Namai, pro kuriuos praeiname kasdien

Kasdien bene visi Kapčiamiesčio gyventojai pagrindine Vytauto gatve praeina pro miestelio  globos namus. Daugelį metų mačiau, kaip keitėsi aplinka – iš niūroko apleisto pastato kiemelis tapo panašus į žaismingą užuominą apie bėgantį laiką, senatvę ir galimybę  ne vienam čia atsidurti. Jauki pavėsinė, nušienauta veja, medinė skulptūra lyg iš pasakos, kur sakoma: ,,Gyveno senelis ir senelė“. Sklindantys senyvų žmonių balsai. Čia vasarą pietaujama, skaitomos knygų ištraukos, paminimos šventės, paprasčiausiai šnekučiuojamasi. Namai įkurti iš kadaise buvusios mokyklos padalinio, kai mokiniai netilpo centriniame pastate. Tada ir man teko čia ,,atidirbti“ mokytoja būtinus trejus metus paskyrimo vietoje. O dabar jau labai įsitvirtino šie namai – gerai  žinomi miestelyje ir rajone. Netgi šalyje, nes norima į juos pakliūti ir leisti likusias senatvės dienas. Prie pat kelio, kad visi vieni kitus matytume – ir tuos, kurie anapus tvoros, ir tuos, kurie skuba įvairiomis kryptimis: į prekybos centrą, biblioteką, muziejų, smuklę ar pas gerą pažįstamą. 
Šį kartą užsukome į globos namus su bibliotekininke Lina Kvedaravičiene. Bendravome su  Julija Čaban – Jančiauskaite. Ji -  Sidabrinės gervės laimėtoja. Šį apdovanojimą Julija pelnė kaip daugiausia knygų perskaičiusi per 2024 metus Kapčiamiesčio bibliotekos lankytoja.  Skulptūrėlę, beje,  savo rankomis sukūrė Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Malinauskienė. Ir paskyrė kilniam tikslui – pamaloninti ir paskatinti skaitantiems žmonėms iš viso rajono. Kilnus sumanymas. Pasakyčiau – gyvoji kultūra.  Pačių kultūrininkų sugalvota.
Respondentė Julija nelinkusi susireikšminti. Iškart perspėja, kad visos jos čia ypatingos. Visgi Julija paatvirauja: ,,Dar gyvenu emocijomis iš renginio Lazdijuose - nesu tiek dėmesio  gavusi. Tikrai nesijaučiu kažkokia ,,žvaigždė“, nemėgstu tokių ,,pakylėjimų“. Yra kaip yra. Insulto padariniai. Šiuose namuose nesu užmiršta – pakalbina, aplanko, pasidalijame įspūdžiais. Mano patikėtinė - Jūratė – užimtumo specialistė. Beje, ne tik mano. Ir kitos moterys (čia moterų korpusas) jaučia šios jaunos ir nuoširdžios moters gerumą, supratingumą, atsakomybę. Jūratė randa gerą žodį, šiltą šypseną. Gauname patarimų, paskatinimų rasti mielą veiklą, kuri užpildytų gyvenimo kasdienybę. Save laikau  druskininkiete, nes ten praleidau daug  savo gyvenimo metų, nors gimusi Šakiuose. Atvažiavau ir likausi. Prigijau. 25 – erius metus išdirbau įvairių darbų. Patiko gamta, miestas. O dabar esu čia. Nesame atskirti – vyksta įvairių renginių. Prisimenu, kaip apsilankė ,,klounai“. Nesakysiu, kad man labai patiko. Gal jau  per rimta tokiems dalykams. O dainos patinka. Ypač romansai. Bet niekas nepakeis knygų skaitymo. Ypač, kai  įkalinta judėjimo stygiaus. Čia, šiuose namuose, jauku, jie neprimena gydymo palatų – daug šviesos, pakanka erdvumo, o ir kaimynė maloni. Mėgstu ramybę, ypač su knyga“. Julija neįsivaizduoja gyvenimo be skaitymo – taip ginasi nuo kūno  negalios. Moteris šypsosi. ,,Atvažiuos sūnus, pamatys ,,gervę“ ir nustebs. Bus malonu abiem“, - santūriai pastebi Julija.   
Iš kito kambario išėjo Laimutė. Kai pakalbinau, tuoj rodė savo džiaugsmą – siuvinėjimą kryželiu. Ypatinga technika -  su blizgučiais. Taip paįvairina gyvenimą. Ji dar gali po miestelį pasivaikščioti, su žmonėmis pabendrauti. Laimutė pažįstama, ją atpažįsta miestelio žmonės. Laimutė trokšta bendravimo, o savo kūrinius mielai dovanoja kiekviena pasitaikiusia proga – pati dalyvauja parodose, jei turi, negaili ir lankytojams. Akyse įskaitau kūrybos, dovanojimo ir patirto dėkingumo džiaugsmą. 
 Kiekvienam žmogui duota Dievo dovana. Kokia ji daugiaprasmė! Drįstu pasakyti, kad moterys greičiau suranda savo hobį. Panyra į šį pomėgį kaip į gaivią upę. Pomėgį, kuris virsta  džiaugsmu kurti ir įprasminti kasdienybę. 
Turiu pasakyti, kad bibliotekos darbuotojos – anksčiau Rimutė Glavinskienė, dabar Lina Kvedaravičienė – nuolat lankė globos namų gyventojus, rengė popietes su knyga, susitikimus, kvietė dainininkus, ,,klounus“, net retų lėlių kolekcija buvo organizuota. Nestigo ir kitų  pramogų. Renginiai bibliotekoje vyksta nuolat -  kultūra gyva, kai yra skleidžiama.
Feisbuko laikmenose apie Kapčiamiesčio miestelį, kurias nuolat paskaitinėju, niekada neteko matyti šiurkščių komentarų ar kitų negatyvų. Lina Miciulevičienė, Lina Kvedaravičienė, Gediminas Jančiulis yra tie žmonės, kurie savo kraštui rodo deramą dėmesį, publikuoja nuotraukas, pasakoja apie įvykius, linksmus ir liūdnus, pateikia daug  informacijos, o komentaruose slypi pagarba savo kraštui ir žmonėms.  
Gimė noras apsilankyti kituose šių globos namų nameliuose -  tolėliau nuo gatvės. Gal pavyks  pabendrauti su kitu druskininkiečiu, ypatingo, skausmingo  likimo jaunu žmogumi. Ir  ne tik su juo.
Išėjau iš globos namų įgavusi ramybės ir susitaikymo su tuo, kas lieka ir laukia senatvėje –  atkarpoje, kuri užbaigia beveik visų žmonių  gyvenimą. Deja, , ne visi jos, tos senatvės, sulaukia. 
,,Kožnam savo“, - kaip sako seni dzūkai.  Tai jau tikrai. 

Autorius: Izabelė Ūsienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama