Labūnavos bokštas buvo tapęs partizanų Pilėnais

Pelėdnagiškiai surengė žygį į Labūnavos dvaro bokštą. Čia uždegė atminimo žvakelę, žuvusius kovotojus už laisvę pagerbė tylos minute ir žodžiu atgaivino 1946-aisiais šioje vietoje nutikusius kruvinus istorijos įvykius. Šiandien vienišas laukuose stūksantis mūrinis trijų aukštų bokštas kadaise priklausė čia buvusiam Labūnavos dvarui. Manoma, kad šio bokšto paskirtis buvo gynybinė, nes storose cokolinio aukšto sienose išlikusios siauros šaudymo angos. Kaip susirinkusiesiems pasakojo Kėdainių kultūros centro renginių organizatorė Pelėdnagių skyriuje Vilma Paškevičienė, beveik prieš 80 metų prie šio bokšto užvirė mūšis, kurį būtų galima pavadinti XX amžiaus Pilėnais.

Kruvinos Kalėdos

1946 m. gruodžio 24-osios vakarą pas bokšte gyvenusias ryšininkų Šimkūnų ir

Derbutų šeimas valgyti Kūčių vakarienės susirinko Labūnavos apylinkėse veikusio Jungtinės Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinės būrio vadas Jonas Žilinskas-Tėvas, Ariogalos būrio vadas, keli partizanai, jų ryšininkai ir artimieji.

„Po šventinės vakarienės visi sumigo, – pasakojimą tęsė V. Paškevičienė. – Auštant pažadino stiprus beldimas į duris. Vyrai suprato, kad yra apsupti. Lauke buvo daug rusų kareivių ir stribų.

Vyrai pasiruošė gynybai iš antro aukšto, o moterims ir vaikams liepė persikelti į trečią aukštą. Pro išdaužytus langus švilpė kulkos. Penkias valandas trukę šūviai galiausiai nutilo – bokšto kovotojams baigėsi šoviniai...“

Išgyveno vos keli

Moterys ir vaikai nusprendė pasiduoti. Išėjusiems kareiviai liepė gulti ant žemės ir ėmė į juos šaudyti. Keli iš likusiųjų bokšte kulkomis gyvybę sau atėmė patys. Kruvinąsias Kalėdas išgyveno trys moterys ir vaikai.

Visus 11-ka per šias kautynes žuvusių žmonių stribai nuvežė į Kėdainius. Tikėtina, kad jų kūnai buvo užkasti pievoje prie Nevėžio upės, Skongalio gatvės gale, kur dabar stovi paminklinis akmuo žuvusiems atminti.