Mėlynžiedžiai linai – tik dainose ir Upytėje

Panevėžio rajone esanti Upytė daug dešimtmečių garsėjo kaip linų kraštas. Vasaromis kiek akys užmatydavo čia mėlynuodavo jų laukai.

Linų neliko, bet upytiečiai neleidžia senosioms tradicijoms nugrimzti į užmarštį. Dabar lino kelią nuo lauko iki drabužio jie demonstruoja Upytės amatų centre ir vieninteliame Lietuvoje Linų muziejuje. Tik čia dar galima pamatyti, kaip atrodo senolius rengdavę pluoštiniai linai.

Ilgas lino kelias

Gyvojo paveldo – praeities gyvenimo akcentų beieškant neabejotinai išplaukia ir pasakojimai, susiję su linais: didžiuliuose laukuose augintais, rankomis rautais, į pėdas rištais, mintais, bruktais, šukuotais, suktais, verptais.

Buvo laikas, kai pluoštinius linus Lietuvos kaimuose augindavo kiekvienas ūkininkas.

Juk be namuose austų lino drobių nebūtų buvę nei kuo apsirengti, nusišluostyti, vaikų vystyti, nei ką pasikloti.

Visur augintas, visų naudotas linas savo ilgo kelio pėdsakus paliko lietuvių liaudies dainose.

Dabar tik folkloro kolektyvų repertuaruose skamba visą lino kelią pasakojančios dainos iš praeities: pasėjau linelius, geltonus grūdelius, uždygo lineliai... užaugo lineliai... prispėjo lineliai... nuroviau linelius, iškūliau linelius... paklojau linelius... išmyniau linelius... suverpiau linelius... išaudžiau drobelę.

Kiek dainų, patarlių, posakių išliko apie šeimas aprengdavusį, jiems patalus klodavusį liną.

Tik pačių linų Lietuvoje nedaug kur berasi – pluoštiniai nebeauginami, vasaromis laukai nebemėlynuoja nuo jų mažyčių žiedelių.

Retai kur galima pamatyti nebent sėmeninių linų plotelius.

[caption id="attachment_432039" align="aligncenter" width="1620"]
Upytės tradicinių amatų centre dabar pats linų žydėjimas. P. Židonio nuotr.[/caption]

Nematytas neregėtas augalas

Upytės tradicinių amatų centre kiekvieną pavasarį senaisiais pluoštiniais linais užsėjamas kelių arų žemės plotelis. Dabar pats jų žydėjimas.

„Tik reikėtų atvažiuoti iki pietų, vėliau mėlynos akelės pradeda merktis“, – sako linų sėjėja, jų gerbėja ir puoselėtoja etnologė Aušra Sidorovienė, tam Upytės tradicinių amatų centrui ir vadovaujanti.

Pamatyti žydinčius linus ji siūlo ne šiaip sau – daugybė jaunų žmonių nėra regėję šito lietuviams ypatingo augalo, nežino jo vertės ir reikšmės tautos paveldui.

„Ne vienas mūsų centre apsilankęs linams žydint, nustemba: koks čia augalas? Ir žavisi kukliu jo grožiu“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Liepos pradžioje Upytės tradicinių amatų centre vyko Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengta moksleivių konkurso „Sidabro vainikėlis“ dalyvių stovykla.

Iš visos šalies suvažiavę jaunieji tautodailininkai iš karto susidomėjo žydinčiais linais ir ne vienas prisipažino pirmą kartą juos matantis.

Taip susiklostė, kad senuoju amato keliu nuo augalo iki baltos drobės linas Lietuvoje nebeina. Tad tas procesas liko – tai puoselėjamas ir demonstruojamas tik edukacijose tautos paveldas.

Darbas ne vienam

Upytėje auginami linai skirti tik pažinčiai su jais.

Peržydėję šie augalai brandins galvutes su sėklomis – sėmenimis ir rugsėjo mėnesį jau bus pasiruošę nuėmimui.

O jis Upytės tradicinių amatų centre šiemet numatytas rugsėjo pradžioje per šventę „Linų dienos“.

„Kai pradeda barškėti linų galvutės, vadinasi, jau subrendo“, – paaiškina linų augintoja.

Linai bus raunami kaip ir anksčiau – su talkininkais. Ta talka, žinoma, tik simbolinė – linų palyginti nedaug, o susidomėjusiųjų visada susirenka didelis būrys, darbai kaipmat būna baigti.

O praeityje nuimti linų derlių būdavo didžiulis darbas – ne vieno hektaro plote auginamus tekdavo rankomis nurauti, po ryšelį surišti, pėdas į gubas sustatyti.

Be talkų nė vienas šeimininkas neapsieidavo, kaimynai vieni kitiems padėdavo.

Todėl ir dainuojama: „Linelius raunu ne viena...“

„Ilgas lino kelias – nuo sėklelės iki drobelės“, – primena Upytės tradicinių amatų centro vadovė.

[caption id="attachment_432043" align="aligncenter" width="719"] Aušra Sidorovienė. G. Kartano nuotr.[/caption]

Darbštumo pavyzdys

A. Sidorovienė sako, kad sekant linų apdirbimo kelią matyti, kokia darbšti lietuvių tauta.

Nurauti linus ir sustatyti juos į gubas tik labai maža dalis darbo.

Dar reikėdavo jas išdžiovinti, suvežti į kluoną.

Paskui linus kuldavo, o surinktas sėklas saugodavo kitai sėjai, naudodavo maistui, spausdavo aliejų. Iškultų linų stiebus reikėdavo mirkyti – guldydavo į vandenį eilėmis.

Prie sodybų būdavo ir tam skirti didesni ar mažesni vandens telkiniai, vadinamosios linmarkos.

Vandeny linai gulėdavo apie šešias savaites, paskui vėl būdavo sustatomi rudens vėjyje išdžiūti. Tada vėl vežami atgal į kluoną.

Dar laukė mynimas, arba linamynis, kuriam taip pat reikėjo daug talkininkų. Linus mindavo tradiciškai pirtyje arba jaujoje, prieš tai krosnį iškūrenę du kartus.

Dabar ir didieji mintuvai, kuriais dirbdavo vyrai, ir mažesni, bruktuvės, beliko tik muziejuose. O anuomet visiems jų reikėjo – didesniais mintuvais laužydavo linų stiebelius, lengvesniais išbrukdavo spalius.

Laikui bėgant procesas modernėjo – prieš karą didesniuose Lietuvos ūkiuose jau buvo naudojamos linų minamosios mašinos, traukiamos arklių.

Išminti, nubraukti linai būdavo šukuojami ir jau tada darbai artėjo prie pabaigos.

Iš sušukuotų linų suverpti siūlai keliaudavo į stakles. Iš tokių siūlų austos ir plonesnės, ir storesnės drobelės.

Linų kraštas

Puoselėjantis senosios tekstilės paveldą Upytės amatų centras ne veltui ypatingą dėmesį skiria linams.

Juk linų kraštu vadintas Panevėžys nuo seno garsėjo linininkystės tradicijomis.

Aplink Upytę kadaise plytėjo didžiuliai mėlynuojančių linų laukai.

Sovietmečiu čia veikė Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinis ūkis. Jis buvo linų auginimo mokslinių tyrimų centras.

Dabar Lietuvoje dar galima aptikti auginamų sėmeninių linų, tačiau pluoštiniai, atrodo, linguoja tik Upytėje ar kur nors vieno kito mėgėjo sodyboje.

Upytiečiai linus iš savo pačių parengiamų sėklų – sėmenų – kelių arų plotelyje sėja gegužės mėnesį.

„Sėjame senovine rankine sėtuve. Pluoštinių linų veislės ‘Dangiai’ sėklos buvo gautos dar iš buvusioje Upytės bandymų stotyje dirbusių mokslininkų“, – pasakoja A. Sidorovienė.

Žemė linams sėti turi būti gerai įdirbta, nes bematant lauką užgožtų piktžolės. Nors ir taip su jomis tenka nemažai pakovoti.

Gegužę sėti linai rugsėjį nuimami ir jų garbei rengiama šventė – su linaroviu, su amatininkų muge, patalkių vaišėmis, muzika, dainomis, pasirodymais.

„Mes nesiekiame atgaivinti senųjų linininkystės tradicijų, tai ne mūsų jėgoms. Tiesiog stengiamės tas tradicijas išsaugoti, jas priminti“, – paaiškina etnologė.

Upytėje nurauti linai tolesnio apdirbimo kelio nekeliaus – išdžiovinti jie persikels į Linų muziejaus fondus ir bus panaudojami edukacijų programose.

[caption id="attachment_432028" align="aligncenter" width="1620"] Upytės pašonėje, Stultiškių kaime, sparnais mosuojančiame vėjo malūne įkurtas Linų muziejus – vienintelis toks Lietuvoje. P. Židonio nuotr.[/caption]

Vienintelis toks muziejus

Upytės pašonėje sparnais mosuojančiame vėjo malūne įkurtas Linų muziejus – vienintelis toks Lietuvoje.

Iki 1962-ųjų grūdus malęs malūnas čia stūkso nuo 1880 metų.

Muziejus malūne pradėjo veikti 1975-aisiais.

Upytės bandymų stotyje užsiimant linininkyste, pradėta kaupti medžiaga apie linų veisles, auginimą, bandymų rezultatus.

Pasikeitus situacijai, muziejus kurį laiką buvo uždarytas.

Tik gerokai vėliau Panevėžio rajono savivaldybė malūną iš jį susigrąžinusių savininkų nupirko ir jame vėl buvo įsteigtas Linų muziejus.

Dabar ekspozicijos įrengtos visuose trijuose malūno aukštuose.

Pirmame jo aukšte lankytojai pamato senovinius linų apdirbimo įrankius: mintuvus, bruktuves, šukas linams šukuoti ir kt.

Į XIX amžiaus pabaigą nukelia lino apdirbimo edukacija. Per ją supažindinama su senoviniu lino apdirbimu – siūloma linų pluoštą paminti, brukti, pašukuoti.

[caption id="attachment_432026" align="aligncenter" width="1620"] P. Židonio nuotr.[/caption]

Laimei ieškota linino

Linai minimi įvairiuose senuosiuose pasakojimuose ir pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse, darbo dainose, susijusiose su linų auginimu, rovimu, verpimu ir audimu.

Yra išlikę ir prietarų, kuriais bandyta paskatinti linų augimą.

Įdomu, kad raudamos linus moterys ieškodavo dvilypio lino – vadinto lininu. Toks retai pasitaiko, bet radėjai galėjo išpranašauti sveikatą, turtą ir greitą ištekėjimą.

Tikėta, kad jeigu per Užgavėnes toli važiuosi ar atsisėdus ant verpstės čiuoši nuo kalvos – linų pluoštas bus ilgas, baltas.

Dar sakyta: „Kas ilgą liną nori turėti, jį ant Stanislovo turi sėti“, tai yra gegužės pradžioje, per Stanislovo vardadienį.

Kad pasėliams pakaktų drėgmės, linus sėdavo ilgus drabužius arba baltus marškinius apsivilkęs aukštaūgis vyras, grįžusį jį šeimininkės perliedavo vandeniu.

Apie linus ir iš jo audžiamas drobeles liaudies sukurtos mįslės nesunkiai atspėjamos: „ Visus vargus perėjęs, ant altoriaus atsilsėjau“, „Mažas grūdelis visą svietą aprėdo“, „Kol jaunas buvau, siūbavau, lingavau, o kai pasenau – žmogų apvilkau“.