Nelabiesiems atbaidyti – dagilio dūmas

Ilgus šimtmečius kaimų žolininkai būdavo bene vieninteliai sunegalavusiųjų gelbėtojai – patariantys, užkalbantys, dūmais aprūkantys. Šių dienų žolininkai, išsaugoję protėvių žinias ir patirtis, irgi nenusileidžia – jeigu reikia, patars, žolelių parinks ir netgi piktąsias dvasias atbaidys.

Dosnusis birželis kviečia į grožio, įvairovės, spalvų ir kvapų šventę – kiekvienam prieinamą, nieko nekainuojančią ir dosnią.

Gamtos dovanojama žolynų žydėjimo šventė šiuo metu visur – laukuose, pievose, paupiuose ir net pačiuose mažiausiuose ploteliuose iš vešlios žalumos žvelgia baltomis, rausvomis, melsvomis ar geltonomis vasaros žiedų akelėmis.

Kaip ir visos šventės, žydėjimas tęsis neilgai – netrukus po Joninių jau ir spalvų, ir kvapų, ir žolynų galių pradės mažėti.

Bet jais pasidžiaugti laiko dar liko. Ir net speciali proga yra. Žolynų paslaptis pasirengusios atskleisti tikros jų žinovės – Trakiškio žolininkės..

Jau trečią dešimtmetį aktyviai veikiančios žolininkės, pasipuošusios prie gamtos žalumos derančiomis suknelėmis, penktadienio vakarą Trakiškyje paskleidė žolynų aromatą – susirinkusiesiems į jų šventę pasakojo apie vaistingąsias žoleles, apie jas dainavo, vaišino arbatomis ir net atliko paslaptingus sveikatinimo ritualus.

Žiedų vainikas

Šventės dalyviai iš žolynų nupynė ir ilgą vainiką, skirtą savajam Trakiškiui.

„Lauko žiedų vainikai neatskiriama birželio švenčių dalis. Jie visada būdavo pinami ir Trakiškyje, bet tik nedideli, individualūs. Šį pynėme vieną didelį vainiką visiems“, – pasakoja šventės rengėja Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė.

Trakiškio vainike viena šalia kitos rikiavosi pievų smilgos, liepų, ąžuolo šakelės, puošniosios katžolės, ramunės ir daugybė kitų krašto žemės užaugintų ir darbščiųjų žolininkių surinktų gėlių ir žolių.

Bepinant vainiką ir patarimais dalintasi – kad niekas nepamirštų augalų galios, jų sveikatinančių ir net gydančių savybių.

Juk tikra tiesa, kad nusiprausus birželio rasa, veidas tampa skaistesnis ir gražesnis, kad išgėrus žolelių arbatos, gali pasijusti ir nuramintas, ir pakylėtas, ir sustiprėjęs.

Tiek žolininkių kaip Trakiškyje vienoje vietoje nelabai kur kitur ir sutiksi. Pavienių yra dažname miestelyje, tačiau, kad tiek daug, net vienuolika, jų susiburtų ir veiktų drauge – retenybė.

[caption id="attachment_429500" align="aligncenter" width="1618"] Trakiškio žolininkės. P. ŽIDONIO nuotr.[/caption]

Laimės arbata – sveikatai

Trakiškio žolininkės didžiuojasi jau daug metų verdama laimės arbata.

„Juk laimė – visų pirma sveikata. O geriant tokią arbatą imunitetas stiprėja ir organizmas jau nebepasiduoda įvairioms negalioms“, – tikina žolininkės.

Kvapioje ir gardžioje arbatoje yra galingų ingredientų: juodųjų serbentų lapų, ežiuolių, šaltmėčių ir kraujažolių – nuo seno pripažintų sveikatos stiprintojų.

Gydymas vaistingaisiais augalais, praeityje buvęs bene svarbiausiu sveikatinimo būdų, ir dabar gana populiarus. Tie, kurie patys augalų galimybių nežino, žolininkų teiraujasi, patarimų klausia.

Visoje Lietuvoje žinomų Trakiškio žolininkių būrelio vadovė sako, kad jau ne visos nuo pirmųjų dienų veikloje dalyvaujančios moterys turi sveikatos ir į pievas, ir į žmonių susibūrimus, renginius eiti.

O kai kurios ir šios žemės takeliais nebevaikšto – atlikusios savo gražią, kilnią gyvenimo misiją jau iškeliavusios amžinybėn.

Dabar iš aktyviausių vadovė mini Valentiną Valuškienę, Stasę Mieliauskienę, Vladislavą Tumelienę, Gražiną Žilinskienę ir kitas.

„Žavėsimės žolynais, juos liesim, dėliosim, uostysim, apie juos dainas dainuosim, arbatas iš jų virsim, patarimais dalinsimės.“

V. Šaparnienė-Kišonienė

Kas tas „stanauninkas“?

Trakiškio žolininkėms dabar įtemptas metas.

Rajone ir už jo ribų plačiai žinomos entuziastės vasarą nuolat kviečiamos į renginius, o ir pačios juos organizuoja.

Negana to, šiuo metu prasidėjo žolininkių darbymetis – pats žaliavos rinkimo įkarštis. Juk iki Joninių ir per jas surinktos žolelės – pačios veiksmingiausios.

O tų žolelių reikia daug – veiklos dirvonai platūs, o ir neblėstantis siekis tobulėti, sužinoti kuo daugiau veja į priekį.

Moterys sako, jog iš maždaug 500-ų Lietuvoje naudojamų vaistažolių rūšių jos pažįsta per 60. Tobulėti yra kur – prie to skaičiaus nuolat prisideda naujų.

V. Šaparnienė-Kišonienė pasakoja, kaip vienam renginy prie jų priėjęs vyriškis teiravosi, ar nežinančios žolelės, vadinamos „stanauninku“.

Jis prisiminė, jog sunkiais pokario metais jo mama ta žolele skrandžio, virškinimo sutrikimus sėkmingai gydydavusi.

„Nežinojome tokios žolelės, bet pradėjome domėtis, ieškoti informacijos ir to augalo. Gaila, mūsų krašte jis auga retai kur, bet pavyko rasti“, – didžiuojasi žolininkė.

Pasirodo, jog „stanauninku“ vadinama skėtinė marenikė, auganti sausuose pušynuose, šiluose ir žydinti birželio–liepos mėnesiais.

Tinka nuo daugelio negalavimų, galimi ir kompresai nuo odos bėrimų. Skėtinė marenikė vartojama visa – ir lapai, ir stiebai, ir žiedai.

„Nors nelabai paplitusi, bet dabar ir mums jau žinoma, jos ieškome, naudojame“, – sako vadovė ir primena, kad Trakiškio žolininkės ne gydo, o tiesiog dalijasi savo žiniomis, patirtimi, konsultuoja ir pataria.

Visos vienuolika aktyvių žolininkių tikina, kad svarbiausias jų tikslas priminti žmonėms augalų vertę, supažindinti su vaistažolėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga, kada jas geriausia rinkti, kokios jų naudingos savybės.

[caption id="attachment_429498" align="aligncenter" width="1623"] G. KARTANO nuotr.[/caption]

Piktąją dvasią išvarys

O dar trakiškietės įsisavinusios ir vieną paslaptingą, anksčiau tik žiniuonėms ar raganoms priskiriamą ritualą, kurį atlieka įvairių švenčių metu.

Tai iš senų laikų iki mūsų dienų žmonių atmintyse atnešta ir iš kartos į kartą perduota aprūkymo apeiga.

„Aprūkymas žolelėmis kadaise vaikams padėdavo išgąsčio, vočių, pūlinių, kitų blogybių atsikratyti. Tėvai pakviesdavo kaimo žolininkę, toji vaiką aprūkydavo ir dažniausiai bėdą kaip ranka nuimdavo“, – pasakoja V. Šaparnienė-Kišonienė.

Žinoma, kad aprūkymą taikydavo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Bėgant metams šitoks organizmo stiprinimo, gydymo būdas buvo primirštas, nebenaudojamas.

Apie šį tolimoje praeityje plačiai paplitusį aprūkymą žolelėmis vienai garbaus amžiaus Trakiškio žolininkei dar vaikystėje pasakojo senas žmogus.

Prisiminusi, bendramintėms apie jį papasakojusi, paskatino ir kitas daugiau apie tą aprūkymą sužinoti.

Tad visos ir ėmėsi paieškų – iš knygų, iš senų žmonių prisiminimų surinkusios daugybę informacijos, trakiškietės atgaivino aprūkymo ritualą, „nuo piktos akies gelbstintį“, ir dabar jį demonstruoja per įvairius renginius, kartodamos ritualą nuo seno lydinčius žodžius: „kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų“.

Jos turi procedūrai reikalingą specialų katiliuką, stovą, anglių, lininių drobulių ir, žinoma, veiksmingų žolelių ir imasi šių mistinių, bet niekaip pakenkti negalinčių apeigų.

Aprūkyta visa Lietuva

Žmogus, kuris ryžtasi pabandyti ir prašosi aprūkomas, apgobiamas drobule ir privalo kvėpuoti žolelių smilkalais, visą persmelkiančio dūmų kvapo nesibaimindamas.

Panevėžietė Regina, jau du kartus dalyvavusi aprūkymo procedūroje, sako mielai sutiktų ir dar kartą atsidurti po drobiniu rankšluosčiu tarp aitrių dūmų.

„Nežinau, ar tai įsitikinimas, ar tikrai veikia, bet man po to ritualo buvo taip lengva, gera. Nors ne visi ryžtasi lįsti po ta drobule, aš džiaugiuosi, kad buvau aprūkyta“, – sako Trakiškio žolininkių ritualą išbandžiusi panevėžietė.

Žolininkės jau aprūkė daugybę žmonių, bet nė iš vieno nusiskundimų negirdėjo – tik padėkas už gerą nuotaiką ir pagerėjusią savijautą.

Taip trakiškiečių aprūkyta, regis, jau visa Lietuva. O iš tų kraštų, kuriose jos dar neapsilankė, žmonės po drobule lindo ir žolelių smilkalais kvėpavo šimtmečio Dainų šventėje.

Aprūkoma deginant įvairias žoleles, bet tarp jų būtinai turi būti dagilis. Kitos parenkamos pagal aprūkymo tikslą.

„Dagilis turi ir galių, ir paslapčių. Ir ne visur auga, bet suradus ir nupjovus ar išrovus, namo jį reikia vilkti atbulomis, tada daug veiksmingesnis bus“, – pasakoja V. Šaparnienė-Kišonienė.

Aprūkymui taip pat reikia kadagio, tinka margainis, medetkos, kiti Lietuvos pievų augalai.

[caption id="attachment_429583" align="aligncenter" width="1920"] rakiškio žolininkės (iš kairės) Gražina Žilinskienė, Danutė Serafinienė, Vladislava Tumelienė, Vilija Šaparnienė-Kišonienė, Stasė Miliauskienė, Valentina Valuškienė, Lina Tumienė šventėje Geležiuose. V. ŠAPARNIENĖS-KIŠONIENĖS nuotr.[/caption]

Žolininkių pamokos

Kur tik nuvažiavusios, trakiškietės apie savo surinktas žoleles bei jų galimybes pasakoja, sudžiovintų ir į maišelius sudėliotų siūlo.

Populiariausios iš jų – čiobreliai, ramunėlės, melisos, pelynai, liepų žiedai.

Žolininkės turi prisirinkusios ir mažiau žinomų: veronikų – cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių, šalavijų – dezinfekuojančių, jonažolių – nerimą, depresiją mažinančių, spaudimą keliančių, dirvinių asiūklių – skatinančių plaukų augimą, gydančių galvos odos ligas, takažolių – pleiskanas šalinančių, perlojų – vaikams nuo nerimo pagelbėjančių, šeivamedžių – nuo kosulio, o miškinių sidabražolių – kaip sakydavo senovėje, nuo devyniasdešimt devynių ligų.

Trakiškio žolininkių būrelio vadovė V. Šaparnienė-Kišonienė sako, kad vertingų žolelių gausu kiekvienoje pievoje, tik reikia jas pažinti.

O soduose, daržuose ir darželiuose galima ir užsiauginti.

Pati ji žolelėmis pradėjo domėtis dar besimokydama vidurinėje mokykloje.

Vilija dažnai eidavo į laukus, mėgdavo žoliauti, stengdavosi kuo daugiau augalų pažinti, sužinoti, kam kuris tinka.

O iš patyrusių žolininkių kartą išgirdusi, visam laikui įsimindavo ir vėliau lengvai atpažindavo.

„Apie vaistažoles dabar galim sužinoti iš knygų, žurnalų, iš interneto, bet nieko nėra patikimesnio, kaip patyrusi žolininkė, kuri parodo augančias žoleles, išaiškina jų galias, leidžia jas pačiupinėti, pauostyti – tai pati geriausia mokykla“, – tvirtina V. Šaparnienė-Kišonienė.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama