Įra­šas, ku­rio au­to­rius yra Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nė

Penk­ta­die­nio va­ka­rą Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nė­je vy­ko ypa­tin­gas ren­gi­nys – dis­ku­si­ja ir kon­cer­tas „Ei­na gar­sas“, skir­tas ypa­tin­gam su­grį­ži­mui. Į Ož­ka­ba­lius at­ke­lia­vo fo­nog­ra­fas – XIX a. pa­bai­gos įra­šy­mo įren­gi­nys, ku­riuo pa­ts Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius 1909–1912 m. fik­sa­vo tau­to­sa­ką, siek­da­mas iš­sau­go­ti tą mū­sų tau­tos pali­ki­mą, ku­ris skli­do tik gar­sų pa­vi­da­lu.

Tą va­ka­rą vi­si bu­vo­me pa­kvies­ti ne tik klau­sy­tis, bet ir iš­girs­ti – ne tik žo­džius ar me­lo­di­jas, bet ir tą gi­lų vi­di­nį vir­pe­sį, ku­ris jun­gia mus su pro­tė­vių bal­sais. Dis­ku­si­jo­je kal­bė­jo­me apie tai, kuo šian­dien mums te­bė­ra svar­bios se­no­sios dai­nos. Ko­dėl jos vis dar kal­ba? Ko­dėl Ba­sa­na­vi­čiui jos bu­vo to­kios ver­tin­gos? Ko­dėl jo­se glū­di mū­sų at­min­tis, šak­nys ir vil­tis?

Sa­vo min­ti­mis su ren­gi­nio sve­čiais iš­min­tin­gai, jaut­riai ir įkve­pian­čiai da­li­jo­si et­no­mu­zi­ko­lo­gė Lo­re­ta Sun­gai­lie­nė bei Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos pir­mi­nin­kė dr. Da­lia Ur­ba­na­vi­čie­nė.

Va­ka­ro pra­džio­je į Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nės klo­ji­mą su dai­na, šyp­se­no­mis ir gy­va ener­gi­ja įžen­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to folk­lo­ro an­samb­lis „Ra­ti­lio“. Tai bu­vo dau­giau nei kon­cer­tas – tai bu­vo tik­ras dai­nuo­jan­tis, pa­sa­ko­jan­tis, kvie­čian­tis bend­rys­tei jau­nų žmo­nių su­kur­tas šur­mu­lys, vi­sas erd­ves už­lie­jęs gy­vy­be ir mei­le tra­di­ci­nei kul­tū­rai.

Vė­liau į sce­ną žen­gė „Šven­ti­nis ban­ku­che­nas“. Pa­šė­lu­si ir žais­min­ga tri­ju­lė jun­gė se­ną­sias me­lo­di­jas su šian­die­nos žmo­gaus rea­li­jo­mis ir jo bū­ties pro­ble­mo­mis. Tiek pir­mą kar­tą Ož­ka­ba­liuo­se vie­šin­tys at­li­kė­jai, tiek mu­zie­jaus sve­čiai li­ko nu­ste­bin­ti. „Šven­ti­nį ban­ku­che­ną“ ma­lo­niai nu­ste­bi­no šau­niai juos priė­mu­si vy­res­nio am­žiaus pub­li­ka, o pa­sta­ro­ji li­ko nu­ste­busi dar la­biau, jog to­kio po­bū­džio mu­zi­ka ga­li skam­bė­ti taip links­mai, šmaikš­čiai ir kel­ti nuo­šir­dų juo­ką.

Ren­gi­nį bai­gė­me Mo­des­ty­no kon­cer­tu. Šio at­li­kė­jo elekt­ro­ni­nė mu­zi­ka ku­ria­ma iš­lai­kant pa­gar­bą au­ten­tiš­kų liau­dies dai­ni­nin­kų bal­sams – jų skam­be­sys lie­ka ne­pa­lies­tas, gy­vas ir iš­girs­tas šiuo­lai­ki­nia­me kon­teks­te. Tai švel­nus pri­si­lie­ti­mas – lyg elekt­ro­ni­ka tik pa­glos­ty­tų se­ną­jį bal­są, pa­lik­da­ma jam ga­li­my­bę kal­bė­ti pa­čiam.

Šis ren­gi­nys – Lie­tu­vių liau­dies dai­nų me­tams skir­ta šven­tė – pri­mi­nė, kad mū­sų tau­to­sa­ka yra ne mu­zie­ji­nis eks­po­na­tas ar bib­lio­te­kų len­ty­no­se su­gul­dy­tos rink­ti­nės, o gy­vas, al­suo­jan­tis pa­sau­lis, į ku­rį grįž­ta­me kas­kart, kai už­dai­nuo­ja­me, klau­so­mės ar da­li­ja­mės tuo, kas iš­li­ko.

Esa­me dė­kin­gi vi­siems, kū­ru­siems šį va­ka­rą, – ir at­li­kė­jams, ir tiems, ku­rie bu­vo­te ša­lia. Juk gar­sas ei­na, kol mes jį ne­ša­me to­liau.

Autorius: Ag­nė BRA­ZAI­TIE­NĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama