Juozas Vitkus-Kazimieraitis pagerbtas tradiciniu žygiu

Atmintis gyva tuomet, kai ją liudijame. Apie amžiną laisvės kovotojų atmintį  puikiai liudija kasmet organizuojamas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas žygis į Pietų Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo kovų pradininko, pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos vadavietę, esančią Marcinkonių šiluose, aukštame skardyje prie pat veržlaus Skroblaus upelio… Vieną žygį tuo nepaprastu, labai gražiu Kazimieraičio laisvės keliu į jo vadavietę organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, kitą, naktinį, – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai. Šių metų Kazimieraičio šeimos ir bičiulių suorganizuotas žygis buvo jau šešioliktas, o jame dalyvavo beveik šimtas žygeivių. Jo metu buvo prisimintas labai prasmingai nugyventas Kazimieraičio gyvenimas. Jis buvo vienas iš trijų aukščiausių pagal laipsnį ir vienas pamaldžiausių Lietuvos partizanų vadų.   Jau trečius metus žygio dalyviams artimieji pasidžiaugia, kad po daugybės nežinios metų jie jau turi kur uždegti atminimo žvakutes. 2022-aisiais Leipalingyje rasti pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai yra garbingai perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Įdomios istorijos peripetijos – šioje vadavietėje buvę partizanai buvo užpulti 1946 m. sausio 12 dieną. Tuomet čia žuvo partizanas Jonas Kraunelis–Ėglis, buvo suimti Liudas Mulerskas–Naras ir Pranas Platūkis–Karklas, o Vytautas Kraunelis–Žilvitis sugebėjo pasitraukti.  Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje. Šešioliktą kartą Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima – jo sūnus Liudas, vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminės, bičiuliai,  Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai ir visi, kas brangina partizanų bei kovotojų už laisvę atminimą,  dvidešimt kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar žymę turinčios vadavietės vietoje pagerbė legendinį partizanų vadą. J. Vitkaus–Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje, kurias aukojo kunigas Arnoldas Valkauskas. Labai jautrius žodžius Kazimieraičiui skyrė diakonas, vyriausiasis seržantas Audrius Jesinskas. Jis pažymėjo, jog Kazimieraičiui iki laisvės buvo vienas žingsnis. Jis turėjo visas galimybes ir galėjo pasitraukti į Vakarus, bet pasirinko sunkiausią kovos kelią. ,,Iš kur Kazimieraitis turėjo tiek jėgų kovoti? Jam žuvus, pas jį buvo rasti daiktai, kurie liudija jo vertybes. Tai šeimos nuotrauka, nes jis be galo mylėjo šeimą. Sūnaus Vytauto sudarytoje knygoje yra sudėti laiškai. Kiekvienas vyras turi perskaityti tuos laiškus ir susimąstyti, kaip reikia laišką rašyti savo žmonai. Buvo rastas pistoletas, su kuriuo jis gynė mūsų kraštą. Buvo rasta maldaknygė. Tai štai iš kur pasipriešinimo jėga tekėjo. Atsakymas paprastas – ne ginkluose buvo jėga, o širdyje. Tie žmonės ne tik ginklu, bet ir tikėjmu gynė mūsų kraštą. Žvelgiant į Kazimieraičio gyvenimą, per dvejus metus kiek daug jo padaryta – štabas įkurtas, Pietų Lietuvos apygarda, sritis įkurta – pats didžiausias to meto partizaninis vienetas, pasirašyta Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Net ir mirdamas Kazimieraitis pažvelgė į kryžių ir pasakė paskutinius žodžius: ,,Lietuva vistiek bus laisva“. Pasimokykim iš jo tos jėgos. Mylėkim šitą kraštą ir kurkim, kad Lietuvoje būtų gera gyventi‘‘. Po šv. Mišių žygio dalyviai sustojo tradicinei atminimo nuotraukai prie bažnyčios. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Marcinkonių lankytojų centre Lietuvos karo istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Seimo narys Valdas Rakutis informatyviai ir labai įdomiai apžvelgė šimt-mečio Lietuvos kovų istoriją, pokario istorinius įvykius ir Kazimieraičio vaidmenį juose bei jo nepaprastą auką Lietuvai: ,,Kazimieraitis bene geriausiai išmanė karo architektūrą. Jis yra pagrindinis karo inžinierius, tad priklausė tiems, kurie aiškiai žinojo, kad reikia ruoštis partizaniniam karui. Iki galo neaišku, kada jis išėjo į partizanus, nes jis tuos partizanus ir kūrė. To meto visuomenėje jo, kaip štabo karininko, statusas ir moralinis autoritetas ypač svarbus. Dėka tokių kaip Kazimieraitis žmonėms grįžo pasitikėjimas Lietuvos kariuomene. Jis nubrėžė partizaninio judėjimo viziją, nes turėjo struktūruotą mąstymą. Ta sistema veikė ir tada, kai baigėsi Kazimieraičio karas, kuriame jis išbuvo net dvejus metus. Nes kariauti partizaninį karą, neturint remiančios valstybės, yra praktiškai neįmanoma. Tie žodžiai ,,vienų vieni‘‘ yra labai tikslūs, apibūdinantys partizaninę kovą. Bet partizanai rado viduje jėgų ją vis tiek kovoti. Ir tas jų sugebėjimas veikti yra unikumas. Vardan kovos už laisvę Kazimieraitis aukojo šeimą. Nes palikti šešis vaikus ir išeiti partizanauti, buvo rimtas išbandymas. Bet jis buvo karo vyras ir jo moralinė reikšmė yra ypatinga. Dzūkijos partizanai turėjo tam tikrą savybę. Šis kraštas buvo Lenkijos okupacijoje. O tie, kurie paragavo lenkiškos okupacijos, buvo labai patriotiški. Tas ypatumas nulėmė, kad Kazimieraitis partizanavimo pradžiai pasirinko būtent šitą vietą, ir tai nėra atsitiktinumas. Jo apsisprendimas yra geras, nes jam ne tik pavyko sukurti struktūrinius vienetus, bet ir Lietuvos karininkų legendą. Jį įvardija kaip idealų partizanų vadą. Lietuvos karininkas, mokęsis užsienyje, turintis štabo karininko laipsnį, žmonėms buvo kokybės ženk-las. Ir tai, kad mes čia po tiek metų susirinkom į žygį, įrodo, kad Kazimieraičio auka nebuvo veltui. Jis yra kario idealas, pavyzdys, kad net ir mirdamas gali tapti nemirtingu. Karyboje yra taip, kad tu ne visada gali laimėti. Svarbu, kokį tu sugebėjai pasiekti tomis sąlygomis rezultatą – maksimalų ar minimalų. Jei tu sugebėjai tomis sąlygomis padaryti geriausiai, nors ir nelaimėjai, tampi nemirtinga legenda. Dėl to atmintis yra labai svarbi. Kai einat į šitą žygį, svarbu, kiek jūs tikit. Paminklai yra svarbūs ne tiek, kiek jie stovi, o kiek juos lanko. Ir tas jūsų santykis su šitais dalykais yra labai didelė vertybė. Tai yra mūsų kartų bendravimo forma, būdas perduoti mūsų protėvių vertybes. Šis žygis Juozui Vitkui-Kazimieraičiui yra didžiausias jo darbų įvertinimas‘‘,– kalbėjo V. Rakutis. Viena iš žygio organizatorių, Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė trumpai prisiminė žygio idėją ir tai, kad pirmąjį žygį pradėjo gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų, kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus–Kazimieraičio žiemos vadavietė,  1991 m. Sausio 13–osios  naktį čia uždegė pirmąsias žvakutes kaip simbolį visiems laisvės kovotojams. Pasistiprinę gardžia kareiviška koše ir arbata, kuria vaišino Juozo Vitkaus-Kazimieraičio inžinerijos batalionas, visi išsiruošė į žygį miško keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusios buvusios vadavietės. Žygio dalyviai trumpam sustojo Rudnelės kaime aplankyti nuostabios šviesaus atminimo žymios grafikės Gražinos Didelytės galerijos ,,Andeinė”. Tolimesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – visi ėjo vorele, tylomis ir pėda į pėdą, kaip kadais eidavo partizanai. „Tyla yra dalis mūsų gyvenimo, bet mums sunku ištverti tyloje. Žmogui, kuris gyvena gamtoje ar nori išlikti, tyla padeda. Partizanai tuomet turėjo net alsavimą sulaikyti, kad stribai jų neišgirstų. Bet kokias užduotis jie turėjo išmokti vykdyti tylomis. Tylomis einant, galite mintyse būti su gamta ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, kas esame, kad svajonių turime, turime dėkoti, kad  išlaikome, kas sukurta, pasimelsti už partizanus,  dėkoti už jų gyvenimo etapą, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, taip pat melstis už mūsų Tėvynę. Dėkingomis širdimis anoms kartoms eikime į tą vadavietę, kur laisvės kovotojai savo jaunas dienas leido, gyvendami tarp uodų, erkių, niežų, utėlių, šlapi, sušalę, pūvančiais drabužiais, nežinioje. Eikime, kad būtume tvirtesni, jei mūsų gyvenime kas nors susijauktų. Tebūna kurianti tyla, ir tas kelias iki skardžio bus trumpesnis…“, – prieš pora metų žygio dalyviams sakė Kazimieraičio vaikaitis Gintaras Vitkus. Nors kelias iki vadavietės tikrai nebuvo lengvas, kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio esančios vadavietės, buvo galima patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose miškuose. Priėjus vadavietę, vieni pagarbiai uždegė žvakutes, o kiti susikaupę klausėsi prisiminimų ir įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį, jo bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę kovą Dzūkijoje. Buvo pasidalinta prisiminimais, kad gretimo kaimo gyventojų Krušų šeimoje 1945 m. Kazimieraitis su kitais partizanais sutiko Kūčias ir Kalėdas, o Naujuosius metus sutiko pas Kraunelius–Žilvičio tėvus Rudnelės kaime. Buvo sukalbėta bendra malda ir sugiedotas Lietuvos himnas, „Oi, neverk, motušėl“, vienas iš žygio dalyvių padeklamavo ir partizanų poeto Broniaus Krivicko eilėraštį. Ši vadavietė buvo įkurta 1945 metais. Ji, kaip ir kiti žieminiai bunkeriai, buvo įrengta prie upės, nes, ją kasant, upelyje buvo patogu pradanginti smėlį. Gyvenant bunkeryje ilgesnį laiką, būdavo patogu apsirūpinti šalia esančiu vandeniu, taip pat, kad partizanai, grįždami iš žygio, pėdsakus galėtų paslėpti upelyje. Apsisaugoti jie naudodavo visokių kitokių konspiracijos būdų – kad šunys nesuuostų, batų padus tepdavo tepalu ar benzinu. Kai čia įsikūrė Kazimieraitis ir kai partizanai atnešdavo tai vieną, tai kitą radijo imtuvą, o jie neveikė, jis nusprendė, kad čia bloga vieta, nes nėra ryšio. Tada Kazimieraitis priėmė Adolfo Ramanausko–Vanago pasiūlymą persikelti į Kasčiūnų kaimą, kur Jakavonių sodyboje buvo įrengta vadavietė ir kur buvo ryšys. 1946 m. sausio 12 d., kai  jis jau buvo persikėlęs, čia įvyko susišaudymas, praradimai buvo labai skaudūs. Viršila Ernestas Kuckailis, kuris labai prisidėjo, kad būtų surasti Juozo Vitkaus–Kazimieraičio palaikai, papasakojo, kokius čia vykusio partizaninio gyvenimo ženklus rado. „Šitas bunkeris turėjo dvi erdves, buvo pritaikytas ir gyventi, ir vykdyti štabo veiklą žiemos sąlygomis, čia buvo įrengta krosnelė, partizanai kūrenimui naudojo alksnio malkas, kurių, turbūt, prisiruošdavo iš anksto. Įėjimas buvo iš upelio pusės, kurio iš priešingos pusės nebuvo įmanoma pastebėti. Bunkeris labai protingai, taktiškai įrengtas. Darydamas šios vietos pirminę apžvalgą aukščiau vadavietės radau krosnelės dureles. Labai tikėtina, kad jas varstė pats Kazimieraitis. Taip pat radau keletą šovinių tūtelių. Kol kas čia mažai tyrinėta, žinoma tik tai, kad mūšis vyko slėnyje“. Kasčiūnų kaime gyvenusio partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė pasidalino tėčio prisiminimais apie Kazimieraitį ir partizaninę veiklą, jam būnant Jakavonių sodyboje buvusioje vadavietėje. Ji pažymėjo, jog Kazimieraitis buvo pats mylimiausias tėčio vadas, jį išmokęs Marijos litanijos. Buvęs labai pamaldus, dažnai susirūpinęs kalbėdavo apie žmoną ir vaikus. Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima džiaugiasi, kad žygyje dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų ir laisvės kovotojų atmintį. Jo vaikaitė Vilija Pranskienė pastebėjo, jog kasmet atsiranda naujų žygeivių: ,,Mums labai svarbu, kad Kazimieraičio nuopelnų įprasminimas tęsiasi. Mes visi tą ugnį kurstome, ir tai yra svarbiausia‘‘. Nelengvame žygyje dalyvavęs jauniausias Kazimieraičio sūnus Liudas su jauduliu balse dėkojo visiems dalyvavusiems ir sakė, jog jo Tėvelis dabar džiaugtųsi savo didele Lietuvą mylinčia šeima. Buvo prisiminta ir jo žmona Genutė, kuri, likusi su šešiais vaikais, turėjo išgyventi tremtį, pažeminimą, patyčias. Nepaisant to, ji visus vaikus išleido į mokslus ir išauklėjo būti dorais. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie dvidešimt kilometrų – tai neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar labiau pradedi suprasti, kodėl mes esame laisvi. Pirmą kartą Kazimieraičio laisvės keliu ėjęs jo palaikus Leipalingyje suradęs archeologas Linas Kvizikevičius tvirtino, jog įspūdis nueiti šitą kelią buvo neįkainojamas: ,,Nuo bunkerio kilo mintis pareiti vienam, sugrįžti į Marcinkonis iki tol man nežinomu keliu. Parėjau pirmas, nors nueitas atstumas buvo nemažas išbandymas”. Pagerbę Kazimieraitį, žygio dalyviai grįžo į Marcinkonių kaimą atgalios temstant ir dainuodami patriotines dainas. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių laukė pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma. Dar kartą prisiminta J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimo istorija.

Autorius: Rūta Averkienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama