Albinas Kuliešis. Eilėraščiai.

Albinas Kuliešis. Eilėraščiai....Pokalbis su Dievu lietuje Toks jausmas kad aplinkui begalinė tuštuma gal tai dėl to kad mes pasikalbėtume su Dievu pravirko žiedlapiai sumirkę lietuje sugrįžo paukščiai pasiilgę savo pievų... ir mes vis ilgimės tikrų namų uždengdami delnais akis nuo tų kurie nužudo meilę kažkas tikėjimui į šviesą užveria duris ir surikiuoja abejojančius į vieną eilę... nutyla paukščiai pučiant vėjui... kai vėtros siaučia nevalia giedot iš meilės gimę ir su ja atėję šviesos sulauksime... reikėtų tai žinot... Dabar gi metas pokalbiui su Dievu ir išrišimui užsimezgusių mazgų... bus taip kaip turi būti grūdai bus atskirti nuo slegiančių pelų... Nelesinti paukščiai (skiriu Lietuvos menininkams) Giesmė jų dangų pasiekia nes jie ir yra iš dangaus be paukščių ir be poetų nebūtų vardo žmogaus... ar galim be tų kuriems nieko nereikia tik imt ir dalinti save nes žemėje dangų jie rado nebūdami dar danguje... keliauja keliauja jie tyliai savaisiais keliais savim nešini paukščiu jie norėtų kartais pavirsti... gyventi ir būti sunku žmogumi... nelesinti paukščiai gieda gražiausiai jie viską atranda savąja širdim kas duota dalinti tą jie ir dalina ką neša tiktai su savim.... Alkaviečių pelenai Mes buvom stiprūs kai kryžeivio kalavijas gėrė mūsų kraują atgimdavom ir vėl augindavom vaikus kai negandos prispausdavo į šventą mišką eidavom ir kalbindavome vis tylinčius Dievus... Mes buvom stiprūs miškas mus globojo iš jo namai iš jo ir maistas į namus... žinojom miškas brolis miškas tėvas su juo lietuvis Aistuvos žmogus... Dabar Alkavietėse technokratai kepa mėsą nesumedžioto girioje žvėries... šėryklų pristatyta ne šventyklų... kokiems Dievams dabar lietuvi tu meldies... Mes buvom stiprūs kol girdėjom miško kalbą... Iškirstiems Lietuvos miškams Ne atėjūnai svetimi o mes paliekam tėvonijose plynes monetos galvoje.... širdy... mes patys sau ir Lietuvai jau svetimi.... kelmai kelmai... lyg antkapiai kelmai... kaip skauda Lietuvai... ar tu žinai.... Tavasis Aš virš debesų Svarbiausia iškentėt išlaukt sulaukti išsaugoti save lyg ryto rasos lašą saulei kylant... suakmenėti meilėje pavirst skydu ir apsigaubt vilties skraiste jau nieko nebebijant... svarbiausia juk išsaugoti save tą vieną danguje o antrą žemėj... Vasario vakaro tyla Kokia tyla aplink kad rodos Dievo žingsniai girdis pavargusių žmonių širdyse... jos virpa laukime be balto sniego ir šnabžda viltyje... kada Tu grįši... viduj tiek susikaupusio be saulės švino iš nuodėmių lavos apnuodijusios sielas laukimas ilgas ir sunkus pasirinkimas kiekvienas prieš Tave šiandieną stovi vienas... vis tiksi laikrodžiai ir vagia laiką ir iš manęs ir iš tavęs kaip savyje išsaugot mažą vaiką kuris žiūrėdavo į tylinčias žvaigždes... kokia tyla aplink kad rodos Dievo žingsniai girdis... Metų ratai Tirpsta metai byra sekundės nesuleisi šaknų į laiką... kas gražiausia jau iškeliavo tavo delnas kai glostė vaiką... neša upės vandenį neša o gal mūsų gyvenimus plukdo... jie balti popieriniai laiveliai kuriuos laikas iš lėto nužudo... tiksi laikrodžiai renka sekundes gal būt tas kurios mums nerūpėjo... sukas metai lyg Grįžulo ratai dar vieni į Dausas nuriedėjo...

Autorius: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama