Justas JASĖNAS: jokių blizgučių ir tuščio plepėjimo

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujantis kunigas Justas Jasėnas panevėžiečiams pažįstamas ir kaip plunksnos meistras.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas J. Jasėnas jau baigė dėlioti ir ketvirtąjį poezijos rinkinį.

Jame – ir eilėraščiai iš įvairių Panevėžio vietelių.

Dvasininką gal ir sudėtinga būtų sutikti ten, kur daug šurmulio ir pramogų.

Bet tikrai su juo pasisveikinsite užklydę į atokesnį miesto kampelį, kur kiekvienas namas ir medis saugo senas Panevėžio istorijas.

Gerbiamas Justai, spėju, Panevėžys jums itin artimas, jei rašote jam eiles?

Esu aukštaitis. Mano giminė šiame regione gyvena jau keletą šimtmečių. Esame sugėrę šio krašto dvasią, natūrą, įvaizdžius, žvilgsnius, tarmę. Man čia viskas sava, nes suprantu, ką žmonės jaučia ir kodėl taip jaučia ar kalba.

Galiausiai, Panevėžyje baigiau Vytauto Žemkalnio gimnaziją ir dabar susitinku savo buvusius mokytojus, kaimynus.

Visada magėjo žinoti savo krašto istoriją, dairytis, aplankyti, paskaityti, susitikus su žmonėmis, pasikalbėti.

Užsimerkęs galiu įsivaizduoti, kas kur yra, kaip galima tiesiau nueiti arba koks pastatas kadaise čia stovėjo, o kaip yra dabar.

Asmeninėje bibliotekoje turiu man svarbius leidinius apie Panevėžį, tad nereikia skolintis ar prašyti kitų.

Ir dar... Tokiam mano panevėžietiškam patriotizmui palaikyti padeda dailininkės Ilonos Žvinakienės (mano mokytojos) paveikslas, kuriame pavaizduota Senvagė ir miestiečiams žinoma raudona bažnyčia – jos titulo niekas nesivargina sakyti. Ir be jo supranta, apie ką kalbama. Turiu keletą fotografės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės miesto fotografijų, albumą „Vieškelio motyvas“ bei Algimanto Kaminsko poemų knygą „Panevėžio metas“. Tiek man užtenka.

Kažkada vaikščiojant Skaistakalnio parke ir gimė mintis parašyti šiokius tokius prisiminimus ar eilėraščius, kurie būtų kaip liudijimas pirmiausia sau pačiam, kas man yra miestas, kaip čia jaučiuosi, kas man svarbu, kas mane įkvepia ar atitolina.

Niekas nedavė konkrečios užduoties ar terminų, tad laisvai ir užsirašau, ką noriu ir kada noriu.

Taip radosi pluoštas eilėraščių, parašytų vaikščiojant Panevėžio gatvėmis, prisimenant prabėgusius metus, įvykius, sutiktus žmones.

[caption id="attachment_430833" align="aligncenter" width="1620"] G. Kartano nuotr.[/caption]

Esate kilęs iš Katinų Panevėžio rajone. Mano patirtis rodo, kad rajono gyventojai neretai puola ginčytis pavadinti panevėžiečiais. O jūs ar laikote save tikru panevėžiečiu?

Esu pats tikriausias panevėžietis, tikresnių nebebūna. (Juokiasi.)

Taip, gyvenau kaime, ten baigiau pagrindinę mokyklą. Bet gimiau Panevėžio gimdymo namuose, trys pagrindiniai taškai mieste nuo vaikystės: senoji autobusų stotis, turgus, rajono poliklinika.

Jei pavadina katiniečiu – gerai, jei pavadina panevėžiečiu – dar geriau.

Niekada nepuolu ginčytis, aiškinti, įrodinėti.

Aną dieną Zarasų bibliotekoje kažkas pasakė, kad Justas – tikras zarasiškis. Maloniai nusišypsojau, padėkojau ir pokalbį tęsėme.

Kaip bėgant laikui keitėsi jūsų santykis su miestu?

Iš ankstyvos vaikystės prisimenu atrakcionų parką Parko gatvėje, „Stumbro“ turgelį Aukštaičių gatvėje. Prisimenu, kaip atrodė „Klevo“ parduotuvė. O man patikdavo lankytis „Linelyje“, „Aguonėlėje“, klausytis Laimučio Sėdžiaus skaitomų pasakų „Žiogelyje.“

Suaugusieji vis kalbėdavo apie Bulgariją, Garadoką, Rotomskynę. Tik pavadinimai, nesupratau, ką reiškia. Vėliau klausinėjau savųjų, pats atvažiuodavau, vaikščiodavau, pats norėjau savo akimis įsitikinti.

Daug įtakos krašto pažinčiai, istorijai, etnografijai turėjo tai, kad mokiausi Vytauto Žemkalnio gimnazijoje.

Tada buvo galimybė pamatyti, susitikti senuosius humanitarus humanistus, tikrus savo krašto patriotus.

Daugiau paskaitydavau iš miesto praeities, žinoma, miesto Kraštotyros muziejaus ekspozicijų lankymas, seniausias miesto namas Kranto gatvėje, ak... Tai mane juk ugdė ir suformavo.

Studijų metais palaikiau ryšį su dailininke Stase Medyte, bibliotekininke Stase Mikeliūniene, susirašinėdavome laiškais. Man nebuvo svarbu, kas namus pasistatė Velželyje ar kurią gatvę asfaltavo Dembavoje. Domėjausi, kokia knyga atsirado, buvo pristatyta, koks kultūros renginys bibliotekoje, kokia paroda, kas sukurta, nufotografuota, kokia nauja premjera teatre.

Dabar esu kaip Kantas. Užtenka kelių žmonių, užtenka kelių sakinių, užtenka pasivaikščioti A. Jakšto ir Stoties gatvėmis, tik tuo pačiu maršrutu, ta pačia kryptimi grįžti atgal. Jokių papildomų priedų, blizgučių ir tuščio plepėjimo.

Ar Panevėžyje turite mielą, jaukų kampelį?

Turiu pačias mieliausias, senas septynias gatves – Skaistakalnio, Maudyklos, Šv. Zitos, Sirupio, Perkūno, Š. Mero ir Birutės.

Maršrutas man gerai žinomas, patikimas, daugybę kartų išbandytas ir niekada nepabosta.

O pati pačiausia vieta – Vytauto Žemkalnio gimnazijos sodas. Ten irgi nueinu. Ten tiek vienon krūvon sueina kelių ir likimų – mokinių, žymių miesto pedagogų. Ten vaikščiojo Salomėja Neris, ten, tame sode, savo eilėraščius skaitė Bernardas Brazdžionis. Ten ir man vietos yra.

Kur matote panevėžiečių stiprybę, o kas yra mūsų silpnybė?

Panevėžys – ir žalias, ir erdvus, ir šviesus miestas. Jaukūs parkai, skverai, aikštės. Grynas oras. Gali lengvai nuvažiuoti arba lengvai norimą vietą pasieksi pėsčiomis. Nėra grūsties, ir piliečiams, ir jų automobiliams vietos apstu.

O jei tenka keletą minučių palaukti, neverta rūgoti ir poną Dievą į medį varyti.

Užtenka, mano žvilgsniu, ir renginių. Tik nors menką dalelę iš to, kas kuriama, rodoma, pristatoma, pamatykim, aplankykim, perskaitykim...

Iš Panevėžio gali lengvai pasiekti Rovaniemį arba Berlyną. Puiku!

Tik, mano galva, trūksta reklamos, būdų ir priemonių visumos, parodančios, kad gyvename, kad esame verti gyvenimo, kad sugebame priimti, pavaišinti, kad laukiame ir turime ką pasakyti.

O „nuodėmės“ visur tos pačios – vyresnio amžiaus žmonių dauguma, jaunimas persikelia mokytis ir gyventi į didmiesčius, emigruoja, labai maža dalis sugrįžta Aukštaitijon, nėra rimtos pramonės, užimtumo, gi kažkaip reikia dirbti, duoną pelnyti, pragyventi. Mažas gimstamumas, didelis mirtingumas.

Bet ar prieš vėją papūsi? Manote, kad Šiauliuose kitaip? Ne mes vieni norime, kad mūsų mieste būtų statoma, diegiama, įkuriama. To paties nori ir Kapčiamiesčio ar Skuodo gyventojai.

Kiek eilėraščių Panevėžiui nuguls jūsų naujausioje knygoje? Kiek žinau, jos pristatymo laukiama jau rugsėjį?

Iš tų panevėžietiškų eilėraščių tik keturi atsidūrė knygoje „Sakų lietus“.

Kiti buvo paskelbti kultūros žurnale „Senvagė“, dar keli liko juodraščiuose niekam neparodyti ir neperskaityti.

Knygą išleido „Kauko laiptai“, ji dabar savo kūdikiškas dienas leidžia Kaune, bet rugsėjo pabaigoje bus pristatymas Panevėžyje. Dabar reikia vasaroti ir smagiai svajoti.

Knygoje skelbiami 88 eilėraščiai, labai džiaugiuosi ir pasitikiu redaktoriaus poeto Viktoro Rudžiansko matymu ir mąstymu. Tie mano eilėraščiai parašyti 2009–2024 metais. Išliko geriausieji. (Juokiasi.) Akivaizdžiai jaučiami Kaunas, Zarasai, 1863–1864 m. sukilimas, sublyksi Antano Baranausko vardas, matosi Kernavės kalvos. Tai knygai brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijos – lyg upei krantai. Netyčia jas radau „Vilniaus aukcione“ ir supratau, kad tik jos lydės mano eilėraščių knygą. Vienoje matomas bulvių sodinimas pavasarį, kitoje – vėlų rudenį pažliugusiu keliu namo arklio traukiamu vežimu grįžtantys žmonės.

O pavadinimą „Sakų lietus“ paaiškinti labai paprasta – sakai – tai, kas amžina – nukrito, užtiško, prisilietei, taip jau ir liks.

Lietus nieko neprideda ir nesumažina, tik nuplauna, apvalo, kad būtų galima aiškiau pamatyti – tai yra.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

[caption id="attachment_430853" align="aligncenter" width="1620"] G. Kartano nuotr.[/caption]

JUSTAS JASĖNAS

Laisvės aikštėje prie Maestro paminklo

Scenos viduryje

Aikštės pakraštyje

Įsitaiso Maestro

Nežinia ką galvoja

O galvoja ir stebi tikrai

Varna ant galvos poilsiauja

Vaikas ropščias ant kelių

Senolis žemę lazda badinėja

Kartais atremia dviratį kas

Pėsčiųjų keliai susikerta čia

Plaukia minios su reikalais

Ir be reikalų

O vis tiek gūžias

Su baimėm nelaimėm reformom visom

Retas teužmeta akį ar stiebias aukštyn

Mąsto Miltinis ir koją ant kojos

Užmetęs visokių velnių prigalvoja

Nesurištos rankos laisvai kadaruoja

Jis išdidžiai pasitempia

Įtempta sąmonė sukasi ratais

Eikit sau pagaliau kuo toliau

Jau seniai jus matau ir žinau

Bei ruošiuos pastatyti naują spektaklį

***

Vasario 16-osios gatvėje

Vešliai beržai žaliuoja balkone

Trečiam aukšte jų niekas nepasiekia

Liauni lapeliai žaismingai žėri

Tame bute seniai jau niekas negyvena

Ir nebetrukdo

Gamta lengvai pasiglemžia Paryžių

***

Ant tilto į Smėlynės gatvę

Danguje lyg jūros rami banga

Netikėtai išsilieja virš Panevėžio

Iš čia jūra toli

Niekas nesitiki ir nelaukia

Baltas Stasio vardas

Lapkričio būrinė valtis

Naujasis švyturys turbūt čionai

Ir taip aukštai ir taip nebetoli

Kad prie Nevėžio pažemėj įžiūriu

Žinosiu kur turiu ateiti

***

Raudonos bažnyčios šventoriuje

Rūkau šventoriuje

Miglotam danguje

Neįžiūriu spalvų

Žinau kad mūsų

Vėliavą vėjas plaiksto

Ant Miltinio teatro stogo

Raudona vis tiek

Labiausiai prasimuša

***

Parko gatvėje

Narcizas tyčia pražydo

Parko gatvėj prie parko

Pas Šiaučiūną eidamas pamačiau

Gelsvėjantis žiedas pilkšvėjančiame veide

Dūrė mergytė pirštu

Mamyte nalsyzas plazydo

***

Skaistakalnio kapinėse

Pradžioje daugmaž

Po lygiai ir gana tvarkingai

Paskirstyta pagal poreikius

Plotelis nekrikštams

Jų kaimynystėn savižudžius sukišdavo

Dar atrėžė rėželį liuteronams

Didžiąją dalį eterio

Surijo katalikai

Sudubo kauburiai

Šaknys pasisavino kaulus

Skilo antkapiai apkerpėjo įrašai

Ant žemės akylai saugojo dorą

Kai numirė bet kaip suguldė

Krovė vieną ant kito nebežiūrėjo

Nerūpėjo kaip ten po žemėmis bus

Atsikvėpt toj netvarkoj vietos neliko

Pasitaikė Vėlinės šiltos

Apleistame vaikų daržely porelė mylis

Pavienės žvakių šviesos apglėbia

***

Apvaizdos take

Jei tikrai Apvaizda regi

Galgi neužpyks

Jos take išsiskyrimo rankraščius

Uždegt bandžiau

Žvilgčioja vienuolės pro mažyčius langus

Kylančius geismo kvapus

Tuoj užgesina malda

***

Kranto gatvėje

Kranto gatvėj

Prisiskyniau jonažolių

„Semos“ seniai nebėra

O spiritu trenkia

Eisiu palei siauruko bėgius

Puokštelę nunešiu Maironiui

Į sugriuvusius Vašuokėnus

***

Prie paminklo kalbininkui Juozui Balčikoniui

Sujungti Lietuvą žodyne

Sujungti iš kortelių

Tie žodžiai senesni už Kernavę Trakus ir Vilnių

Ir tvirtesni už tas tvoras pasienyje

Jie ilgesni už kelią kaiman

Už kelią tris sostines sujungusį tąsyk

Pavargo Balčikonis žodyną dar vis vartė

O jau visai pusiau gulom

Gal juo ir nakčiai užsiklos

O gal skaitys iš naujo mums priminti

Gyvi kol kalbamės

Sujunkim Lietuvą sakau

Kol ji dar jungtis nepamiršo

Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama