Ažūro raštuose – gyvybės stebuklai

Senoji medžio raižybos tradicija atgimsta jos puoselėtojo Juliaus Kuodžio kūriniuose: ir laiko patikrintais, ir paties sudėliotais ornamentais puoštuose kryžiuose, saulutėse ir būtinai – verpstėse.

„Man gražu“, – sako panevėžietis tautodailininkas Julius Kuodis, paklaustas, kodėl jo kūryboje dominuoja tokie praeities gyvenimą liudijantys akcentai, nuo seno Lietuvoje buvę svarbūs dalykai.

Tame kukliame atsakyme telpa daug: ir iš senųjų drožėjų perimtas grožio suvokimas, ir meistrystė, ir pagarba tautos tradicijoms bei siekis jas tęsti. Nors tokio dalyko kaip verpstė realiam dabarties gyvenime kažin ar kada prireiks.

O juk šis verpimo įrankis kadaise buvo kiekvienos šeimininkės būtinybė – ne tik dailus namų papuošimas.

Verpstė būdavo sudaryta iš dviejų dalių: ant viršutinės pritvirtinus vilnų ar linų kuodelį, verpta sukant siūlus ant rankoje laikomo verpstuko.

Ant verpstės išdrožinėti ornamentai turėjo savas prasmes ir net magiškos galios – tikėta juos galint paskatinti linų augimą.

O ir verpstes drožinėjantiesiems tai būdavo ne tik proga pademonstruoti savo sugebėjimus. Pasakojama, jog patinkančiai merginai dovanojęs paties išdrožtą verpstę jaunuolis norėdavo sužinoti, ar verpia su ta verpste jo išrinktoji. Jeigu verpia, vadinasi, sutiks už jo tekėti.

[caption id="attachment_430820" align="aligncenter" width="1620"] Panevėžiečiui tautodailininkui medis – ne tik mėgstama medžiaga, bet svarbiausias simbolis kūryboje.[/caption]

Tik parodoms ar dovanoms

Lietuvoje verpstėmis buvo verpiama iki XX amžiaus pradžios. Kai kuriuose regionuose anksčiau, kai kur vėliau jas visiškai pakeitė verpimo ratelis, jau irgi nuėjęs į praeities reliktų aruodą.

Tautodailininko Juliaus Kuodžio drožtos verpstės bei kiti ažūriniai – lengvi, tarsi perregimi kūriniai iš karto patraukia dėmesį.

Tačiau mugėse ar turguose šio meistro niekada nesutiksi. Savo darbų jis nepardavinėja – eksponuoja juos tautodailininkų parodose, puošia namus arba dovanoja.

Iš savo kruopštaus darbo jokio uždarbio, aukštų įvertinimų, apdovanojimų nesiekiantis medžio drožėjas sako: „Būna malonu ir gera, kai išgirstu gražių atsiliepimų apie vieną ar kitą darbą. Man tai geriausias įvertinimas.“

Jam svarbiausia – kad ilgai ir kruopščiai dailinti kūriniai žmonėms patiktų, kad žiūrint į juos visiems, kaip ir jam pačiam, būtų gražu.

Nuo vaikystės su medžiu draugaujantis tautodailininkas J. Kuodis savo drožinėjimams pats ir įrankius pasigamino.

Nagingo meistro namų sienas puošia niekur kitur nematytos medinės saulutės, įspūdingos verpstės, kiti kūriniai.

Yra ir didingas žalias ąžuolas su tvirtu kamienu, liaunomis šakomis ir kruopščiai išpjaustytais lapeliais – tai ir gyvybės, ir gimtinės, ir šeimos – gražios, darnios, tik ne kartą skausmu išbandytos simbolis.

Atsisveikinimai

Negailestinga lemtis pirmą smūgį šeimai kirto, kai susirgęs gripu netikėtai mirė 33-ejų sūnus – stiprus, talentingas sportininkas, treneris.

Po dešimtmečio Amžinybėn pašaukta ir sūnaus dukra, Kuodžių anūkė – mergina tragiškai žuvo per automobilio avariją.

Prieš porą metų išėjo ir mylima Juliaus žmona Aldona, su kuria nueitas ilgas gyvenimo kelias – daugiau nei pusė amžiaus.

Prie J. Kuodžio sukurto įspūdingo ąžuolo glaudžiasi visų saviškių fotografijos – ir esantys, ir išėjusieji čia greta vienas kito. Jų šviesus atminimas visada gyvas.

Svarbiausias medis

Tokiu pat kiauraraščiu, kokiu išdrožtas šeimos ąžuolas, tautodailininkas sukūrė ir daugiau gražių darbų.

Tačiau apžiūrint namuose sukauptą dirbinių kolekciją aišku, jog tai toli gražu ne visi tautodailininko kūriniai.

Daug jų išdovanota, kiti dukros namus ar sodo namelį puošia.

Kaip dovana anūkui iškeliavo ir meistrą J. Kuodį neseniai išgarsinęs įspūdingas „Gyvybės medis“, eksponuotas Panevėžio krašto tautodailininkų parodoje.

Išskirtinis, žiedų pilnas kūrinys iš liepos medžio, į kurį autorius sudėjo ir gyvenimo džiaugsmus, ir viltis, ir godas, gimė per tris šaltus ir niūrius žiemos įtempto darbo mėnesius.

„Gyvybės medis“ – tarsi nėrinys pareikalavo ilgo susikaupimo, kruopštumo.

„Drožiau neatsitraukdamas. Nebuvo jokių savaitgalių, per dieną dirbau ilgiau negu aštuonias valandas“, – pasakoja J. Kuodis.

[caption id="attachment_430829" align="aligncenter" width="1620"] Nuo pat mažų dienų tėvo dirbtuvėse sukiojęsis Julius Kuodis dabar turi savąsias. Tik vasarą meistras leidžia drožimo įrankiams šiek tiek atsipūsti. G. Kartano nuotraukos[/caption]

Pirmoji pažintis – lemtinga

Beje, nagingas meistras ne tik tautodailės darbus kuria.

Jo rankomis ir sodo namelis, kuriame J. Kuodis leidžia vasaras, pastatytas, ir daug dailių buities dalykų sumeistrauta. Dėmesį traukia laikrodis, veidrodžio rėmai, karnizai, sodo baldai...

Pats J. Kuodis su medžiu draugauja jau tiek metų, kad nė neskaičiuoja, kiek įvairių darbų yra padaręs.

Juodviejų – būsimo tautodailininko ir jo pašaukimo – pažintis įvyko dar vaikystėje.

Su pagarba J. Kuodis mini darbštų ir labai nagingą savo tėvelį, kuris ir staliaus, ir kalvio darbus dirbo ir viskas jam sekėsi, puikiai pavykdavo.

Tad ir Julius – vyriausias sūnus iš šeimoje augusių aštuonių vaikų, gimęs keturioms sesėms jau paaugus, nuo pat mažens dirbtuvėse mėgo sukiotis. Stebėti, pats bandyti ką nors išdrožti, sukalti, obliuoti.

Tėvas jam nedraudė.

Pirmasis dešimties metų ar kiek vyresnio amžiaus berniuko darbas buvo taisyklingai padaryta – su stalčiais, durelėmis – virtuvinė spintelė. Ji ir dabar giminėje išlikusi kažkur dar stovi.

Šiemet liepos mėnesį 80-ąjį gimtadienį minėsiančio J. Kuodžio tėvo dirbtuvės buvo klėtyje, o jo paties – daugiabučio namo rūsyje esančiame kambarėlyje. Jame drožėjas daugiausia laiko ir praleidžia.

Tik vasarą jis leidžia drožimo įrankiams ilsėtis ir savo laiką bei jėgas skiria sodo namui, daržams, aplinkai. Nagingam vyrui yra kas veikti, kol rudeniui atėjus vėl pašaukia dirbtuvės – sumanymų išradingam meistrui ir čia nestinga.

[caption id="attachment_430813" align="aligncenter" width="1620"] Ar kryželius, ar saulutes kurtų, menininkas kiekvienam darbui randa unikalų ornamentą.[/caption]

Ir metalas, ir gintaras

Iš Katinų kaimo kilęs J. Kuodis pasakoja, kad jo tėvelis ne tik geras meistras buvo, bet ir gražiai piešė.

Gabumų nestokojo ir visi šioje šeimoje užaugę vaikai, bet sūnūs ypač prie menų linko. J. Kuodžio brolis Povilas, baigęs anuometį dailės institutą, – profesionalus tapytojas, Bronius gražiai piešia, tapo, taip pat ir iš medžio drožia. Tai jis kadaise ir paskatino Julių imtis antraeilių pareigų ir pradėti pildyti meno dirbinių įmonės užsakymus.

Pirmaeilės vyro pareigos tuomet buvo su metalo apdirbimu susijusiose įmonėse – „Metaliste“, vėliau aklųjų kombinate, kurio produkcijai taip pat reikėjo daug smulkių metalinių detalių.

Taip jaunystėje J. Kuodis pasuko prie metalo: baigė tuometį Panevėžio politechnikumą, mokėsi metalo apdirbimo pjovimu specialybės.

Dirbdamas galvaniniuose cechuose jis buvo puikiai įvaldęs metalo chromavimo amatą, atlikdavo daugybę užsakymų.

Pradėjęs drožinėti įmonės užsakymu pagal etaloną pirmiausia gamino raktų pakabučiams velnių figūras.

Su drožimo patirtimi atėjo ir pripažinimas. Kartu su bendraminčiais kurdavo sudėtingus, paklausą turėjusius gaminius parduotuvei „Verpstė“.

J. Kuodžio kūrybiniame kelyje ir dar kitokių žaliavų būta. Pavyzdžiui, gintaro. Nemažai papuošalų iš jo sukurta, be to, gintaras prie medžio derintas saulutėse, verpstėse ir kitur.

Kiauraraščio meistras

Vis dėlto svarbiausia meistro žaliava – medis. Liepa, ąžuolas, raudonmedis, vinkšna, kita mediena ir dabar padeda jam įgyvendinti visus sumanymus.

J. Kuodžio dirbiniai dažniausiai ne iš vientiso medžio, o iš kelių ar keliolikos jo dalių. Tos dalys klijuojamos viena su kita, bet taip, kad net įgudusi akis siūlių nepamatys.

Tokia technika dirbančių meistrų nėra daug. J. Kuodis vienas iš pirmųjų jos ėmėsi, bene labiausiai susižavėjo ir prie jos pasiliko.

„Būna malonu ir gera, kai išgirstų gražių atsiliepimų apie vieną ar kitą darbą. Man tai geriausias įvertinimas.“

J. Kuodis

Tautodailininkas mena iš pradžių verpstes droždavęs tradicines – tokias, kaip įprasta. Bet patirties įgijęs drožėjas vis norėjo jas daryti įdomesnes. Tas senovę menantis verpimo įrankis jį ypač traukė, tad nenutoldamas nuo tautos tradicijų pabandė kurti jas kiek kitaip.

Taip ir gimė pirmoji kiauraraštė verpstė. Ji ir pačiam autoriui, o ir kitiems, darbelį pamačiusiems, patiko, tad drožiant įvairiais raštais ir buvo pradėta tobulinti ažūrinė medžio dirbinių technika.

Saulučių istorijos

Visada J. Kuodį žavėjusios metalinės saulutės pažadino mintį, kad ir jos galėtų būti medinės, ažūrinės.

Puošybai naudojamos saulutės, kurias galima pamatyti virš kryžių koplytstulpių, koplyčių, kitų šventviečių stogų, vartų, – ypatingi tautodailės kūriniai. Saulučių konstrukcija ir ornamentika sukuria grakštų siluetą, įvairiopą ažūrą.

Išdrožęs vieną, antrą saulutę meistras suprato, kaip jam tai artima, kaip malonu dirbti.

Dabar, kai tų saulučių jau dešimtys, matyti, kiek reikia kruopštumo, atidumo, kol jos nepriekaištingos bus pateiktos žiūrovo dėmesiui.

O paskui J. Kuodis pradėjo daryti medžių figūras. Gimė penkių obelų ciklas, pasakojantis apie šio augalo kaitą per metus.

Liaunas, perregimas medis vaizduojamas ir plikas, ir su lapais, pumpurais, žiedais, ir su šakas svarinančiais vaisiais.

Įdomu, jog kiekvienas tų medžių identiškas kitam – visada lyg ir tas pats medis, bet kartu ir vis kitoks.

Tuos ir kitus tautodailininko J. Kuodžio darbus žiūrovai matė personalinėse, bendrose parodose.

Prie jų visada stabteli ažūriniais raštais besidomintys, meistro sumanymus suprantantys žmonės.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama