Kaimo moters talentas – iš vargo į literatūrą

„Lietuva skalna Bitei už Žemaitę“, – rašė Vaižgantas. Panevėžio kraštui artimos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėka išsiskleidė Žemaitės talentas. Rašytojos, kurios kūrybos gilieji klodai, kaip pažymi jos tyrinėtojai, tik dabar atrandami.

„Dauguma Žemaitę pažįstame iš mokyklinių laikų – skaitėme „Marčią“, „Petrą Kurmelį“, dar žiūrėjome komediją „Trys mylimos“. Ir viskas. Atrodė, kas gi ta Žemaitė? Nei mes valstiečiai, nei šiais laikais begalim suprasti, ką ji rašė. Bet laikas išryškina brangakmenius, atskleidžia giluminius Žemaitės klodus. Šioje moteryje brendo tai, ką D. Sauka jau besibaigiant XX a. pavadino „Žemaitės stebuklu“, – sako Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojamos leidinių parodos „Lietuva skalna Bitei už Žemaitę“ kuratorė, ilgametė bibliotekininkė Albina Saladūnaitė.

[caption id="attachment_429017" align="aligncenter" width="1620"] G. Lukoševičiaus nuotr.[/caption]

Bajoriška kilmė

Šįmet minimos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės) 180-osios gimimo metinės.

„Kas yra Žemaitė, žvelgiant mūsų akimis?“ – klausia A. Saladūnaitė.

Ir ieško atsakymo: iš tolimo laiko ji.

Gimusi 1845-ųjų birželį. Tėvas Antanas Beniuševičius bajoras, motina Julijana Scepuraitė taip pat bajoriškos kilmės. Abu kalba lenkiškai.

Tarnauja pas grafą Plioterį Bukantiškės dvarelyje. Kaip Žemaitė yra rašiusi autobiografijoje, tėvai pas grafą ištarnavo daugiau kaip dvidešimt metų, tėvas – urėdu, motina – gaspadine. „Baudžiauninkai (lažininkai) nudirbdavo laukus, o dvarely gyveno tik tėvai, samdyta mergaitė ir piemuo bandai ganyti ir žiemą šertis. Visi keturi iš ordinarijos. Kiek ėmė duonai grūdais – nežinau, bulbių sodinosi lauke, daržuose sėjosi daržovių – kopūstų, batvinių, morkų ir t. t. Porą arklių tėvas sau laikėsi; algos ėmė 20 rublių, motina 10 rublių į metus. Tėvas laukus, lažininkus prižiūrėjo, motina paukščius“, – apie savo šeimą rašė garsioji klasikė.

Pašėlusi mergaitė

Pasak A. Saladūnaitės, augdama tokioje aplinkoje su dar trimis seserimis Julija Beniuševičiūtė nebuvo beraštė. Tėvas dukras mokė skaityti ir rašyti. Bet – tik lenkiškai. Net ir kalbėti liepdavo lenkiškai. Žemaitiškai draudė. Mokslų būsimai klasikei teko ragauti ir dėdienės bajorės dvare.

Bet labiausiai, kaip prisiminimuose rašė Žemaitė, buvo draudžiama draugauti su lažininkų vaikais. Tėvų akimis, nevalia buvo bajoriškos kilmės mergaitėms su „mužikiukais“ šnekėtis.

„Augdama pas tėvus Julija mokėsi, skaitė, buvo linksma, net pašėlusi, smalsi, imli. Bet labai anksti ištekėjo susižavėjusi savo Laurynu Žymantu. Tapo Žymantiene – daugiavaikė motina, namų šeimininkė, vargo, sunkaus darbo ir nepriteklių prispausta. Kentėjo vargą, į kurį įsistūmė pati. Per jų gyvenimus ir eina Lietuvos istorija“, – sako A. Saladūnaitė.

[caption id="attachment_429008" align="aligncenter" width="1618"] Albina Saladūnaitė. P. Židonio nuotr.[/caption]

Nuo santuokos neperkalbėjo

Parodos kuratorė svarsto, kad bajoriškos kilmės Julijos ir baudžiauninko, daug vargo mačiusio L. Žymanto santuoka ne tokia ir keista, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Žemaitė buvo labai aistringos prigimties, kaip dabar pasakytų, padūkusi, labai smalsi, dirbo Džiuginėnuose dvaro pakajuose kambarine. Ten ir sutiko Lauryną. Nors ir žymiai vyresnis, bet Julijos akyse – tikras herojus, mat 1863 m. sukilimo dalyvis. Ir juo susižavi“, – pasakoja parodos kuratorė.

A. Saladūnaitė svarsto, kad bajoraitės jausmai neturtingam, iš baudžiauninkų kilusiam dvaro eiguliui, sukilimo dalyviui rodo ir jos didelę širdį – atjautą vargo ragavusiam, ir stiprų lietuvybės geną.

„Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus“, – vėliau rašė Žemaitė.

Apie šios neįprastos poros ketinimus susituokti sužinoję ponai visaip bandė Juliją perkalbėti. Bet, kaip pati paskui pripažino, tuo tik dar labiau ją pririšo prie L. Žymanto.

O 1865 m. ištekėjusi, anot A. Saladūnaitės, bajoraitė pati įpuolė į tokį vargą, nuo kokio savo mylimąjį tikėjosi išgelbėti.

Kaip muselė į išrūgas

„Lietuva tuo metu išgyvena tamsiausius laikus. Porą metų po numalšinto sukilimo, lietuviškos spaudos draudimas. Dabar tik stebiesi, kaip tokioj baisioj carinės Rusijos priespaudoj dar buvo įmanoma tikėti ateitimi?“ – svarsto A. Saladūnaitė.

Jaunavedžių bandymas ne ponui tarnauti, o išsinuomojus žemės gyventi „ant savęs“ užgriuvo sunkia našta.

„Į didžiulį vargą puolė kaip muselė į išrūgas. Vyras neūkiškas, o ir pati nekokia ūkininkė. Vaikelis po vaikelio gimė septyni vaikai – penkios dukros ir du sūnūs“, – pasakoja Žemaitės asmenybe besidominti A. Saladūnaitė.

Prie knygų prisėsti Julijai jau mažai bėra laiko.

Visgi, atkreipia dėmesį parodos kuratorė, žiburys nušvinta šeimai persikėlus į Ušnėnus Kelmės rajone.

[caption id="attachment_429016" align="aligncenter" width="1620"] G. Lukoševičiaus nuotr.[/caption]

Lemtinga kaimynystė

Tas persikraustymas buvo lemtingas ir Žemaitei, ir, kaip sako A. Saladūnaitė, visai lietuvių literatūrai.

Kaimynystėje gyvena Višinskiai. Jų sūnus Povilas gimnazistas.

Sugrįžęs pas tėvus susitikdavo kaimynę, įžvelgęs jos talentą vis skatino rašyti lietuviškai, duodavo pasiskaityti ir draudžiamą lietuvišką „Aušrą“.

Žymantų troboje vakarais žiburys dažnai ilgai negesdavo.

„Vyras bardavosi, kam degina šviesą, nes žvakės kainuoja, bet paskatinta P. Višinskio, Žemaitė pradeda rašyti. Šventas kūrybos pradas, kai atrodo, kad tokioj tamsumoj visi troškimai jau turi būti pasibaigę. Pagalvokime, mes su metais vis labiau prarandame ir norus, ir idealizmą, tampame irzlūs, norisi kažkuo piktintis. O ji – ne. Ji gyveno jaunystės svajone tapti rašytoja. Juokėsi, kad vagoje kalbasi su Šekspyru. Įsivaizduokim, 19 a. pabaigos kaimo moteris Šekspyrą žino!“ – palygina A. Saladūnaitė.

Kai atsilaisvino rankos, kai vaikai jau paauginti, J. Žymantienė tarsi atverčia kitą savo gyvenimo lapą. Juolab kad ir P. Višinskis šalia.

„Povilas jai buvo ir kaip sūnus, vėliau – mokytojas ir vedlys. Nors pati sunkiai vertėsi, visgi sukrapšto 10 rublių Povilui, kai jis nori išvažiuoti studijuoti, bet tėvai atsisako remti, kad į kunigus neina. Kai P. Višinskis 1906 m. mirė susirgęs džiova, kiek Žemaitė priraudojusi prie jo kapo Rasų kapinėse“, – pasakoja A. Saladūnaitė.

Didžiosios kelionės pradžia

Bet iki to amžino išsiskyrimo P. Višinskis spėjo suvesti Žemaitę su Gabriele Petkevičaite-Bite – dvi moteri, kaip vėliau juodvi pasirašinėjo.

„Kai P. Višinskas 1894 m. eidamas per Lietuvą su būreliu studentų užsuka į Joniškėlį pas bendramokslį Bitės brolį, jo neranda, bet sutinka panelę Bitę. Nuo čia prasideda Žemaitės likimas. Nežinau, kaip būtų susiklostęs jos tolesnis gyvenimas, jei ne mūsų Bitė. Jai Povilas parodo, kad kaimynė kažką parašė. Ir tada Bitė įžvelgia ypatingą talentą. Paima Žemaitės rankraštį ir Rygos pajūryje parodo mokytiems susipratusiems lietuviams. Gimsta ir slapyvardis – Žemaitė. O tokia buvo visom prasmėm – ir kilme, ir užsispyrimu, ir jėga“, – rašytojos gyvenimo takais veda A. Saladūnaitė.

Taip prasideda tikroji Žemaitės kelionė į literatūros pasaulį.

1898 m. miršta L. Žymantas, vaikai jau išsklidę, jau savarankiški. Po vyro mirties Julija nutaria visiškai atsisakyti ją tris dešimtmečius varginusio ūkininkavimo.

Tupėsi, kol ištupėsi

Iš Povilo sužinojusi, kaip sunkiai Žemaitė verčiasi Ušnėnuose, Bitė įduoda nuvežti žvakių, o galop ją pasikviečia į Joniškėlį.

„Kaip būtų dėliojusios Julijos Žymantienės kūrybinės galios be mūsų Bitės? Atsiduskim kaip Vaižgantas: „Lietuva skalna Bitei už Žemaitę“, – sako A. Saladūnaitė.

Ir Žemaitė atvyksta padėti Bitei buityje.

Šios tėvas, gydytojas Jonas Petkevičius, darbuojasi Joniškėlio ligoninėje. Gabrielė apsiima dirbti vaistinėje – kad tik susirgusio vaistininko vietos neužimtų rusas. Nors pati silpnos sveikatos, dar ir tėvui padeda, ir kultūrine veikla užsiima.

„P. Višinskis liepė abiem parašyti po lietuvišką pjesę, kad būtų ką scenoje statyti. Joniškėlyje už bažnyčios, šventoriaus kampe tebestovi mažas namelis. Pasakojama, kad kai joms nesisekė rašyti, P. Višinskis tame namelyje užrakino Žemaitę pareiškęs: tupėsi, kol ištupėsi“, – pasakoja A. Saladūnaitė.

Ir ištupėjo. Nuo 1898 m. kartu su Žemaite slapyvardžiu Dvi Moteri parašė pjeses ir komedijas „Velnias spąstuose“ (1902), „Kaip kas išmano, taip save gano“ (1904), „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“ (abi 1905).

„Gaila, kad tų abiejų rašytų pjesių nėra perleistų. Kultūros namų meno vadovai tiek vargsta ieškodami pagavios pjesės, kad jas ima iš mūsų senojo fondo ir kopijuoja“, – sako ilgametė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bibliotekininkė.

[caption id="attachment_429015" align="aligncenter" width="1620"] G. Lukoševičiaus nuotr.[/caption]

Dėkinga už gyvybę

G. Petkevičaitei-Bitei smarkiai susirgus ir atgulus Petkevičių dvarelyje Puziniškyje, Panevėžio rajone, Žemaitė ją slaugo.

„Žemaitė buvo labai motiniška – linkusi visus priglobti, visiems pagelbėti. Ir labai išmintinga. Vokiečiai stebėdavosi lietuvėmis – niekur nesimokiusios, tai iš kur tokie talentai? O Žemaitė turėjo talentą paguosti, raminti ir slaugyti. Kai 1907 m. visą pavasarį ir vasarą Bitė labai sirgo, Žemaitė padėjo jai pakilti iš patalo prieš pirmą moterų suvažiavimą. Į jį Bitę lydėjo kaip globėja, net per pertraukas vaistus sugirdydavo. Jau paskui Gabrielė rašys: jei ne Žemaitė, manęs nebebūtų, ji mane išslaugė“, – kalba A. Saladūnaitė.

Puziniškyje Žemaitei patikėta tvarkytis dvare. Kartkartėmis lanko dukras. Jai reikia ir kultūrinio klodo, bendravimo, norisi pažinti platųjį kultūros pasaulį.

„Man tikras Žemaitės stebuklas – laiką pralenkęs jos pajutimas. 1907 m. Vilniuje įvyksta pirmoji lietuvių dailės paroda, kur pirmą kartą eksponuojami M. K. Čiurliono paveikslai. Niekas jų tada nesuprato, ponai juos vadino teplione. O Žemaitė stovi prie jų ir kokios ją pagauna pajautos! Ji supranta, kad paveiksluose mato kažkokią mistiką, nepavaldžią jos protui. Jį įžvelgė Čiurlionio genialumą. Tai daug vargo ragavusiai kaimo moteriai buvo būdingas žiūrėjimas aukštyn ir plačiai“, – svarsto pašnekovė.

Jausmus slėpė

A. Saladūnaitė pasakoja ir apie ypatingą vaidmenį Žemaitės gyvenime suvaidinusį Konstantiną Petrauską, kilusį iš Dičiūnų kaimo Pasvalio rajone, netoli Joniškėlio.

Trijų dešimčių metų skirtumas nėra kliūtis jausmams.

„Ir suliepsnoja Žemaitės širdis neišmylėta moters meile. Laiškuose Konstantinui prasiveržia jos tokia gyvybė, su visa žemaitiška stiprybe ir jėga. Kiekviename laiške prašo juos sudeginti. Bet Konstantinas buvo per daug protingas ir per daug gerai įžvelgė Žemaitės reikšmingumą, kad tokio prašymo paklausytų. Jo išsaugoti laiškai liko. Ir dabar jie mums byloja apie Žemaitės vitališkumą“, – svarsto A. Saladūnaitė.

Vėliau K. Petrauskas tapo Žemaitės dukters Juzefos Vincentos vyru. Jiedu atvažiuoja gyventi į Dičiūnus.

Pati iš šių kraštų kilusi A. Saladūnaitė sako pamena savo tėvuką pasakodavus, kad jų kaime apsilankydavusi ir Žemaitė.

Konstantinui tapus jos žentu, liko tiesiog gražūs ir pagarbūs santykiai.

Visgi, atkreipia dėmesį A. Saladūnaitė, Žemaitė niekur nepasakoja apie savo jausmus. Nei gyvenant su vyru, nei vėliau aplankiusius. Ji kalbėjo apie vargo moteris kaime.

Atsidūrė kalėjime

Persikėlusi gyventi į Vilnių Žemaitė yra rašiusi, kad čia gyventi gera ir smagu, tik per daug brangiai, pinigas kaip vanduo plaukia, o čia jo nėra iš kur pasisemti. Vargino ir neįprasta miesto tvarka – išeini į gatvę ir jau negali jaustis kaip kaime.

Laikui bėgant apsiprato, kultūrinėje veikloje ieškojo sielai atgaivos, sutiko eiti fiktyvias „Lietuvos žinių“ atsakingosios redaktorės pareigas, t. y. prieš valdžią tapo atsakinga už šio laikraščio publikacijų turinį. Už vieną straipsnį netgi dviem savaitėm buvo įkalinta Lukiškių kalėjime.

Pakirto plaučių uždegimas

Pirmojo pasaulinio karo metais, būdama jau 70-ies, Žemaitė kartu su teisininku Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra išvyksta į Ameriką, lankosi lietuvių kolonijose, pasakoja apie karo pabėgėlių vargus, užmezga pažintis su įtakingais to meto lietuviais.

Beveik penkerius metus praleidusi JAV, 1921 m. Žemaitė grįžta į Lietuvą, įsikuria Bulotų namuose Marijampolėje, rašo.

Tačiau žiemą smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir tų pačių metų gruodžio 7 d., sulaukusi 76-erių, mirė.

Aukščiausiojo nuoroda

A. Saladūnaitė nori pacituoti rašytoją Juozą Aputį: „Žemaitės fenomenas slepia dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją... Tai ne šiaip sau atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas. Aukščiausiojo nuoroda.“

Ilgametė bibliotekininkė sako apgailestaujanti, kad Žemaitė nėra pakankamai įvertinta.

„Mums nebelieka laiko klasikai. O skaitant Žemaitę reikia matyti ne tik buitinius vaizdus su daug juodo vargo, bet nerti giliau. Kokiais sunkiais ratais į Lietuvą važiavo kultūra ir literatūra, ta saujelė pasišventėlių yra mūsų lobis“, – sako A. Saladūnaitė.

Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama