Lėlių teatras važiuoja ten, kur visada laukiamas

Per keturių rajonų miestus ir kaimelius pusę mėnesio keliavusi Panevėžio lėlių vežimo teatro trupė su žiūrovais susitikdavo kartais ir du sykius per dieną.

Nors Lietuvos provincija sparčiai traukiasi, ištikimų teatro meno gerbėjų, anot trupės vadovo Antano Markuckio, nemažėja, o jų pasitikėjimas glosto širdį.

Iš ko tikrą žiūrovą atpažinsi

Šios vasaros gastrolės, kuriose Lėlių vežimo teatras džiugino Panevėžio, Anykščių, Ukmergės, Kėdainių rajonų mažuosius žiūrovus, trupei buvo jau 39-osios.

Per beveik keturis dešimtmečius aplankyti ne tik Aukštaitijos kaimai ir miesteliai – Lėlių teatro vežimas buvo užsukęs ir į Suvalkiją, pasiekęs Žemaitijos žiūrovus.

Pasak teatro įkūrėjo, direktoriaus Antano Markuckio, kiekvienas susitikimas su publika, kad ir kur jis vyktų, – džiaugsmas.

Šiemet panevėžiečiai teatralai jai dovanojo dvi dešimtis pasirodymų.

„Aišku, lijo kone kiekvieną dieną, – su šypsena pasakoja A. Markuckis. – Iš penkiolikos turėjome gal tik tris normalesnes.“

Tačiau žiūrovų nepalankūs orai neišgąsdino – teatro palapinė kaskart prigužėdavo pilnutėlė.

„Buvo džiaugsmas matyti, kad esame reikalingi, kad pas mus ateina“, – sako direktorius. Jo manymu, būtent taip atsiskleidžia tikrieji teatro mylėtojai: „Jus per lietų kas nors išvarytų į renginį lauke nežinant, ar bus priedanga virš galvos? Jei einate, esate tikras žiūrovas, kuris nori pamatyti spektaklį, kuriam įdomu.“

[caption id="attachment_431330" align="aligncenter" width="810"] Pasak teatro įkūrėjo, direktoriaus Antano Markuckio, kiekvienas susitikimas su publika, kad ir kur jis vyktų, – džiaugsmas. LĖLIŲ VEŽIMO TEATRO ARCHYVO nuotr.[/caption]

Jaudinantis pasitikėjimas

Į gastroles vežimu šiemet leidosi trylika teatro artistų.

Aktoriai čia pat vežime ir nakvodavo, nors trupę lydėjo kemperiai, iš paskos važiavo ir mikroautobusas.

Vienas trupės narys, užkietėjęs keliautojas, visą kelią mynė dviratį, miegodavo palapinėje. „Faktiškai jau nebesinaudojame kažkieno namais – problemos su nakvyne nebėra“, – šypsosi A. Markuckis.

Praeityje gastroliuojantiems artistams jos tekdavo prašytis pas gyventojus. Jaudinančio jų pasitikėjimo teatro direktorius sako nepamiršiantis niekada. Kaip tą sykį prieš penketą metų, kai neturėjusiai kur apsistoti trupei viena šeima atidavė namo miestelyje raktus, o patys išvyko nakvoti kitur.

А. Markuckio nuostabai, šeima iš esmės nepažįstamiems žmonėms tiesiog davė savo namų, kuriuose gyvena, kuriuose yra jų daiktai ir turtas, raktus tepasakę, kur kitą rytą juos palikti.

„Mano širdį labai palietė toks pasitikėjimas. Visgu Lietuvoje yra daug gerų žmonių“, – neabejoja teatralas.

„Jus per lietų kas nors išvarytų į renginį lauke nežinant, ar bus priedanga virš galvos? Jei einate, esate tikras žiūrovas, kuris nori pamatyti spektaklį, kuriam įdomu.“

A. Markuckis

Atvažiuoja ir specialiai

Pasižiūrėti Lėlių vežimo teatro spektaklio ateina ir vaikai, ir suaugusieji. Aktyviausi jų dar ir dalyvauja vaidinime, šoka, fotografuojasi.

Šiemet žiūrovai galėjo išvysti režisieriaus Konstantino Grosmano „Su sraige aplink pasaulį“. Pasak A. Markuckio, ši istorija kiek kitokia – gal ne tiek nuteikianti linksmybėms, užtat verčianti susimąstyti, giliau pažvelgti į save ir kas mus supa, suvokti, kodėl visur gerai, bet namuose geriausia.

Direktorius ypač džiaugiasi, kad kasmet atsiranda šeimų, kurios į gastrolinius teatro pasirodymus atvažiuoja specialiai.

„Ir per šias gastroles buvo žiūrovų, kurie mus seka kiekvienais metais – ir kiekvienais metais randa kokią nors naują mūsų gastrolių vietą, kad atvažiuotų į spektaklį, – pasakoja A. Markuckis. – Jau net ir vaikai per tą laiką paaugo. Yra tėvų, kurie labai gražiai auklėja savo atžalas, stengiasi, kad jos pamatytų kokių nors įdomesnių dalykų nei kasdienybėje.“

[caption id="attachment_431332" align="aligncenter" width="810"] LĖLIŲ VEŽIMO TEATRO ARCHYVO nuotr.[/caption]

Laikas keičia

Pasak teatro įkūrėjo, kiekvienoms vasaros gastrolėms parenkamas vis kitas maršrutas, kad spektaklius išvystų ne vieno krašto žiūrovai.

„Mums buvo labai įdomus ruožas, kuriuo buvome visiškai nevažiavę – nuo Deltuvos Ukmergės rajone iki Ramygalos. Labai norėjosi pasižvalgyti“, – apie šiemetinį maršrutą pasakoja A. Markuckis.

Pastarąjį kartą Ukmergės pusėn teatro vežimas dardėjo prieš trylika metų, tad smalsumas ginė išvysti pokyčius.

„Praėjo ganėtinai daug laiko ir buvo įdomu pamatyti, kaip keičiasi Lietuva, kaip viskas atrodo dabar, kaip pasikeitė žiūrovai“, – sako trupės vadovas.

Tiesa, ne viskas, ką pamatė keliautojai, juos pradžiugino. A. Markuckio pastebėjimu, mažesniuose miesteliuose, kaimeliuose – masinis sodybų tuštėjimo metas. Labai daug žmonių išvažinėjo, dalyje vietų jaunimo beveik nebeliko, tad ir vaikų taip pat nedaug. Dalis jų neretai būna tik atostogų pas senelius atvykę.

„Žiūrovais negaliu skųstis, bet kai prisimenu laiką prieš trylika metų, skirtumas didžiulis“, – Lėlių vežimo teatro direktorius skaičiuoja jų įprastą publiką sumažėjus kone perpus.

Išpuoselėtos, sutvarkytos gyvenvietės, A. Markuckio apgailestavimu, slepia daug sudėtingesnę realybę.

„Kaimeliuose europinės sporto aikštelės su visa sporto įranga, bet danga apsamanojusi, – daro išvadą, kad ja mažai kam bėra naudotis. – Yra vietovių, kur kultūros namai tebestovi, bet darbuotojų nebelikę.“

Kultūra gyva žmonėse

Didesniuose miesteliuose, A. Markuckio manymu, ir renginių būna gausiau, o ir susisiekimas geresnis. Tad žmonės nuo kultūros nenutolsta.

„Atokesniuose, mažuose kaimeliuose yra susidomėjimas, bet ne toks, kaip prieš 15–20 metų“, – svarsto teatro vadovas.

Nepaisant to, kad teatro vežimui riedant rajono keliais daug kur buvo matyti sodybos užkaltais langais, A. Markuckio pastebėjimu, per tą laiką atsirado ir naujų kultūrinių objektų, restauruota įvairių statinių.

O dar yra žmonės, su kuriais kelyje bendrauja teatralai.

„Patikėkite, Panevėžio rajone nuostabūs žmonės, nuostabūs kultūros darbuotojai, bendruomenių pirmininkai: kūrybingi, įdomūs, – sako A. Markuckis. – Pats Panevėžio rajonas be proto gražus. Kas susiję su kultūra, viskas labai gražiai sutvarkyta ir, svarbiausia, viskas dirba. Darbas ne imituojamas, bet rimtai dirbama.“

Autorius: Daiva SAVICKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama