkiai – viskas kaip iššluota.

„Galvojau naudoti dideles šakas, bet čia, pasirodo, ne miškų kraštas. Jos nesimėto, kaip pas mus kaime, ant kiekvieno kampo.

Pirmiausia rinkau informaciją apie Alvitą, Bradūną, reikėjo susipažinti su šiuo kraštu. Lina iškart apsisprendė, ką darys, o aš ilgiau dvejojau. Žemės menas yra konceptualaus meno rūšis, todėl jo esmė – ne forma, o tai, kas vyksta tavo mintyse. Žemės menas kelia tam tikrų klausimų, vienas pagrindinių – ekologijos tema“, – kūrybos principus pristatė ne kartą prie panašaus projekto dirbęs J. Budzinauskas.

Pagal menininko sumanymą Liepų parke liaudiškais ornamentais buvo papuošti du medžiai. Pasak autoriaus, K. Bradūno kūryboje yra daug archajiškos, žemdirbiškos kultūros, tėvynės ilgesio, todėl J. Budzinausko sukurtos gamtinės instaliacijos labiau atspindi jutiminį santykį su poetu.

Autorius: Simona Simanavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama