Joninių vainikui net galo nebuvo matyti

Pumpėnų seniūnijos gyventojų nupinto ąžuolų vainiko ne tik užtektų miestelio ežerėliui pusantro karto apjuosti, bet ir visiems rajono Jonams pasveikinti. Ir dar nemažas galas liktų. Buvo tik iškilęs klausimas, kaip patogiau tą beveik kilometrinį vainiką išmatuoti – metru būtų vienas vargas. Tai surado žemei matuoti skirtą senovinį prietaisą.

Greit surado ir sieksnį

Tris dienas Pumpėnų seniūnijos kaimeliuose skambėjo muzika – pagal jos taktą susirinkę gausūs būriai vietos gyventojų pynė vainikus.

Šiais metais pumpėniškiai iškėlė sau iššūkį nupinti ilgiausią Lietuvoje Joninių vainiką. Šis sumanymas jiems pavyko su kaupu! Nupinta net 846 metrų žolynų juosta. Ji buvo išmatuota sieksniu. Šį elementarų senovinį matavimo prietaisą vos tik paprašyta atnešė viena miestelio gyventoja.

Iš lengvų medžio baslių sukaltas prietaisas buvo naudotas ir sovietmečiu. Sieksnis – tai atstumas tarp išskėstų rankų galų. Vienas sieksnis lygus 6 pėdoms, arba maždaug 1,83 metro. Vis dėlto dėl skaičiavimo patogumo sovietmečiu buvo sukalamas 2 metrų sieksnis.

Darbo turėjo visi: kas iš namų žolynus vežė, kas medžių šakeles pynėjoms padavinėjo.

Gali ir kilometrais matuoti

Idėja suburti bendruomenes bendram tikslui kilo Pasvalio kultūros centro Pumpėnų skyriaus administratorei Ritai Tevėlionienei.

„Smagu, kad mums pavyko pagerinti šalies pasiekimą, bet labiau širdis džiaugiasi dėl to, jog žmonės šią idėją labai palaikė. Pinti vainikų rinkosi tiek jauni, tiek jau garbaus amžiaus sulaukę aplinkinių kaimų gyventojai. Senoliai dalijosi jaunystės prisiminimais, jaunimas noriai klausėsi jų pasakojimų“, – sakė kultūros darbuotoja.

Vyriausia pynėja Pumpėnų miestelio gyventoja 94 metų Ona Tamauskienė prisiminė, kad jaunystėje teko nupinti galybę vainikų – jei kilometrais matuotum, tai jų gal ir dešimtis būtų. Juk per tiek metų teko sveikinti daugybę varduvininkų.

Laikydavosi ir papročių

„Anksčiau varduvininkams vainikus kabindavome ant durų. Jis siekdavo apie 6 metrus. Kone kiekviename kieme gyveno po Joną ar Janiną. Dabar mano gatvėje yra tik viena Janina“, – pasakojo senolė.

Pumpėniškė prisiminė, kad buvo nusistovėję aiškūs papročiai, kaip sveikinti varduvininkus. Užkabinę ant durų vainiką, sveikintojai bėgdavo pasislėpti. Užtat varduvininkas turėdavo stengtis kurį nors linksmuolį sučiupti, o tada jau vesdavosi jį vidun vaišinti. Iš paskos ir kiti sugužėdavo į trobą.

Pumpėnų seniūnė Ieva Petrauskaitė sakė, kad visoje seniūnijoje gyvena apie 2 tūkstančius gyventojų, tarp jų tėra apie 15 Jonų ir 15 Janinų. Anksčiau būdavo smarkiai daugiau.

„Dabar dėl vainikų medžių neniokojome. Praūžusi audra nulaužė nemažai šakų, jas ir panaudojome vainikams pinti. Ąžuolų šakų parūpino Kriklinių girininkija, o gyventojai iš savo sodybų skynė įvairiausius žolynus“, – patikino seniūnijos vadovė.

Prie šios iniciatyvos prisidėjo visos Pumpėnų seniūnijoje įsikūrusios bendruomenės, Lavėnų socialinės globos namai, Pumpėnų miestelio bočiai bei kaimyninio Pušaloto miestelio biblioteka.

Nupintu rekordiniu vainiku net pusantro karto buvo apjuostas Pumpėnų ežerėlis.

Autorius: Gražina BALAIŠYTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama