Trumpa, bet ryški partizanės Aušrelės gyvenimo istorija...

Moterų vaidmuo 1944–1953 metų partizaniniame kare prieš sovietinius okupantus dar nėra visapusiškai ištyrinėtas, juolab įvertintas. Spėjama, kad į jį aktyviai buvo įsitraukusios mažiausiai du tūkstančiai moterų ir merginų. Visgi šis skaičius galėjo būti gerokai didesnis, nes moterys kovojo ne tik su ginklu rankose. Jos buvo partizanų ryšininkės, rėmėjos, medicinos seserys ir slaugytojos, aprūpino frontą maistu, drabužiais, atliko kitas pagalbines funkcijas ne karinėse struktūrose. Motinos, seserys, žmonos, mylimosios, bendramokslės kuo galėdamos rėmė vyrus, pasitraukusius į pogrindį. Daugelis jų, nelikus to laikmečio liudininkų, istorijai liko nežinomos, išskyrus atskirus prisiminimų fragmentus, išplaukusius iš šeimų ar giminių atminties. Šiek tiek daugiau rašytinių pasakojimų užfiksuota apie partizanes moteris – herojes, kurios įkvepia filmų, literatūrinių kūrinių, poetinių kompozicijų autorius.

Birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, birštoniečiai – valdžios atstovai, moksleiviai, senjorai – susirinko į Gedulo ir vilties dienos minėjimo akciją „Atminties neištremsi“, kurioje buvo perskaityti Birštono krašto tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai, pasidalinta asmeniniais prisiminimais apie tremties ir pokario metus. Susirinkusiuosius itin sujaudino Birštono gimnazijos mokinių atlikta literatūrinė kompozicija, pasakojanti apie ryškų, bet trumpą bebaimės Nemajūnų krašto dukros Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės likimą (1929-1950). Kompoziciją parengė istorijos mokytoja – metodininkė Daiva Jonykaitė-Snapaitienė ir lietuvių kalbos mokytoja Vytautė Kurtovienė. Literatūrinio pasakojimo pagrindu tapo A.Bunevičiūtės dienoraštis, kurį mokytoja D.Jonykaitė – Snapaitienė rado archyvuose, pridėtą prie partizanės bylos LYA K-1/58/37311/3. Už dalyvavimą organizuotoje kovoje prieš sovietinę valdžią dvidešimtmetė buvo nuteista aukščiausia mirties bausme – sušaudant.
Kokie motyvai merginą iš kaimo paskatino įsitraukti į partizaninį judėjimą? Jaunystės idealai, neapykanta okupantams, noras atkeršyti už artimuosius, o gal pavojų, žygių ir nuotykių romantizavimas?
D.Jonykaitės-Snapaitienės manymu, Albina buvo ne pagal metus subrendusi. 1945 m. mirė jos mama, 1948 m. į lagerį išvežė tėvą Vincą Bunevičių, kaltinamą ryšiais su partizanais. Albina ir jos jaunesne sesute Domicele rūpinosi močiutė.
Iš nedidelėje užrašų knygelėje įrašytų eilučių ji atsiskleidžia kaip savarankiškai mąstanti ir be kitų įtakos sprendimus priimanti patriotiška asmenybė. Tegul toliau kalba jos dienoraščio eilutės…
***
„1949.VII.7. Ši diena man ypač nuostabi, dvelkianti daugeliu prisiminimų ir vedanti į naują gyvenimą... Ligi šiandien dar stovėjau gyvenimo kryžkelėj, o šiandien jau išėjau vienu sunkiu, tačiau garbingu keliu, vedančiu į laisvę. Tiesa, sunku yra palikti Kauną, kuriame yra praleisti trys mano jaunystės laimingi pavasariai. Prisimenu, kiek praslinko ten laimingų dienų... Be to, tai yra dar vienas skaudus išsiskyrimas, būtent – su tėviške ir su savo gyvenimo nuskriausta šeima. Juk mane palydi sena, žila močiutė savo ašarotomis akimis ir brangi vienintelė mano sesutė. Ji verkia ir klausia: „Albinute, kada grįši namo? Aš tavęs labai lauksiu.“ Jos toks klausimas sujaudino mane. Į šį klausimą man atsakyti buvo sunku. Aš abejingai jai ištariau: „Grįšiu...“ Nors šiame mano žodyje skambėjo abejingumas, nepajutau, kaip mano akių blakstienomis nuriedėjo ašaros, skaudžios, karčios ašaros…“
- - -
„<...> Pabučiavus savo senąją žilą močiutę ir sesutę pradėjau žingsniuoti draugų dirva. Juozukas dar kažką kalbėjo apie savo liūdną gyvenimą, mėgindamas mane įtikinti, jog to jo nelaimingo gyvenimo kaltininkė esu aš. Tačiau aš į tai kreipiau labai mažai dėmesio anuomet, o ypač šiandien man tas neaktualu. <...> Aš jam atsakiau: „Juozuk, tu ligi šiol manęs nesupratai, o jau šiandien tai ir nestabdyk“. Su šiais žodžiais padaviau jiems ranką ištardama sudie. <...> Ir užsigręžus pasukau vienu margu pievos takeliu. Eidama žvelgiau į tolį ir mačiau vien niūrią, pilką tolumą, kaip ir savo gyvenimą.
Dar kartą atsigrįžau į tėviškės laukus, kurie man dvelkė kūdikystės prisiminimais, ir taip norėjosi grįžti dar pažaisti ten kaime ir pabėgioti tais žieduotais takeliais. Bet ne. Jau vėlu, reikia skubėti.
Brisdama aš rasotais laukais ir pievomis mačiau, kaip leidžiasi saulė, palikdama užpakalyj savęs tamsius, ilgus vakaro šešėlius, kurie lyg liūdesiu apgaubia žemę.
Jau sutema, visur viešpatauja vakaro tyla, tik kartais tą tylą perskrodžia lakštingalos daina. Priėjau ir susitikimo vietą, tačiau idėjos draugo ten nebebuvo. Truputį atsiguliau pailsėti. Tačiau vietoj poilsio jaučiau ant krūtinės kažką sunkų slegiantį. Širdyje atrodo nieko nebebuvo, vien klaiki tykuma.
Galvojau. Gal neateis. Ir ką tada reikėtų daryti? Bet ne. Turi ateiti.
Staiga tyliai pabeldė kažkas į duris. Taip, tai jau atėjo. Pašokusi apsirengiau ir iškeliavom. Kelionė nebuvo nuobodi, nes šią naktį gyvenau praeitimi, o vaizduotėj niūri dabartis…
Jau aušta. Ant žieduotų pievų gula lyg antklodė sidabrinė rasa. O mes žengiam, nežiūrėdami takelių tiesiai per laukus. Priėjome ir K…, tai mūsų apsistojimo vieta. Taip, tad jau pradėsiu aš naują gyvenimą. Dabar aš širdyje jaučiu vienintelį tikslą: padėti Tėvynei kiek tik leidžia mano jaunutės jėgos ir gyventi tik dėl tėvynės.“
- - -
<...> 1949. VII. 8. Paruošėme poilsiui vietą po keliom jaunutėm eglaitėm, patiesėme žalių eglių patalą, virš jų paklojome antklodes ir sugulėme pailsėti. Nors per naktį buvau išvargusi, tačiau užmigti negalėjau. Mane kankino viena ir ta pati mintis, kaip aš įaugau į tokį gyvenimą? Juk aš buvau tokia išlepinta, nepažįstanti, ką tai reiškia gyventi. Visas gyvenimas man atrodė toks gražus, jame tiek daug laimės žiedų. Man atrodė, kad kas sako, jog sunku gyventi, tas nemoka susitvarkyti aplinkos, užtat ir jaučiasi nelaimingas. Tačiau šiandien aš apie gyvenimą galiu atsiliepti kitaip. Man šiandien ausyse skamba sakinys: „Nepamilk per daug pasaulio, nes jame rasi tikrą nusivylimą“.
Juk tiek mano prisvajota! Visą laiką aš galvojau ko nors daugiau išmokti, sužinoti, ko nors daugiau pasiekti, tačiau viską nugalėjo likimas. Jis, lyg juoda užuolaida, nusileido ant mano skaidrių svajonių, ir ateities rūmai sugriuvo. Aš galvojau mokytis, pasiekti tikslą, o vėliau skiepyti jaunutėse sielose Tėvynės meilės entuziazmą ir gyvenimui reikalingas mokslo žinias, tačiau mano svajonės liko bevaisės. Iš gimnazistės, seminaristės aš tapau klajūne. Aš klaidžioju po tėviškės laukus, ieškodama laisvės. Jaučiu, kad mano sieloje vyksta daug pasikeitimų. Iš lepūnėlės aš pereinu į užsigrūdinusią įvairiais gyvenimo sunkumais mergaitę. Juk neseniai aš galvodavau pati viena, kaip tie žmonės gali taip anksti keltis, taip nešvariai, kietai miegoti, o šiandien aš jau suprantu ir moku taip gyventi. Visuomet galvodavau, jeigu aš papulčiau į sunkias gyvenimo sąlygas, nelabai gyvenčiau, mane greit tas gyvenimas palaužtų.
Žinoma, negaliu pasakyti, kad mūsų šeima gyveno aristokratiškai. Jie gyveno visai paprastai, kaimiškai, tačiau aš buvau mūsų šeimos mylimiausias asmuo ir visa, kas buvo geriau, buvo skirta man, turėjau pilną valią.
Šiandien nors ir patekau į sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau nejaučiu sieloje jokio nuovargio. Visą nuovargį nugali Tėvynės meilė ir noras visą savo gyvenimą aukoti dėl Tėvynės išlaisvinimo. Geriau kentėti ir braidyti po sunkų, vargingą gyvenimą, nei kad nusilenkti raudonajam terorui, kuris, kaip tikras XX amžiaus budelis, privertė užmerkti akis laisvei ir laimingam gyvenimui.“
***
Karo tribunolo 1950 m. balandžio 18 d. priimtame nuosprendyje rašoma, kad Albina Bunevičiūtė „1948 m. kovo mėnesį savanoriškai užsiverbavo kaip ryšininkė į Lietuvos SSR Prienų apskrityje veikusią ginkluotą buržuazinių nacionalistų gaują“. Tribunolas pripažino jos kaltę dalyvavus išdavikiškoje teroristinėje organizacijoje ir vykdžius teroristinius aktus prieš tarybų valdžią.
Povilas Girdenis straipsnyje „Moterys ir partizaninis karas“ rašo, kad A.Bunevičiūtė į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinę įstojo 1949 m. vasarą, jai suteiktas Aušrelės slapyvardis. Prof. Povilo Gaidelio knygoje „Lietuvos laisvės kovų pogrindinio fronto kariai“ (leidykla „Briedis“, 2023 m.) pateikiama tikslesnių duomenų, kokiomis aplinkybėmis mergina pasitraukė į pogrindį.
Joje teigiama, kad Alytaus apskrities Bučiūnų kaimo ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje augusi Albina pradėjo teikti pagalbą partizanams dar besimokydama Prienų gimnazijoje. Įstojusi į Kauno mokytojų seminariją, tapo Dainavos partizanų apygardos ryšininke ir gavo slapyvardį Gražuolė.
1949 m. pavasarį kuopos štabe, kuriam vadovavo Jonas Šiugždinis-Anupras, buvo nutarta likviduoti Prienų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, okupantų kolaborantą Praną Kazlauską, kuris prisidėjo žudant ir tremiant į Sibirą nekaltus lietuvius. Užduotį Prienų mieste atlikti buvo pavesta 1-ojo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui (1926–1949). Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste būna daugiau žmonių, jai reikėjo „moteriškos priedangos“, kuria sutiko būti A. Bunevičiūtė.
Kaip rašoma knygoje, 1949 m. birželio 26 d. 12 val. jie abu atvyko į Prienus. Po pamaldų bažnyčioje, vaidindami porelę įsimylėjėlių, vaikštinėjo po miestą. P. Kazlauską su žmona sutiko miesto sode. Prasilenkę su jais, J.Valatka ir A.Bunevičiūtė netrukus grįžo atgal. Prisiartinęs prie išdaviko, Kardas kelis kartus šovė į Kazlauską. Šiam parkritus, jis paėmė Kazlausko pistoletą, ir operacijos dalyviai laimingai pasitraukė iš miesto.
Po šio įvykio Albina liepos 7 d. pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir įstojo į Tauro apygardos 51-osios kuopos 1-ąjį kovotojų būrį, taip nulemdama savo likimą, gerai žinodama, kas jos laukia.
***
Iš A.Bunevičiūtės dienoraščio: „1949-VII-9-10. Kas iš to. Sulaukti laisvės, tačiau jausti sieloje, jog esu neverta laisvoj Tėvynėj gyventi, nes aš jai nieko gero nepadariau jau tada, kai reikėjo aukų, o gyvenu tik kitų krauju ir ašaromis išpirktoje laisvėje. Kaip skaudu būtų jaustis tada. Geriau aš eisiu kartu su draugais vienos idėjos ir širdyje nešiu šį šūkį: „Arba mirtis arba laisvė“.“
- - -
„<...> 1949-VII-24. Šiandien sužinojau, kad manęs vežtis buvo atvažiavęs Virginijus. Kaip keista! Nejaugi Virginijus dar kartą norėjo bandyti perkalbėti mane? Ne, to negali būti, nes jis mane puikiai pažįsta ir žino mano būdą... Jeigu aš vieną kartą pasakiau taip, tai ne kitaip. Ko gi jis dar važinėja ir teiraujasi apie mane? Taip, jis be galo mane myli ir bijo, kad aš nepražūčiau, nori kaip nors mane grąžinti į Kauną, tačiau jo visos pastangos veltui, kaip ir Adolfo dokumentų atvežimas. Tas vargšas irgi vargo turėjo, kol padarė dokumentus ir pagaliau dar atvežė, tačiau manęs neradęs ir supratęs, kad man nesvarbus nei jis, o dar labiau atvežti dokumentai, kaip silkę prarijęs nuvažiavo namo. <...>“
***
Nuo pokario metų nemažai laiko praėjo, kai kurie Albinos Bunevičiūtės dienoraščio puslapiai, rašyti pieštuku, yra išblukę, neryškūs. Nežinant viso konteksto, nesinori spėlioti, kas yra dienoraštyje jos minimi žmonės. Iš jos minčių ryškėja viena – patriotiškai nusiteikusi mergina buvo pasiryžusi atsisakyti palyginti patogaus gyvenimo, mokytojos karjeros, iškęsti sunkią laisvės kovotojų buitį ir pasiaukoti dėl tėvynės laisvės.
Pasak profesoriaus Povilo Gaidelio, tų pačių metų rudenį A.Bunevičiūtė susirgo pleuritu ir buvo priversta pasitraukti iš partizanų gretų, nes reikėjo gydytis. Pasveikusi 1950 m. sausio 16 d., vykdydama gautą užduotį, ji atėjo į susitikimą Paverknių kaime, Jiezno valsčiuje. Tačiau sodybą apsupę enkavėdistai ir stribai suėmė kovotoją Aušrelę. Kelis mėnesius ji buvo kankinama, bet kovos draugų neišdavė ir kaltę drąsiai prisiėmė sau.
1950 metų balandžio 18 d. teismo posėdyje Prienuose A.Bunevičiūtė pareiškė, kad komunistų nekenčia ir į partizanus išėjo sąmoningai, kaip įsitikinęs tarybų valdžios priešas. „Išėjau į mišką kovoti prieš tarybų valdžią ir rusų okupantus, už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą be rusų komunistų, kad Lietuvą valdytų lietuviai, bet ne komunistai. Aš niekada nieko nebijojau ir drąsiai ėjau į kovą su tarybine valdžia, nes aš jos nekenčiu...“.
Partizanei mirties nuosprendis buvo įvykdytas 1950 m. spalio 4 d. Vilniuje. Kur buvo užkasti sušaudytos partizanės palaikai, nėra žinoma. 2008 m. A. Bunevičiūtė Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties). Prof. P.Gaidelis apgailestauja, kad Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės atminimas iki šiol nėra deramai pagerbtas bei įamžintas kokiu nors atminimo ženklu...
Ją įamžino kraštiečiai. Neseniai Birštono muziejaus iniciatyva A.Bunevičiūtės vardas buvo iškaltas paminkle, skirtame žuvusiems Birštono krašto partizanams.
O iki šių dienų Lietuvos ypatingajame archyve išlikęs partizanės dienoraštis dabartinei kartai byloja apie tai, kokią asmeninę auką jų bendraamžiams pokariu teko sumokėti už siekį matyti savo tėvynę Lietuvą laisvą, o ne prispaustą po okupantų padu…
***
„Tu žiūri į ugnyną liūdnumo apimta,
pilna meilės, vilties ir svajonių.
Tai ko ieškai, ko lauki
iš tų jų anglių, –
neišreikš jos tau abejonių.
Palūkėjus dar kiek,
nebeliks tų anglių,
kurie tave meilavo ir šildė.
O beliks tik krūva juodųjų anglių,
kurių likimas dar neišdildė…
Tai tikėki, jog meilė –
ugnynas tas pats,
kur sudegina žydinčios dienos...
O kai meilė užges –
širdyj šaltis beliks,
Vien tik ašaros, vargas teliks.“
(Eil. „Dama“, įrašas A.Bunevičiūtės dienoraštyje).

Parengė Dalė Lazauskienė
Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir Facebook puslapio „Lietuvos Laisvė Partizanai“.

Autorius: Dalė Lazauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama