Kai pagalbos nesulauki – belieka deginti baldus?
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Į redakciją kreipėsi marijampolietė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Kai skaitote šias eilutes, moteris, ko gero, jau išvykusi į naujus savo namus. Po penkių dešimtmečių gyvenimo Sūduvoje, likusi viena savo trijų kambarių bute, 69-erių moteris nusprendė grįžti į gimtinę.
Tačiau tai – ne nostalgiškas pasakojimas apie sugrįžimą prie šaknų. Tema – daug buitiškesnė: kur dėti naudotus baldus ir daiktus, kai jų išgabenti neturi nei jėgų, nei pinigų. Net dovanai niekas neima, jei pats neatveži.Jeigu galvojate, kad tai smulkmena – labai klystate.
„Ubagas ubagui padėti negali“
Pašnekovė sakė, kad visą gyvenimą savo namais ir daiktais rūpinusis ir juos prižiūrėjusi. Ir dabar, prieš išvykdama, tikėjosi, kad galės ką nors iš savo buities kam nors padovanoti – baldai nenauji, bet geros būklės, tvarkingi. Kreipėsi į Marijampolės miesto seniūniją, Savivaldybės socialinių paslaugų skyrių – klausdama, gal yra vargstančių, kuriems reikalingi baldai, nes jiems dar ne metas į sąvartyną. Juk jie tikrai turėtų žinoti apie skurstančius žmones.
Abi įstaigos rekomendavo kreiptis į visuomenines organizacijas. Ji taip ir padarė – „Caritas“, sakė moteris, paėmė televizorių, bet baldų – ne.
– Patarė „dėti baldus į feisbuką“. Bet aš internetu nesinaudoju – regėjimas prastas. Sūnus ten „įdėjo“ tuos baldus, bet niekam jų turbūt nereikėjo. O jei ir reikėjo – tai tik tuo atveju, jei pats viską išardysi ir dar atveši, – apmaudo neslepia moteris. – Viena bendrabučio gyventoja mielai būtų paėmusi baldus ir kitus daiktus, tačiau neturėjo, kaip juos parsivežti. Negaliu, neturiu už ką samdyti žmogaus, kad tvarkingai juos išardytų, o po to – dar ir transportuotų iš taško A į tašką B. Ubagas ubagui padėti negali. Kai dirbau – mokėjau mokesčius. O dabar, kai man tikrai reikia pagalbos – visi liepia kreiptis kitur. Nejaugi nė viena įstaiga, gyvenanti iš mokesčių mokėtojų pinigų, negali padėti? – retoriškai klausia moteris.
Kai nelieka išeities
Praėjusį savaitgalį ji turėjo atlaisvinti butą. Svetainės komplektą išsivežė žmonės, kurie patys turėjo transportą. Visa kita – teko išardyti ir po lentą ištempti prie konteinerio.
– Nekilo rankos. Tačiau neturėjau kitos išeities. Žinau, kad už tai galima gauti baudą. Bet ką daryti, kai neturi nei jėgų, nei pinigų, nei kam rūpi? – kalbėjo moteris.
Kai kurias baldų dalis, buvusias prie konteinerio, praeiviai pasiėmė. Kitos liko. Didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės (toliau – DGASA) ar „Daiktų pasidalytuvės“, priklausančios Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centrui (toliau – MAATC), anot pašnekovės – tik tiems, kurie turi ar gali samdyti transportą.
– Visada sakiau, kad reikia saugoti gamtą. Ir dabar skaudu pagalvojus, kad daiktai tikriausiai bus sudeginti – bet kitos išeities nebuvo. Gėda ir skaudu, – nusiminusi daiktų šeimininkė.
Ne tik baldai
Moteris išsakė pastabų ir dėl kitų atliekų surinkimo. Pavyzdžiui, kodėl prie daugiabučių nėra konteinerių žaliosioms atliekoms?
– Išravėjau gėlyną prie namo, dviem kibirais išnešiau žoles – kur jas dėti? Į mišrias atliekas supilti negalima. Bet kitos vietos irgi nėra. Tik nesakykit, kad tas žoles turiu vežti į žaliųjų atliekų aikštelę. Neturiu tokios galimybės, – primena apie savo situaciją dabar jau buvusi marijampolietė.
Ji pastebi, kad ir popieriaus bei plastiko konteineriai – dažnai perpildyti, per retai ištuštinami. Tai neteikia estetinio vaizdo miestui.
Tai ką daryti? MAATC: „Gyventojai patys turi atvežti daiktus“
Pakalbinta MAATC komunikacijos specialistė Jurgita Morozaitė sakė:
– Kasmet sąvartynuose atsiduria didžiuliai kiekiai daiktų, kurie galėtų būti panaudoti pakartotinai ar perleisti į naujo šeimininko rankas. MAATC, siekdamas prisidėti prie problemos sprendimo, kviečia gyventojus dalintis baldais, tekstilės gaminiais, elektros ir elektronikos prietaisais, buities reikmenimis, daiktais ir žaislais vaikams, laisvalaikio reikmenimis įrengtose stoginėse – „Daiktų pasidalytuvės“. Jos veikia aštuoniose Marijampolės apskrities didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, esančiose Marijampolėje, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių ir Vilkaviškio rajonų savivaldybių teritorijose. Tačiau MAATC primena, kad gyventojai patys turėtų atvežti daiktus į DGASA arba į „Daiktų pasidalytuves“ (arba pirkti šią paslaugą).
Seniūnė: „Pagalbą galėtų suteikti artimiausia aplinka“
Marijampolės miesto seniūnė Ieva Jundienė sako suprantanti, kad gyventojams tokios situacijos kelia rūpesčių, tačiau pabrėžia – seniūnija veikia pagal įstatymus ir negali viršyti savo įgaliojimų.
– Mes girdime žmonių problemas, tačiau seniūnija ar savivaldybė neturi galimybės organizuoti baldų pervežimo ar jų išgabenimo – tai nėra priskirta mūsų funkcijoms. Neatliekame nei perkraustymo, nei remonto darbų, nors suprantame, kad kai kuriems gyventojams tai tikrai aktualu, – sako seniūnė.
Ji ragina tokiose situacijose ieškoti pagalbos artimoje aplinkoje – pas kaimynus, namo bendrijos pirmininką ar artimuosius:
– Kartais sprendimą gali padėti rasti ir vietinės bendruomenės – žmonės dažnai noriai padeda vieni kitiems, tik reikia kreiptis, – sako I. Jundienė.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
