Lietuviai studentai užsienyje

Todėl nuo 1923 m. lietuviai ėmė trauktis iš Vokietijos universitetų. Jei iki tol Berlyne studijavo apie 80 lietuvių, Leipcige – virš 30, tai 1929 m. Berlyne liko apie 15, Leipcige – 4-5 lietuviai studentai. 1924 m. gruodžio 28 d. vykęs Lietuvių studentų draugijų Vokietijoje atstovų suvažiavimas konstatavo, kad dėl išvykstančių lietuvių kai kurios lietuvių studentų draugijos Vokietijoje likvidavosi98. Persiorientavimas į Prancūziją. Visa tai vertė Lietuvą pakoreguoti savo kultūrinę orientaciją, ją pasukti į Šveicariją, Austriją, Daniją, Belgiją, Čekoslovakiją ir ypač – į Prancūziją. Paryžiaus, Tuluzos, Monpelje aukštosiose mokyklose lietuvių grupes jau vidutiniškai ėmė sudaryti 20 studentų99. Nuo 1934 m. ir oficialiai imta orientuoti Lietuvos akademinį jaunimą į Prancūzijos universitetus, kviečiant parsivežti iš ten kitokio kultūrinio ūpo100. Be to, buvo pabrėžiama, jog „Prancūzijos kultūrinio gyvenimo jėgos nuostabiai didelės, ten jautiesi priėjęs prie pasaulio dvasios buveinės: muziejai, rūmai, menas... papildo studijuojančio vaizdą iki brandos pilnatvės“101. Kultūros perimamumo požiūriu vertinta ir atitinkama užsienio kalba, kuria konkreti kultūra pasisavinama: su ja ateinančios ir simpatijos tos kalbos tautai. Pasak J. Griniaus: „Pasiklausykite vieno, kito tų lietuvių, kurie aukštuosius mokslu ėjo Vokietijoje. Jie kartais vokišką menkniekį, erzacą giria su malonumu“102. Lietuvos mokyklose vietoj vokiečių kalbos imta mokyti prancūzų. Prancūzijos vyriausybė sveikino šią Lietuvos iniciatyvą: jos autorių – švietimo viceministrą K. Masiliūną net apdovanojo medaliu, o nuo 1937 m. rugsėjo 1 d. paskyrė keturiems Lietuvos studentams stipendijas po 10 000 frankų prancūzų kalbai ir kultūrai studijuoti Prancūzijos universitetuose103. Šios stipendijos lietuviams buvo skiriamos kasmet iki 1940 m. Lietuviai ėmė noriau vykti į Prancūzijos universitetus ir dėl ten vyravusios demokratiškesnės ir užsieniečiams svetingesnės aplinkos. Prancūzijoje, skirtingai nuo Vokietijos, nebuvo užsieniečių diskriminacijos. Čia visi studentai mokėjo tą patį mokestį už mokslą, lygiomis teisėmis su vietiniais naudojosi klinikomis, bibliotekomis, mokslo priemonėmis laboratorijose... Studentus iš Baltijos valstybių prancūzai dažnai sveikindavę kaip savo draugus: „Nos amis de la Baltique“... 5. Studijos užsienyje – nauja paskata moktis užsienio kalbų. Viena iš priežasčių, skatinusių studijuoti užsienyje, buvusi ir siekis išmokti užsienio kalbų (V. Soblys, 1927). Užsienio kalbos – ne tik „vartai į pasaulio žiniją“ (P. Būčys), bet ir būtina pačių studijų užsienyje sėkmės ir problemų prielaida. Vienos universitete studijuojantis Grigas Valančius laiškuose kolegai Zenonui Ivinskiui skundėsi: viena iš kliūčių rašyti disertaciją – „per silpnas vokiečių kalbos mokėjimas“ (1928 09 06). „Vokiečių kalbos mokausi kiek tik begaliu...“104. Bet, plečiantis studijų geografijai, ir vokiečių kalba darėsi nepakankama. Daugeliui dar reikėjo mokytis ir prancūzų, anglų, o kai kuriems – italų, ispanų, indusų, arabų, hebrajų... kalbų, nes kai kurių šalių universitetuose paskaitos skaitytos keliomis kalbomis. Pavyzdžiui, Fribūro universitete – vokiečių, prancūzų ir lotynų. J. Leimonas 1928 m. rašė laikęs tame universitete baigiamuosius ekonomikos, finansų ir statistikos egzaminus vokiškai, o teisės – prancūziškai105. Prekybą Danijos Kopenhagoje 1932–1933 m. studijuojančiam Vytautui Blynui (g. 1909) studijų reikalais tekę mokytis 4-ių kalbų: danų, vokiečių, anglų ir italų106. Jūreivis Vl. Glemža 1935 m. aiškinosi nespėjęs baigti Antverpeno jūrų mokyklos II (paskutiniojo) kurso dėl joje dėstomų dalykų trimis kalbomis (flamandų, prancūzų ir anglų)107. Su kalbų problema studijų pradžioje susidurdavo ne vienas lietuvis, joms mokytis dažnai tekdavo sugaišti pirmus studijų metus. Iš lietuvaičių, 1918 m. atvykusių į Fribūro universitetą ir ėmusių lankyti paskaitas, tik viena mokėjusi vokiškai, o prancūziškai – nė viena108. Dėl silpno italų kalbos mokėjimo dail. Vincas Dilka pirmais studijų metais (1938 m.) Romoje negalėjęs „pilnai naudotis profesorių patarimais ir nurodymais“, o kartais būdavęs net „blogai suprastas lyg nenorįs sekti profesorių patarimais“109. Fribūro prof. M. Munnynckas 1927 m. aiškino, jog V. Mykolaitis-Putinas netiksliais suvokęs jo paskaitų apie meną mintis dėl silpnoko prancūzų kalbos mokėjimo110. Kalbų mokymasis, pasak Zigmo Aleksandravičiaus, studijavusio Paryžiuje ir Romoje vargonų klasę, atimąs „daug laiko“ ir atitraukiąs nuo tiesioginio muzikos darbo“111. Bet kai kurie lietuviai ne tik sėkmingai įveikdavo daugelio kalbų barjerus, bet ir pasirodydavo užsienio universitetuose kaip tikri poliglotai. 1936 m. filologijos studentas Jablonskis, studijuojantis Pietų Anglijos universiteto (University Colege of the sovth west of England (Londono universiteto filialas Exteryje), poliglotų konkurse stebino užsieniečius, susikalbėdamas su visais ten studijavusiais užsienio studentais jų gimtąja kalba: lietuvių, vokiečių, prancūzų, anglų, italų, rusų, lenkų, lotynų, latvių, kiek silpniau graikų112. Teologas Jonas Labukas, studijavęs Šveicarijoje ir Vokietijoje, sakė kalbąs penkiomis užsienio kalbomis, filologas vienuolis Paulius Leonavičius – 6-mis (vokiečių, lotynų, rusų, prancūzų, hebrajų ir graikų) (f. 391, ap. 9, b. 528, l. 5), pedagogas A. Liaugminas – 7-mis113, devyniomis kalbomis kalbėjo Levene studijuojantis M. Reinys114, Vienos universitete - Jaroslavas Nastopka (g. 1901)115, Šveicarijos universitetuose – Juozas Petrulis, vėliau priklausęs Rygos poliglotų draugijai116 ir kiti. Tai rodė tokių studentų įdėtą didelį įdirbį į save, ruošiantis plačiai komunikacijai su daugelio pasaulio tautų kultūriniu patyrimu. Tokie lietuviai kėlė užsieniečių akyse lietuvybės orumą, universitetų vadovybės juos kartais kviesdavosi patarėjais santykiuose su užsieniečiais, kitiems pristatydavo lietuvius kaip pavyzdžius117. Užsienyje išmoktos kalbos lėmė, kad ten studijavusieji buvo ir pirmieji užsienio literatūros vertėjai į lietuvių kalbą. Jie dažniausiai versdavo savo profesorių arba ten perskaitytas ir jiems įspūdį padariusias knygas. Matysime M. Pečkauskaitė išvertė beveik visus savo Ciuricho universitete klausyto profesoriaus F. W. Försterio raštus, Alfonsas Gučas – savo buvusio Karaliaučiaus universiteto prof. A. Gödeckemeyerio studiją „Sisteminė studija apie žmogų“, leidimą versti gavęs iš paties autoriaus (dalį šio vertimo paskelbė žurnale „Mokykla ir gyvenimas“ (1940 m.)118, Romos Grigaliaus universiteto studentas Jurgis Narjauskas – iš italų kalbos A. Dantės „Dieviškąją komediją“, Zenonas Blynas (Romos univ.) – B. Musolinio „Fašizmo doktriną“ (1935)... Daug vertė iš prancūzų kalbos Paryžiuje studijavę A. Churginas, V. Soblys, M. Spetylienė-Katilienė, V. Kauneckas, J. Keliuotis ir kiti. A. Maceina, 1939 m. išvertęs Ernesto Hello veikalą „Žmogus“ (1930 leid.), sakė sumanymas versti šį kūrinį jam kilęs studijų užsienyje metu (E. Helo, Žmogus, 1939, p. 5). Vertimais buvo kuriamos lietuvių tautai prielaidos gimtosios kalbos pagrindu lengviau prieiti prie vis plačiau atsiveriančio įvairių tautų patyrimo ir juo dvasiškai stiprėti.

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama