„Šeima, Gimtinė, Tėvynė – ne tušti žodžiai“

Pranešimas skirtas liepos 18-20 d. Balbieriškio šventės metu rengiamai konferencijai „Balbieriškio kraštas – veikli bendruomenė“.

Šią savo publicistinę prakalbą norėčiau pradėti senu, lygiai prieš 53-jus metus kažkurioje VU auditorijoje per nuobodžią politinės ekonomijos paskaitą parašytu eilėraštuku:

Įsmigo bažnyčia taip skaudžiai, taip skaudžiai į debesį.
Nepaskrenda paukštis.
Ant kryžiaus leidžiasi
Ir gieda amžiną atilsį.

Išraizgė, išpynė lyg bulvienojais
Šaltiniai laukymę
Ir padalijo kiekvienam žmogui
Arklių, kumeliukų ir žemės po lygiai.

Atgulęs senelis pavėsy sapnavo
Lentų kvepėjimą,
Vargonų ir paukščių aimaną
Ir šiltą gyvulių lytėjimą.

Tai ten mano namas.
Ten mano Gimtinė.

Nebėra tėvų namų, iškirstas sodas, pasikeitė aplinka, dabar ten įsikūrę jaunesni ir, reikia pripažinti, jie puikiai tvarkosi. Keliskart apsilankiau, pakalbėjome, viską apžiūrėjau. Tačiau juk esmė ne turte, ne nuosavybėje, galiausiai ne nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Iš žmogaus širdies niekas neišplėš to jausmo, kurį suteikia – Gimtinė, lyg medumi patepta vaikystės ir jaunystės prisiminimais.
Štai ir suvėriau ant vieno tvirto siūlo Šeimą, Gimtinę ir Tėvynę. Man tai vienas ir tas pats, teisingiau – kyla vienas iš kito, tarsi papildo, išaukština ir suteikia nepakartojamą vertybę – meilę savo šaliai. Tai ne tušti žodžiai, kaip kas gali pagalvoti, nors dažnai šias vertybes užgožia kasdienybės rūpesčiai rūpestėliai, merkantilizmas, sotaus, bet pigaus gyvenimo vaikymasis, pagieža ne tik mūsų pačių išrinktai valdžiai, bet ir savo šaliai, patriotizmo niekinimas.
Mano šeima nebuvo kuo nors išskirtinė. Anksti mirę tėvai ir brolis nei per daug mane auklėjo, nei diegė tas vertybes pagal kažkokias metodikas, nei politiškai švietė. Būtų juokinga dar mokyti kažkokios politinės teorijos, jei ji tykojo už kiekvieno kampo: kai MTS parduotuvėje nuo ankstyvo ryto laukdavome kepaliuko duonos su pjuvenomis, kai už darbadienius kolūkyje pas Timofejevą gaudavai pusmaišį cukraus, kai tėvą išsiuntus į sunkiųjų darbų kalėjimą Kozelske vyresnysis brolis per visą buvusio aerodromo dykynę žiemą eidavo pas Jaruševičius bidonėlio pieno parnešti, o užsimanius šlapintis užgrubusios rankos nespėdavo klyno atsisegti ir jis įšaldavo...
Štai kas mokė mus realybės, štai kas auklėjo ir skiepijo mintį: ne viskas gerai šioje sistemoje. Tėvai buvo atsargūs: tėvas daug nepasakojo apie savo trejus metus praleistus kalėjime (buvo nuteistas aštuoneriems), apie įsipykusio miestelio stribo egzekuciją užnemunėje vykusiose vestuvėse, motina tik užsiminė, kad pokariu namo duris varstydavo ir miškiniai, ir stribai, reikalaudami tėvo teisme sakyti vienaip ar kitaip... Tėvas nors ir slapstėsi nuo kariuomenės, statydamas trobas įvairiuose kaimuose, bet pačioje karo pabaigoje dviem savaitėm vis tiek buvo paimtas į sovietinę kariuomenę ir Vengrijoje užnugaryje rusų kareiviams vežimu vežiojo produktus, o grįžęs gyrė vengrišką tvarką bei vakarietišką gyvenimą...
Šiandien tai atrodo kiek juokingai ir nemoderniai, betgi esmė ta pati: asmens, šeimos, gimtųjų namų istorija virsta valstybės istorija. Filosofas Antanas Maceina nebe reikalo rašė, kad „žmogus gali persikelti iš vienos erdvės į kitą, tačiau jis negali persikelti iš vienos istorijos į kitą“, kad „svetimą istoriją galima tik išmokti, bet ne ja gyventi“. Jis tvirtino, kad „kiekvienas žmogus turi itin glaudų nenutraukiamą ryšį su tauta ir tėvyne, ir pagrindinė patrioto ištikimybė yra tėvynei kaip tautos namams, o ne jos politinei santvarkai ar konstituciniams principams.“ Partinė politinė ištikimybė toli gražu nereiškia meilės tėvynei. Tai mes matome šiandien...
Dabar augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje daug ginčijamės, kaip išreikšti meilę tėvynei. Ar ją deklaruoti garsiai ar veikti patyliukais, įtvirtinti darbais? Ar reikalingas „grynasis“ patriotizmas, kai nedvejodamas eitum ginti tėvynės? Nuo patriotizmo jausmo daug ką atbaido nemokšiškas ar tiesiog kenkėjiškas valstybės valdymas, politikos „influencerių“ klaidos ir ambicijos, daugybė ne tiek neišsprendžiamų, kiek nesprendžiamų problemų. Bet Maironis demonstravo, kad myli Lietuvą ir dėl visų jos blogų bruožų. Jis rašė, kad šalis iš dalies dar „tamsi ir juoda“, bet vylėsi, kad ateityje, jai suklestėjus, rasis tvirtesnis pagrindas didžiuotis ja. Įsitikinimas, kad yra kuo didžiuotis, ženklina kiekvieno mūsų ištikimybę tėvynei.
Kas skatina šią ištikimybę? Pasakysiu nepataikaudamas: bendruomeninė veikla. Anksčiau ji buvo kiek apmirusi, nes neturėjo darbštaus reikiamo branduolio. Dabar „Balbieriškis juda“ yra aktyvi, turinti perspektyvą bendrija. O kraštiečio Algio Marcinkevičiaus pastangos stebėtinos. Jis turi daug pareigų ir veiklų, bet pirmiausia neapleidžia savo krašto. Ir nors daugelis jos narių, kaip ir aš pats, yra tolokai nuo jo, visi juda, kruta, organizuoja renginius, išvykas, šventes, talkas. Manau, pavyzdžius Jūs žinote geriau už mane.
Ir baigdamas visų noriu atsiprašyti: prieš septynerius metus, šaltą kovo pradžią konsekruotoje naujoje Balbieriškio bažnyčioje iš tribūnos viešai pažadėjome parašyti knygą apie iškiliausius mūsų krašto žmones. Idėja kilo dar anksčiau, bet reikalai užtruko. Kai kurie darbai jau padaryti, bet iki šiol trukdė negarantuotas leidybos finansavimas. Dabar mes jį turime, ir tikiuosi, kad kitai vasaros šventei mes šį leidinį jau vartysime... Kviečiu bendruomenę „Balbieriškis juda“ į pagalbą.

Česlovas Iškauskas

Autorius: Česlovas Iškauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama