Juozas Šikšnelis vėl sugrįžo...
Druskininkų savaitė
Turinį įkėlė
Juozas Šikšnelis vėl sugrįžo...
Deja, šįkart, kovo 18-ąją, žinomas rašytojas ir bibliotekininkas, skulptorius ir kultūros visuomenininkas, mūsų krašto patriotas Juozas Šikšnelis sugrįžo iš amžinybės, idant Druskininkų viešojoje bibliotekoje jo artimieji, bičiuliai, talento gerbėjai ir žemiečiai švendubrėnai prisimintų šviesios atminties kūrėjo 75-ąjį jubiliejų bei jo gyvenimo darbus literatūrinėje valandoje simboliniu pavadinimu „Sugrįžau į Švendubrę...“ Be abejo, jubiliejinę kovo 1-ąją pono Juozo gimtadienį būtume šventę draugėje, jei ne staigus ir netikėtas jo išėjimas anapusybėn praėjusių metų lapkričio 24-ąją.
Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė priminė paskutinįjį J.Šikšnelio apsilankymą Druskininkų viešojoje bibliotekoje praėjusių metų lapkričio 21-ąją bei autoriaus paskutinįjį įrašą jos skaitytojams savo neseniai išleistame romane „Tiesos sakymas“. Po kvietimo jautriems prisiminimams apie rašytoją jis buvo pagerbtas tylos minute „pabūti su juo mintimis“. Pacituotos paties pono Juozo mintys apie iš anksto nulemtą likimą bei netikėjimą gyvenimo atsitiktinumais.
J.Šikšnelio išmintį bei prisirišimą prie gimtosios Švendubrės paliudijo Romualdo Jarašausko ir Jono Bilinsko filmuoti epizodai. „Tai, kas svarbu, žodžiais neišsakysi,“ – iš ekrano ryšį su Švendubre apibūdina rašytojas. „Klaipėdoje gyvenu Švendubre, o Švendubrėje – Klaipėda,“ – kalba J.Šikšnelis, pridurdamas, jog užtrokštų, jei gimtinėn keliai būtų atkirsti. Švendubrės kaimas – savitas ne tik savo tarme, kuri, deja, grėsmingai nyksta, bet ir pastatų išsidėstymu bei mielu jų chaosu – tarsi geras sėjėjas laisva ranka grūdus būtų pabarstęs. „Aš esu laimingas, kai kuriu,“ – tarsi apibendrino savo mintis apie bandymus patekti į knygų leidybos srautą, detektyvų kūrimo ypatumus, rašymo apsėdimą.
J. Šikšnelis, pirmiausia save įvardijantis ne rašytoju, o bibliotekininku, nes beveik 50 metų tam skyręs, iškart po darbingo laikotarpio Klaipėdoje sugrįžo į savo tėvų ir senelių namus Švendubrėje, kur gamta, žmonės, tyla jam atstojo maljorkas ar kanarus. Filmuotame epizode iš paskutiniosios knygos “Tiesos sakymas“ pristatymo Viešojoje bibliotekoje lapkričio 21-ąją rašytojas tapatino pagrindinę romano idėją su daugelio valdžių požiūriu į žmogų tarsi į daiktą, kuris išmetamas ar sunaikinamas, jei tampa nereikalingas. Priminė savo išrastą naują „Paistaliojimų“ žanrą, kurį plėtojo „Lietuvos aido“ laikraštyje, bei nepelnytai sukritikuotą savo „Apribų romaną“. J.Šikšnelio bičiulis ilgametis Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Algis Petras Zurlys dalijosi apmaudu bei tuštuma, netikėtai praradus kolegą ir artimą draugą. Filmų kūrėjas Romualdas Jarašauskas atviravo, jog J.Šikšnelio intelektas jam daug kur atvėrė pasaulį. Žinomas druskininkietis gydytojas ir poetas Jonas Tertelis, primindamas, jog Juozas nuo mokyklos laikų buvo energingas ir šmaikštus, nutolo į 1979 m. potvynį Švendubrėje, kuomet vidury vandens apsemtų laukų tarsi stebuklas kyšojo tvirtas ąžuolas, daugsyk J.Šikšnelio dėmesiu pagerbtas. Žinoma kraštotyrininkė, J.Šikšnelio bendraklasė Alfreda Pigagienė geru žodžiu prisiminė judviejų mokyklinius metus bei bendravimą rengiant knygą apie Cimakavą, iš kur kilusi rašytojo močiutė. Darsyk priminė praėjusiais metais pažymėtą Juozo ir Teresės Šikšnelių šeimyninio gyvenimo auksinį jubiliejų. Teresė Šikšnelienė renginio dalyvių buvo apibūdinta kaip savo vyro Juozo gyvenimo ir kūrybos ramstis.
Renginio svečias, jubiliato bičiulis aktorius Juozas Pocius raiškiu žodžiu priminė ištraukas iš pirmosios išleistos J.Šikšnelio knygos „Štilis“ (1991 m.), pasirašytos Raido Dubrės slapyvardžiu (Raigardo ir Švendubrės trumpiniai). Jam bei Viešosios bibliotekos direktorei L.Žėkienei padėkodama, T.Šikšnelienė įteikė savo vyro Juozo drožinius.
Autorius: "Druskonio" inf.
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
