Dainų tiltas jungia kartų krantus

Nors laikas ir nesibaigiančios permainos ištrynė nemažai praeities papročių bei tradicijų, aukštaičiai išsaugojo ir ateities kartoms neša gausybę įvairiausių dainų. Dar mokame ir lopšinių, ir darbo, karo, vestuvių dainų, ir tautos atminty išlikusių atsisveikinimo raudų.

Šį sekmadienį Lietuvą vienys „Tautiškos giesmės“ skambėjimas.

Visi, kurių balsai prisijungs prie žodžių „Lietuva, Tėvyne mūsų“, turėtų pajusti tikrąją prieš beveik 130 metų lietuvių tautinio sąjūdžio ideologo Vinco Kudirkos sukurto himno jėgą bei svarbą visiems ir kiekvienam.

Kiek kukliau šalia tos didybės gali atrodyti šimtai lietuvių liaudies dainų – taip pat tautą vienijančių ir skambančius tiltus nuo tolimos praeities į paslaptingą ateitį tiesiančių.

Iš lūpų į lūpas

Dabarties jauni žmonės bent po keletą liaudies dainų tikrai moka: šeimoje ar mokykloje skambėjusių, televizijoje, renginiuose ar folkloro ansamblių pasirodymuose girdėtų.

„Liaudies dainos atrodo tokios paprastos, be jokių įmantrių žodžių, vingrių sąskambių, tačiau iš tikrųjų visų jų tekstai labai prasmingi, daug pasakantys, o melodijos gražios ir įsimenančios“, – sako etnomuzikologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė.

Senosios tautos dainos – iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą perduodamos vis tos pačios, lietuviškos, nei žodžių, nei melodijų nekeitusios, – gali atskleisti jausmus, išgyvenimus ir net įvykius, protėvių patirtus tolimoje praeityje. Bei susieti juos su neišvengiamai, tik gal kitokiu pavidalu patiriamais ir dabar.

[caption id="attachment_303410" align="aligncenter" width="768"] Lina Vilienė džiaugiasi, jog nestokoja žmonių, kurie ne šiaip domisi – jie gyvena folkloru. K. KULIKAUSKO nuotr.[/caption]

Apie neramią širdį

Etnomuzikologė L. Vilienė – populiaraus, nuolat koncertuojančio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė. Ir pati dainuojanti, ir kitus mokanti būtent tų, prieš šimtus metų kasdienybėje bei šventėse dainuotų dainų.

Bene populiariausia ansamblio daina, tiesiog jo vizitine kortele jau tapusi šviesaus atminimo šeduvės Emilijos Brajinskienės išmokyta „Tyli naktis, rami naktis, tik nerami mano širdis...“

E. Brajinskienė, sakydavusi, jog dainavimas – sielos mankšta, buvo nepaprasta paveldo puoselėtoja, palikusi tikrą folkloro lobyną, sukauptą iš pačios patirčių bei jos tėvų ir senelių pasakojimų.

„Raskilos“ repertuare – ir Panevėžio krašto šviesuolės, taip pat jau Amžinybėm išėjusios Janinos Bikinienės pateiktos senovinės dainos. Moteris jų mokėjo daugybę, pati mielai dainuodavo.

Visos ansamblio repertuaro dainos – o jų per du šimtus – atlikėjus pasiekė įvairiais keliais: ir iš senų leidinių, ir iš ekspedicijose dar prieš 50 metų ar vėliau surinktų senų žmonių prisiminimų.

Tai dainos, lydėjusios lietuvius nuo gimimo iki mirties – pradedant lopšinėmis ir baigiant raudomis.

Ansamblis dažnai atlieka savo pačių, o ir klausytojų mėgstamas „Augin motinėla“, „Laisiu laisiu gromatėlą“, „Nesižanyk, braliukai“ ir kitas skambias ir jaudinančias aukštaitiškas dainas.

„Niekada nesistengiame perdirbti, tobulinti ar keisti dainų – dainuojame jas taip pat, kaip dainuodavo prieš šimtą ir daugiau metų“, – sako ansamblio vadovė.

L. Vilienės teigimu, gausu kolektyvo repertuare ir lyriškų jausmingų romansų, Lietuvoje pradėtų kurti ir dainuoti pirmoje XX amžiaus pusėje.

Vyresni žmonės, be abejo, prisimins savo senelių ar tėvų trauktas graudžias dainas, pasakojančias apie karštą meilę, ištikimybę, išdavystę ir mirtį.

[caption id="attachment_431353" align="aligncenter" width="1620"] G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.[/caption]

Kur deivės dainuodavo

Liepos 6-osios vakarą folkloro ansamblio „Raskila“ dainininkai sutiks ant Aukštaitijoje garsaus Raginėnų piliakalnio.

Prieš užtraukdamas „Tautišką giesmę“ ansamblis ir koncertą surengs, atliks populiarias, klausytojų mėgstamas dainas.

Ant Raginėnų piliakalnio, dar Raganų kalnu vadinamo, dažnai užsuka ir panevėžiečiai. Legendomis ir padavimais apipintas, jis stūkso visai netoli – Radviliškio rajone, Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje prie kelio Šiauliai–Panevėžys.

Aukštas, iš tolo matomas Raganų kalnas visiškai plikas – sakoma, kad nei žolė, nei medžiai ant jo neauga dėl to, jog ta vietovė užkeikta.

„Liaudies dainos atrodo tokios paprastos, be jokių įmantrių žodžių, vingrių sąskambių, tačiau iš tikrųjų visų jų tekstai labai prasmingi, daug pasakantys, o melodijos gražios ir įsimenančios.“

L. Vilienė

Jei tikėtume pasakojimais, piliakalnyje kadaise gyveno vakarais dainuodavusios deivės. Tačiau kai žmonės pradėjo kalną kasinėti, jos supyko ir persikėlė į kitą Daugyvenės pusę, o tiems kasėjams akių šviesą atėmė – juos apakino.

Tokioje paslaptingoje erdvėje ir ypatinga proga pasirodysiantys panevėžiečiai – jau beveik keturiasdešimt metų dainomis, šokiais, muzika, žaidimais pasakojantys šiuolaikiniams žmonėms apie protėvių tradicijas, tikrai sudomins susirinkusiuosius.

[caption id="attachment_431351" align="aligncenter" width="1620"] G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.[/caption]

Savojo krašto dainos

Folkloro ansamblio atliekamos dainos – aukštaitiškos, daugiausia Panevėžio krašto.

Kolektyvo vadovė L. Vilienė – etninės kultūros specialistė, apie paveldą turinti sukaupusi daug teorinių žinių, o ir pati yra ilgametė liaudies dainų atlikėja.

Nors laikas bei vykstančios permainos ištrynė nemažai praeities papročių ir tradicijų, aukštaičiai išsaugojo ir ateities kartoms neša gausybę įvairiausių dainų.

Etnomuzikologė primena, kiek daug švelnių, lyriškų, kartais liūdnų lietuvių liaudies dainų pasiekė mūsų dienas. Tas dainas kadaise žmonės ir kasdienybėje, ir per šventes dainuodavo. Vien kiek prisimenama darbo dainų: ir piemenų, ir artojų, ir grėbėjų, ir verpėjų, audėjų, uogautojų, derliaus nuėmėjų ir kitokius darbus atliekančiųjų.

Yra išlikusių dainų, kurias anksčiau dainuojant, kaip sako etninės muzikos žinovė L. Vilienė, „net lempos gesdavusios“.

Ypač daug mokama vestuvinių dainų – kiekvienai apeigai, kiekvienam papročiui skirtų, ir lyrinių, ir užstalės, ir satyrinių, verkavimų, žaidimų, šokių. O kur dar jaunimo, meilės dainos pasakojančios apie mergeles ir bernelius bei daugybe simbolių apipintus jų santykius.

L. Vilienė primena dar esant karo, istorines dainas, kurias dažniau moterys, ne vyrai dainuodavo – mylimąjį ar sūnelį į karą išleisdamos, jų laukdamos, besiilgėdamos ar apie juos žinią gavusios.

[caption id="attachment_431352" align="aligncenter" width="1620"] G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.[/caption]

Ne tik Dainų šventėse

Folkloro ansamblio kūrybos kelias prasidėjo Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologijų mokykloje. Dar 1988 metų rudenį ansamblio narius į pirmąją repeticiją čia sukvietė Margarita ir Rimantas Vaičekoniai.

Nuo 1993-iųjų šešerius metus kolektyvui vadovavusi Violeta Kepalienė buvo ir gražaus „Raskilos“ vardo suteikėja – krikštamotė.

Dabartinė vadovė L. Vilienė šiemet minės ypatingą sukaktį – kolektyvui ji vadovauja jau 25 metus.

Nuo pat įkūrimo iki dabar „Raskila“ dalyvauja pačiuose įvairiausiuose pasirodymuose: Lietuvos dainų šventėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose, kalendoriniuose renginiuose.

Ne vienas folkloro mėgėjas greičiausiai matė savitas koncertines programas – „Išjojo brolis į karužę“, „Anoj pusėj vieškelėlia“, „Nėra laimės šiam pasauly“, „Kam mane meila kankina“ ir daugelį kitų.

Be to, „Raskila“ aukštaičių tradicinę kultūrą pristatė ir užsienyje – ansamblio koncertus matė Čekijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kitur.

L. Vilienė džiaugiasi, jog nestokoja žmonių, kurie domisi „Raskilos“ veikla, netrūksta norinčiųjų prie jų prisidėti.

Ir pačios vadovės šeima – taip pat kolektyvo nariai. Ne tik L. Vilienės vyras Gvidas, bet ir abi dukros dainuoja, šoka, groja šiame ansamblyje jau daug metų. Į sceną dar visai mažytės lipdavusios mergaitės ir užaugo kartu su „Raskila“. Dabar, jau suaugusios, turėdamos progą, visada grįžusios į Panevėžį stengiasi pabūti kartu su ansamblio kolektyvu – ir pasirodo, ir repetuoja.

[caption id="attachment_431361" align="aligncenter" width="1440"] G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.[/caption]

Su folkloru per gyvenimą

Ansamblio vadovė, folkloro puoselėtoja L. Vilienė dar studijuodama Muzikos ir teatro akademijoje Etnomuzikologijos katedroje susipažino su visos Lietuvos regionų muzikine kultūra. Tačiau aukštaitiškoji buvo ir išliko vis tiek brangiausia.

Todėl po studijų į gimtinę sugrįžo pasirengusi siekti, kad tautinė folklorinė kultūra čia klestėtų.

L. Vilienei apmaudu, kad ne visi lietuviai supranta ir geba didžiuotis savo folkloru.

Etnomuzikologei labai norėtųsi, jog tautiečiai suvoktų, koks ypatingas yra mūsų tautinis drabužis ir kokios unikalios liaudies dainos. Ypač sutartinės, kurios vienintelės pasaulyje yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Garbingą vietą pasaulinio paveldo sąraše užimančios sutartinės – lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.

Kiek žinoma, daugiau tokio unikalaus dainavimo žanro beveik niekur kitur nėra.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja L. Vilienė sako, kad, ko gero, aukštaičių genuose yra užrašytas sutartinių kodas, juk jas ilgus šimtmečius giedojo mūsų prosenelės.

Vieninga šeima

Tradicinė „Raskilos“ kapela, kurią sudaro smuikai, armonikos, basedlė ir būgnas, griežia daugiau nei šimtą šokių bei instrumentinės muzikos kūrinių. Savo vietą kolektyvo repertuare randa ir senieji aukštaičių instrumentai: skudučiai, ragai, daudytės, kanklės.

Šiuo metu „Raskiloje“ dainuoja, šoka, groja, vaidina maždaug penkiasdešimt folkloro entuziastų – vieni dažniau, kiti rečiau dalyvaudami.

Didesnė pusė jų suaugę žmonės, kiti – jų vaikai.

Neretai į repeticijas ir koncertus įsitraukia ir seneliai.

„Visi esame kaip viena šeima – net sunku ilgesniam laikui išsiskirti“, – šypsosi L. Vilienė.

Nuolatinis darbas, susiklausymas, tos pačios mintys ir tikslai lėmė, kad buvo tiek daug pasiekta, pelnyta garbingų apdovanojimų. Juk „Raskilai“, kaip geriausiam miesto folkloro ansambliui, buvo įteiktas ir pats aukščiausias įvertinimas – „Aukso paukštė“.

Kolektyvo kapela tapo televizijos laidos „Duokim garo“ nugalėtoja tradicinių kapelų kategorijoje.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama