Sekminės – ne tik karvėms ir piemenims

Aukštaitijos kaimuose Sekmines švęsdavo visi – ir jaunam, ir senam, ir turtingam, ir vargšui tą dieną vienodai ošė ir savo galias skyrė jauni berželiai, visi gaudavo kiaušinienės, stengdavosi sukirsti po septynis virtinius ir tikėjo gražios vasaros bei derlingo rudens sulauksiantys.

Birželis jau veria savuosius vartus ir kviečia į gausiais vardadieniais ir gražiomis tradicijomis pažymėtą laikotarpį.

Prasidėjęs Tėvo diena, po jos einančiomis Sekminėmis šviesusis birželis iš lėto judės link Antaninių, Šienapjūtės pradžios ir kitų svarbių švenčių.

Visgi viena įdomiausių – septintą sekmadienį po Velykų švenčiamos Sekminės? Daug kas, be abejo, tą dieną lankys bažnyčias, dalyvaus mišiose.

Bet nepamirš ir gamtos – suvešėjusios, žydinčios, klestinčios, grožėsis ja, būtinai pastebėdami ir jaunais, skaisčiai žaliais lapais besipuikuojančius berželius.

Nuo seno šis medis itin garbinamas per Sekmines, sakoma, tą dieną beržai net gydomųjų galių įgyja.

Tikėta, kad beržas – Dievo medis, tad jo šakelių puokštės nešamos per Sekmines į bažnyčią šventinti, o po švenčių neišmetamos – sudžiovinamos ir saugomos visus metus.

Gali būti, kad tokių sudžiovintų berželių dūmai, kaip tikėjo proseneliai, tikrai apsaugo nuo negerovių ir net piktąsias dvasias nubaido.

[caption id="attachment_428600" align="aligncenter" width="1240"] Sekminių dieną vainikuojama karvė. B. Buračo nuotr., Visuotinė lietuvių enciklopedija.[/caption]

Padėka karvėms

Besigrožėdami Sekminėms pasirengusia gamta, pakelės laukuose akimis gal ir karvučių ieškosime – juk būtent toms šeimos maitintojoms kadaise būdavo skirtos šios šventės tradicijos. Karvės ta proga gausiau šertos, žolynų vainikais puoštos.

Per Sekmines ne tik karves puošdavo. Visas kaimas sužaliuodavo – iš miško parsivežtus berželius prie trobos durų statydavo, šakomis vartus, gonkus apipindavo, troboje puokštes merkdavo.

Tačiau ne tik berželiams ir karvėms skirta ta diena.

Kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė, Aukštaitijoje Sekminės būdavo labai svarbi, prasminga šventė, populiaresnė ir savo tradicijų gausa lenkdavusi net pačias Jonines.

„Sekminės buvo viso kaimo bendruomenės šventė, jungusi ir piemenis, ir ūkininkus, jaunimą ir senimą – visus“, – sako etnologė.

Vis dėlto piemenėliai – bandas ganydavę vaikai ir paaugliai – labiausiai iš visų laukdavo tos dienos.

„Sekminių sekmadienį jiems nereikėdavo ganyti, galėjo linksmintis, būdavo vaišinami. Karves žolynų, berželių vainikais išpuošę šeimininkių būdavo apdovanojami bandelėmis, kartais pinigėliais, ir, svarbiausia, kiaušiniais“,– pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Sekmadienį gyvulius į ganyklas gindavo pačių ūkininkų jaunimas. Jiems tai būdavo linksmos vadinamosios Rytelio apeigos.

Ir kiaušiniai, ir virtiniai

O piemenims Sekminės visada būdavo laisva diena.

Tad jie rengdavo savą sambarį – kur nors į palaukę gautas dovanas susinešę, kartu su kerdžiumi kiaušinienę – dar kitaip pautiene vadintą – ant laužo kepdavo, grodavo, dainuodavo, linksmindavosi.

Kiaušinis buvo svarbus Sekminių simbolis.

Net posakių yra išlikusių: pvz., „nešiojasi kaip piemuo kiaušinius per Sekmines“.

O ir svarbiausias Sekminių vaišių patiekalas — kiaušinienė.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad anksčiau kiaušiniai netgi marginti ne tik Velykoms, bet ir Sekminėms.

Sekminių stalas būdavo gausus, kaip per Velykas – ypač stengtasi pateikti daug pieno produktų: sūrio, sviesto, grietinės.

„Šeimininkės virdavo daug virtinių – kad visiems, kas prie stalo sės, būtinai po septynis tektų“, – sako etnologė.

Ir piemenų, ir šeimininkų Sekminių vaišių stalas puošiamas beržo šakelėmis.

V. Vasiliauskaitė pabrėžia, kad Aukštaitijoje Sekminės būdavusi trečioji pagal svarbumą – po Velykų ir Kalėdų – šventė, teikdavusi vilčių, kad jos papročių besilaikant viskas klostysis gerai, darbai eis sklandžiai, gamta bus palanki ir pavyks sulaukti gausaus derliaus.

[caption id="attachment_428599" align="aligncenter" width="1680"] Sekminių piemenų žaidimai – kiaulės varymas. S. Vaitkaus nuotr. iš e-paveldo archyvų.[/caption]

Į laukus su dainomis

Sekminių šventės papročiai bei apeigos glaudžiausiai susiję su laukais.

„Sekminės dar ir žiemkenčių pagerbimas. Su ypatinga pagarba, laikantis tradicijų rugys sėtas, pavasarį per Juozapą prikeltas, Sekminių sulaukus – lankomas, stebimas, ruošiamas netrukus prasidėsiančiam didžiajam žydėjimui, po jo brandai, o netrukus ir pjūčiai“, – pasakoja etnologė.

Todėl kaimuose tą dieną vykdavo Sekminių sambariai – visas kaimas, pasikvietęs kunigą, kryžiumi nešini apeidavo laukus, o paskui palaukėje rengdavo suneštines vaišes.

Pasak V. Vasiliauskaitės, ir žiloje senovėje, dar prieš krikščionybę, laikytasi papročio tą dieną tris kartus apeiti laukus, tik be kunigo, kryžiaus, o su dainomis, apeigomis, vaišėmis.

Laukai ne šiaip sau apeinami – būtina apžiūrėti, ar nėra piktžolių, ar viskas gerai, juk po kelių savaičių prasidės žydėjimas ir nuo jo priklausanti branda.

Etnologė atkreipia dėmesį, koks turtingas ir prasmingas Sekminių folkloras, pasiekęs ir mūsų dienas.

Iki šių dienų išlikę senųjų Sekminių svarbumo ženklai – savitos, tik Šiaurės rytų aukštaičiams būdingos paruginės sutartinės, kurios būdavo atliekamos lankant laukus.

[caption id="attachment_428605" align="aligncenter" width="1920"] Smilgių etnografinėje sodyboje rengiamai Sekminių šventei neužtenka vienos dienos. Smilgių kultūros centro archyvo nuotr.[/caption]

Prie aukštaitiškos klėtelės

Dabarties laikai visiškai kitokie. Sunyko tikėjimas papročių, gamtos, žemės galia ir dabar nebejaučiama tikrosios Sekminių prasmės.
„Daug netekome. Nors šventė ir išlikusi – jos tikrasis turinys užmirštas“, – pažymi V. Vasiliauskaitė.

Šventė iš tikrųjų išlikusi.

Ir šių laikų Panevėžio rajono vaikai bei jaunimas turi progą pajusti senųjų Sekminių dvasią, tuo labiau kad joms skirtas renginys vyksta autentiškoje aplinkoje – Smilgių etnografinėje sodyboje.

Sekminių šventimas toje sodyboje jau yra tapęs tradiciniu. Jis vyks ir šiemet.

Kaip sako Smilgių kultūros centro vadovė Lina Narkevičienė, pirmųjų svečių laukiama birželio 6 dieną.

Tą dieną nuo 11 valandos etnografinėje sodyboje vyks Panevėžio rajono vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvų ir atlikėjų šventė „Sekminės“.
„Šventei neužteks vienos dienos – šeštadienį pakviesim ir suaugusius, vyks Aukštaitijos regiono tradicinių kapelų varžytuvės „Prie aukštaitiškos klėtelės“, – pasakoja L. Narkevičienė.

Susirinkusiems koncertuos Vilniaus tradicinio folkloro grupė „Ratilai“, šventę tęs vakaronė.

O sekmadienį laukia mišios Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje, po jų Panevėžio muzikinio teatro styginių kvarteto ir solistės Laimos Česlauskaitės koncertas.

[caption id="attachment_428603" align="aligncenter" width="960"] Per Sekmines karvės būdavo puošiamos vainikais, o namai būdavo puošiami berželių šakomis. Po šventės jų niekas neišmesdavo, sudžiovindavo ir pagarbiai laikydavo visus metus.[/caption]

Šventoji Dvasia – kiekvienam

Nebelikus tradicinių žemdirbių, sunykus žemdirbių pasaulėjautai, sunyko ir tradiciniai Sekminių papročiai.

Vis dėlto šventė puoselėjama ir bažnyčios dėka.

Dabar Sekminės daugiau katalikų bendruomenės minima Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena, patvirtinanti Kristaus dieviškumą.
Nuo seno sekmadienį bažnyčiose laikomos mišios, altorius puošiamas jaunų berželių šakelėmis, šventinamas vanduo.

Šventės prasmė suprantama kaip labai svarbi ir visiems reikšminga – juk nuo Sekminių dienos Šventoji Dvasia, anksčiau buvusi tik pateptųjų privilegija, apsigyvena kiekviename tikinčiajame.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama