Reda Kiselytė. Riedėk kamuoliuk, riedėk...

Ilgai savyje nešiojau mintis apie žinomą tautodailininkę, meno kūrėją, tradicinių amatų meistrę, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkę Alę Deksnienę Mintys apie žmones turi susigulėti, subręsti. Taip įvyko ir šį kartą... Likimas lėmė taip, kad po truputį ,,prisijaukinau“ šią asmenybę, o susitikome Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje per  tautodailininkės Alės Gegelevičienės knygos ,,Negaliu sėdėti be darbo“ pristatymą. Dar vienas susitikimas įvyko Rokiškio ,,Romuvos“ gimnazijos Gedimino Matiekaus skaitykloje. Atviras ir nuoširdus pokalbis neapsėjo be ašarų. Mūsų pašnekesys buvo panašus į pasaką. Atvirą, nuoširdžią pasaką, į kurią vaikystėje taip įsijausdavome, kad ne kartą tekdavo ašaroti... Šį kartą prisiminiau ,,Pasaką apie stebuklingąjį kamuoliuką“. O ji prasidėjo taip:

   ,,Kartą už jūrų marių gyveno senelis ir senelė. Jie gyveno varganoje trobelėje ir augino anūkėlį vardu Jonukas. Kadangi seneliai buvo prastos sveikatos kiekvieną rytą jie siųsdavo Jonuką parnešti maisto badaujančiai šeimai.

   Išėjo berniukas į mišką grybų rinkti, bet kur tik eina, ten grybų nematyti. Tik staiga iš už medžio išlenda žilabarzdis senukas ir sako:

   Aš išpildysiu tavo didžiausią troškimą, jeigu atliksi tris išbandymus. Ar sutinki?

Žinoma! Padarysiu viską, kad tik mano seneliai būtų sotūs ir laimingi.

   Tada štai tau kamuoliukas, kuris tau padės kai tik tau to reikės! tarė senukas.

   Senukui baigus kalbėti jis stebuklingai pradingo. Tuo momentu švystelėjo ryškus saulės spindulys, o kamuoliukas pradėjo riedėti. Jonukas puolė bėgti paskui...“

   Šios pasakos ištrauka asocijuojasi su gerbiamos meno kūrėjos Alės gyvenimo istorija ir prisiminimais. Taip ji ir pradėjo ridenti vilnos siūlų kamuoliuką... Jis mirguliavo  įvairiomis spalvomis. Jautriai moteriai be galo buvo svarbus ryšys su tėvais, net jos kalboje jautėsi tėvų šaknų stiprybė.

Taip ji kamuoliuką rideno toliau... Kai Alei buvo 11 metų, mirė jos mama. Iki šių dienų ji prisimena, kad  mama siūdavo, megzdavo raštuotas pirštines, labai mėgdavo bendrauti. Toks ir išliko dukters vaizduotėje motinos paveikslas, o tėtis buvo bitininkas. Jam sekėsi medžio darbai. Pavasarį išdroždavo švilpynes, šaukštus. Tėtis puoselėjo sodą,- su ašaromis akyse kalbėjo dukra Alė apie savo tėvus.

   Alės vyro Kęstučio mama buvo audėja, jos vyras – stalius, jis irgi ausdavo, veldavo veltinius. Pašnekovė sakė, kad dar radę senelio Deksnio įrankius ir taip iš kartos į kartą... Gal tokia lemtis, kad Alę suvedė likimas su Deksnių šeima, kur buvo vertinami amatai. Būtent į šią šeimą atriedėjo jos gyvenimo kamuoliukas. Ji pati labai mėgsta rankdarbius. Išbandžiusi mezgimą, siuvimą, siuvinėjimą, pynimą... Kaip toje pasakoje ir šio straipsnio herojė bėgo paskui kamuoliuką... Atrodė, kad rezultatai atėjo savaime, bet labai daug reikėjo įdėti pastangų, kad gauti tokį rezultatą, apie kurį šeima, net negalvojo. Alei ir Kęstučiui reikėjo lėšų išleisti į mokslus dukras, o tai ir paskatino dar giliau įsisukti į vilnos vėlimo amatą.

   Alės darbuose ne tik įdėta daug meilės, bet ir originalumo, autentiškumo, aukštaitiškos ir baltiškos raštų simbolikos. Smagu, kad šios šeimos pamatas yra stiprybė, sutarimas ir darna. Taip ir ridena per gyvenimą margaspalvį vilnos kamuoliuką Deksnių šeima. Alė kartu su savo vyru Kęstučiu, ištobulinę vilnos vėlimo amatą, veltinių ir kepurių vėlimą, sėkmingai su savo veiklos vaisiais dalyvauja ne tik rajono, Lietuvos, bet ir pasaulio lietuvių renginiuose. Veiklos kryptis išsiplėtė. Alė savo parodą ,,Istorinė kepurių raida. Vyriškos veltinės kepurės“ pristatė Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje. 2021 m. A. Deksnienė atestuota tradicinių amatų meistre.

   Yra renginių, kultūros reiškinių, kurie neišdyla, kurie įsirėžia į atmintį ir kas juos visus besuskaičiuos. Tautodailininkė A. Deksnienė dalyvavo tradicinių amatų mugėje tarptautiniame folkloro festivalyje ,,Baltica“ ir šimtmečio dainų šventėje. Renginių sąrašas būtų labai ilgas, kuriuose su vilnos gaminiais yra dalyvavusi Deksnių šeima.

   Alės kurtų  Aukštaitijos  krašto veltinių kepurių įsigijo Rokiškio kultūros centro ansamblis ,,Gastauta“, Klaipėdos folkloro ansamblis ,,Kuršių ainiai“. Smagu, kad tautodailininkės veltinio

darbais domisi tautinių šokių kolektyvas ,,Suktinis“ iš JAV, iš Klivlendo. Toli rieda vilnos kamuoliukas...

   Kai kalbėjome su gerbiama Ale, man įstrigo į atmintį jos viena frazė, kad jos šviesios atminties mama mėgo bendrauti. Stebint Deksnių šeimos amatininkystės istoriją, manau, kad šią savybę Alė paveldėjo iš savo mamos. Tautodailininkės bendrystė  su meniškos sielos asmenybėmis duoda puikius rezultatus ne tik lietuvių liaudies menų gerbėjams, bet ir jaunajai kartai. Šiandien jie turi puikią galimybę grožėtis tautodailininkų darbais, dalyvauti edukacinėse programose. Deksnių šeimos vilnos darbai  buvo

eksponuojami kartu su tautodailininkės Gitos Kolosovienės karpiniais, o veltiniai dekoruoti tautodailininkės Odetos Bražėnienės karpinių motyvais.

   Įdomus buvo pašnekesys su gerbiama Ale. Daug kalbėjome, bet daug ir tylėjome. Atrodė, kad  ridenamas vilnos kamuoliukas sustojo, bet jis tik pasuko į kitas pasakojimo erdves. Kaip teigė  pati Alė, be amatininkystės ji dar užsiima tapyba, audinių dažymu augalais. Tautodailininkei nesvetimas ir fotografijos menas, o nuo 1996 m. ji yra Rokiškio kultūros centro folkloro ansamblio ,,Gastauta“ narė.

Iš veiklų spektro, dalyvavimo renginiuose, padėkos raštų, diplomų, būtų galima sudaryti bibliografinę rodyklę apie šią asmenybę. Ši kartą norėjosi parašyti kažką nepaprasto ir labai brangaus. Man atrodė, kad tai trapi asmenybė, bet jos gelmėse slypi labai daug išminties, idėjų, prisiminimų ir nepamatuojamo kūrybiškumo.

   2024 m. sausio 9 d. Lietuvos kultūros taryba A. Deksnienei skyrė valstybės stipendiją etnokultūrinei veiklai vykdyti. Tai didelis įvertinimas, kuriuo gali džiaugtis ne tik tradicinių amatų meistrė Alė, bet ir mes visi, o svarbiausia, kad ji su dideliu atsidavimu ir širdies šiluma vilnos vėlimo tradicijas perduoda jauniems žmonėms. Jos darbai tarsi alsuoja ypatingai subtiliu skoniu, spalvų pajautimu, o svarbiausia, kad vienos idėjos gimdo kitas...

  Neatsitiktinai rašydama šią esė, prisiminiau ,,Pasaką apie stebuklingąjį kamuoliuką“. Joje žilabarzdis senukas, sakėsi išpildysiąs berniuko didžiausią troškimą, bet reiksią atlikti tris išbandymus... Bendraudama su meno kūrėja Ale, aš jos neklausiau, kokie jos gyvenimo tikslai, svajonės, misijos ir vizijos... Kažkaip ir klausti nereikėjo... Aš žavėjausi jautrios moters pagarba jau į Amžinybę iškeliavusiems tėvams, santarve savo šeimoje, neturinčiam ribų kūrybiškumui ir darbštumui. Tai vertybės. Nepaprastais keliais šią šeimą atvedė margaspalvis vilnos kamuoliukas.

   Rašiau šį tekstą prieš pat šventas Velykas. Sinoptikai prognozavo šilumą, saulė nešykštėjo spindulių, šypsojosi pavasaris. Džiaugiausi, kad teko galimybė prisiliesti šiuo tekstu prie Deksnių šeimos amato, jų kūrybiškumo ir santarvės gijų. Mintyse ir aš ridenau vilnos kamuoliuką. Koks jis buvo margas... Keitėsi spalvos. Margas ir šios šeimos  gyvenimas... Atrodo, kad į vilnos kamuoliuką sudėta tiek daug artimo meilės, atsakomybės, kantrybės, dvasinės ramybės ir Tikėjimo... Tvirtas vilnos kamuoliukas. Džiaugiuosi, kad Deksnių šeimoje vertybės gyvena. Tikiu, kad jos neišsibarstys... Rieda vilnos kamuoliukas tolyn... Tikslai įgyvendinti su kaupu, o dabar žmonės leidžia kamuoliukai riedėti į kūrybiškumo erdves. Tikiu, kad seksis kuo puikiausiai. Tad ir norisi palinkėti... Riedėk kamuoliuk, riedėk...

Autorius: Reda Kiselytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama