Lietuvos genijus atrandamas iš naujo

2025-ieji paskelbti žymiausio Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais. Tai ne tik formali proga minėti vieno didžiausių šalies kūrėjų 150-ąsias gimimo metines.

Tai galimybė permąstyti, ką jis reiškia mums, lietuviams. Ne tik muziejuose ar istorijos vadovėliuose, bet kasdien – mūsų kultūroje, pasaulėžiūroje ar galbūt net mintyse.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus vedėja Vaiva Laukaitienė atkreipia dėmesį: ši asmenybė nebuvo vien tik dailininkas ar kompozitorius.

M. K. Čiurlionis ir šiandien jungia tai, kas universalu, ir tai, kas tikrai lietuviška.

[caption id="attachment_432014" align="alignleft" width="762"] Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.[/caption]

Už Vakarų kultūros radaro

,,M. K. Čiurlionio tokia gana liūdna lemtis“, – sako Vaiva Laukaitienė.

Šio lietuvių genijaus kūrybos likimas susipynęs su pačios Lietuvos istorija.

Dėl sudėtingų šalies geopolitinių aplinkybių – carinės Rusijos priespaudos, vėliau sovietinės okupacijos – jo menas dar ilgam liko už Vakarų kultūros radaro.

M. K. Čiurlionio pavardė nebuvo įrašyta į meno enciklopedijas, menininkas savo laiku neturėjo galimybės įsitvirtinti tarptautiniu mastu, o ir tėvynėje nebuvo suprastas.

Savo laikmečiui buvo pernelyg naujoviškas, jo idėjos – per drąsios. Dar labai ilgai genijaus kūrybai trūko subrendusios auditorijos.

Galimybės parodyti lietuviškąjį genijų pasauliui atsivėrė vos prieš kelis dešimtmečius, Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių.

„Mums iš tiesų trūko M. K. Čiurlionio įrašymo į tarptautinį kontekstą. Dabar mes tą ir darome“, – sako V. Laukaitienė.

Užsienio kuratoriai, anksčiau ničnieko nežinoję apie šį lietuvių menininką, dabar kreipiasi į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.

,,Kuratorius iš Prancūzijos, peržvelgęs mūsų kolekciją Kaune, yra pasakęs: ,,Paroda turėtų vadintis Čiurlionis ir kiti.“ Tai parodo, kokį didelį turtą turime“, – apie 2018-aisiais Orsė muziejuje Paryžiuje eksponuotą parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas" pasakoja V. Laukaitienė.

Žmogus sinestetas

M. K. Čiurlionio tėvas buvo vargonininkas. Jaunasis genijus būdamas vos septynerių jau skaitė natas, mokėjo ir groti.

Talento iš Lietuvos muzikinis kelias driekėsi per Varšuvos muzikos institutą, Leipcigo karališkąją konservatoriją, o tapyti pradėjo tik baigęs šias aukštąsias mokyklas.

Tapybai skyrė vos šešerius metus, tačiau per juos sukūrė daugiau nei 300 darbų.

Kaip pabrėžia V. Laukaitienė, ,,jo raida ėjo paraleliai – negalime sakyti, kad paliko muziką šone ir kūrė tik paveikslus.“

M. K. Čiurlionio išskirtinumas – ne vien tapyba ar muzika.

Jo kūryba – tai bandymas sujungti dvi skirtingas meno kalbas į vieną.

Pasak V. Laukaitienės, M. K. Čiurlionis buvo sinestetas – žmogus, kuris gali matyti muziką ir girdėti spalvas.

Dėl šios savybės gebėjo perteikti muzikinius motyvus tapybos darbuose, o jo paveikslai kartais analizuojami kaip partitūros.

Laiką pralenkusi pasaulėžiūra

M. K. Čiurlionis buvo išskirtinai plataus akiračio kūrėjas – domėjosi ne tik muzika ir daile. Jį traukė senovės religijos, astronomija, mineralogija, net kino naujovės. Skaitė populiariausių to meto mokslinės literatūros autorių kūrinius, tarp jų – Kamilio Flamarijono, kurio idėjos tiesiogiai įkvėpė tapant kai kuriuos paveikslus.

Nors gyveno laikotarpiu, kai Lietuvoje dar nebuvo išvystytos meninės ar mokslo institucijos, jis stengėsi būti ten, kur verda idėjos, o svarbiausia, kad tas idėjas parsinešė į savo kūrybą.

Pasak V. Laukaitienės, M. K. Čiurlionis buvo renesansinė asmenybė: domėjosi menu, mokslu, filosofija.

Tai viena priežasčių, kodėl ir šiandien jis išlieka įdomus kiekvienam smalsiam, ieškančiam žmogui.

Dirbo ne dėl savo šlovės

Kalbant apie M. K. Čiurlionio reikšmę Lietuvai, svarbu prisiminti, kad jis kūrė ne užsienio rinkoms, ne dėl pasaulinės karjeros, bet dėl savo šalies.

Net tada, kai gyveno Lenkijoje, jo kūryba buvo skirta ne platinti po pasaulį, o lietuvių tautai.

M. K. Čiurlionis buvo vienas iš lietuvių dailės draugijos įkūrėjų, talkininkavo rengiant pirmąsias dailės parodas.

Jose eksponuojami paties paveikslai buvo visiškai kitoniški, kėlę klausimus apie metafizinę tikrovę ir toli gražu ne visiems priimtini.

Po genijaus mirties, kurią pasitiko labai jaunas – vos 35-erių, staiga kilo banga: buvo siekiama išsaugoti jo palikimą.

,,Reikėjo mirties, kad per tris savaites inteligentija suprastų, kad turime kažką tokio, ko negalima išblaškyti po visą pasaulį“, – pasakoja V. Laukaitienė.

Ne tik meno žinovams

Galbūt svarbiausia, pabrėžia V. Laukaitienė, yra tai, jog M. K. Čiurlionis nėra skirtas tik išrinktiesiems meno žinovams.

Priešingai – šis menininkas artimas kiekvienam.

,,M. K. Čiurlionis buvo labai neturtingas, rinkosi pigiausias priemones. Jo darbai tapyti ant prasto popieriaus, dažnai pastelėmis, kreidelėmis, vėliau rinkosi temperą. Bet jų vertė – neįkainojama“, – pabrėžia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Rinkinių skyriaus vedėja.

Paveikslas ,,Mintys“, kurį pati pašnekovė įvardijo kaip savo mėgstamiausią, atspindi šią filosofiją: „Mažas laivelis jūroje ir didžiulis debesyse – tai tarsi mūsų gyvenimas. Net jei mums atrodo, kad esame nepasisekę, mūsų mintys ir svajonės gali skrieti toli. Ir Čiurlionis įrodė, kad neturėdamas pinigų, ryšių ar pripažinimo, gali kurti tai, kas gyvuos šimtmečius.“

Praradimai ir stebuklingi sugrįžimai

V. Laukaitienė pasidalijo viena įspūdingiausių istorijų per muziejaus gyvavimo laiką – apie dingusį M. K. Čiurlionio paveikslą ,,Piramidžių sonata. Andante“.

,,Mes visą laiką turėjome du paveikslus ir žinojome, kad kažkur yra vidurinis – trečiasis, kurį buvo nusipirkęs rusų diplomatas Pavelas Pustoškinas. Jis emigravo į Hagą, paveikslas dingo. 2000 m. su kolege parašėme straipsnį apie jį, be nuotraukos, tik su aprašymu“, – pasakoja M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus vedėja.

Po aštuonerių metų muziejus sulaukė laiško iš žmogaus, atpažinusio paveikslą iš aprašymo.

,,Jis rašė: ,,Paveikslas ne mano skonio, bet nežinau, kodėl negaliu jo parduoti.“ Pasirodo – tai buvo P. Pustoškino anūkas. Taip 2008-aisiais kūrinys sugrįžo į kolekciją“, – pasakoja pašnekovė.

Ir tokia detektyvinė istorija – ne vienintelė.

Tebeieškoma M. K. Čiurlionio kito dingusio kūrinio ,,Baladė (Juodoji saulė)“.

Pažintis su M. K. Čiurlioniu

Šįmet minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, apie šią asmenybę plačiai kalbama visoje Lietuvoje – ne tik muziejuose, bet ir bibliotekose, kultūros centruose, mokyklose.

,,Šiandien net mažiausiame Lietuvos kampelyje gali rasti M. K. Čiurlionį“, – pažymi V. Laukaitienė.

Ir tai, anot pašnekovės, liudija apie mūsų visuomenės augimą.

Į edukatorių muziejuje organizuojamas ekskursijas ateina ir jaunimo grupės, vis daugiau lankytojų sugrįžta po kelis kartus.

,,Vienas gal ateis kartą, kitas sugrįš dar ketvirtą, bet M. K. Čiurlionį jau žinos kiekvienas“, – svarsto V. Laukaitienė.

O pats genijus savo darbų neaiškindavo. Džiaugdavosi, kai žmonės juos suprasdavo savaip.

Ir iš tiesų – kiekviena interpretacija yra teisinga.

Autorius: Gražvilė KALUŽINAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama