,,To­kie skir­tin­gi, bet po­ra“

2025 m. va­sa­rio 23 d. po­e­tei Ni­jo­lei Mi­liaus­kai­tei bū­tų su­ka­kę 75–eri me­tai. Rea­li kū­niš­ko­ji eg­zis­ten­ci­ja, nu­trū­ku­si 2002 me­tais, ne­at­sky­rė drus­ki­nin­kie­čių nuo šios mie­los, kaž­kuo la­bai ar­ti­mos mo­ters. Leng­va bu­vo ją už­kal­bin­ti, sa­ky­ki­me, net pro­ziš­kiau­sio­je erd­vė­je – pre­ky­bos cent­re, ati­džiai ren­kan­čią mais­to pro­duk­tus. Kaip tai nu­ti­ko man. Ne­drą­siai pa­si­svei­ki­nau ir nu­ste­bau, kad ji aiš­kiai pra­links­mė­jo, nu­švi­to  an­ge­liš­kas vei­das. Daug žmo­nių te­ko ben­drau­ti ir su po­e­te, ir su jos vy­ru Vy­tau­tu Blo­že.  Šį sy­kį  Ni­jo­lė ati­džiai rin­ko mais­to pro­duk­tus. Sa­vo žmo­gui, kū­rė­jui, ku­rio po­e­zi­jos pa­se­kė­ja ta­po dar stu­di­jų lai­kais, ta­pu­si ben­dra­žy­ge, ei­nan­čia su juo, gy­ve­nan­čia jam ir įstri­gu­si jo aky­se kaip švie­čian­ti žvaigž­de­lė. Mes ją-juos  po­e­ti­za­vo­me, my­lė­jo­me, o jų kū­ry­ba li­ko mu­my­se.

La­bai džiau­gia­mės, kai žo­džio ir sce­nos meist­rai vie­ši­na Ni­jo­lės ir Vy­tau­to  kū­ry­bą. Šį va­sa­rio 18 – os ant­ra­die­nį mū­sų že­mie­čiai Jus­tas Ter­te­lis ir Ves­ta Šu­mi­lo­vai­tė Ter­te­lie­nė Drus­ki­nin­kų vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pa­si­rin­ko sa­vo ak­to­ri­nę ini­ci­ją – at­skleis­ti šiuos žmo­nes, kaip vy­rą ir žmo­ną. Ei­na jie lyg ir skir­tin­gais kū­ry­bos žvyr­ke­liais. Bet­gi ei­na la­bai kar­tu. Gra­ži mi­si­ja – at­skleis­ti, kaip šei­mi­niai san­ty­kiai ne truk­do, o pa­de­da ,,įsi­kib­ti į Pe­ga­so spar­ną“.

Jei­gu ban­dy­čiau la­ko­niš­kai api­bū­din­ti sce­no­je vyks­tan­tį la­bai sub­ti­lų reiš­ki­nį, tai iš­skir­čiau tris ,,bal­sus“. Po­e­ti­nį spek­tak­lį Jus­tas Ter­te­lis pra­de­da nuo sa­vo as­me­ni­nių po­ty­rių. Jis pri­si­me­na sa­vo tė­vo so­dą. Dar te­be­bū­da­mas pa­aug­lys, įsi­dė­mė­jo šią po­rą. Pas­te­bė­jo, kad abu ne­šio­jo aki­nius. La­bai ge­rai pri­si­me­na, kaip ta­po ,,pa­si­un­ti­nu­ku“ - daž­nai tė­vas įduo­da­vo lauk­tu­vių ir liep­da­vo nu­neš­ti į Mer­ki­nės gat­vę, kur gy­ve­no ši po­ra. Grei­tai įsi­ti­ki­no, kad Ni­jo­lė – pui­ki ku­li­na­rė. Įduo­da­vo ir jam lauk­tu­vių. Tė­tis sa­kė, kad jie abu po­e­tai. O Jus­tui bu­vo įdo­mu, kad jie gy­ve­no prie dar­že­lio, ku­rį jis tuo me­tu lan­kė. Ska­nės­tai iš jos ran­kų ma­si­no ir kurs­tė no­rą kuo daž­niau ten nu­kak­ti.  Pa­me­na Ni­jo­lės žo­džius: ,,dar pa­grok“.

Da­bar Jus­tas ir Ves­ta sce­no­je jau sklei­džia ki­tus sva­rius liu­di­ji­mus iš šių žmo­nių gy­ve­ni­mo: ,,To­kie skir­tin­gi, bet po­ra“. Kaip Mi­ka­lo­jus Kons­tan­ti­nas Čiur­lio­nis ir So­fi­ja. Am­ži­ni. Mes dar klau­so­me ei­lė­raš­čio ,,Dak­ta­ro Jo­no so­das“. Gra­žu, kai įver­ti­na­mas šei­mos ,,ko­dek­sas“ . Drau­ga­vo šios dvi šei­mos – naš­lys Jo­nas Ter­te­lis, trys jo sū­nūs ir Ni­jo­lė Mi­liaus­kai­tė- Blo­žie­nė su sa­vo vy­ru Vy­tau­tu. Kaž­kaip gra­žiai jie vi­si de­rė­jo šia­me so­de. Vy­rai šne­ku­čiuo­ja­si, vai­kai sa­vaip dūks­ta, Ni­jo­lė ra­vi lys­ves, pus­bal­siu niū­niuo­da­ma. Iš jos ran­kų ir šir­dies – švie­sa. Ves­ta Šu­mi­lo­vai­tė emo­cio­na­liai pe­rtei­kia sa­vo vy­ro min­čių tę­si­nį: ,,Ji ski­na žo­le­les. Tie pirš­tai liau­ni ir grakš­tūs. Iš jų ,,iš­ny­ra“ her­ba­riu­mai, pe­te­liš­kės, ka­lig­ra­fiš­ka ra­šy­se­na, o iš akių – gi­liai pa­slėp­tas liū­de­sys“. Kruopš­čiai at­rink­tos biog­ra­fi­nės de­ta­lės, ku­rios ta­ry­tum švie­sos blyks­niai ben­dro­je kū­ry­bos ir gy­ve­ni­mo ak­va­re­lė­je. Jus­tas sa­vik­ri­tiš­kai pri­me­na, kad po­e­tu ta­po, nu­gy­ve­nęs per 30 me­tų, o Ni­jo­lė – nuo 17 – os.  Jis ci­tuo­ja Vy­tau­to Blo­žės skaus­min­gą ap­si­spren­di­mą im­ti į žmo­nas Ni­jo­lę –  vis­gi 20 me­tų am­žiaus skir­tu­mas, li­ga po in­sul­to ir kt. ,,Ar ne­bū­siu jai ak­muo ant kak­lo?“  Ne­bu­vo.  At­virkš­čiai – Ni­jo­lė ne tik Iš­li­gi­no, bet ir sa­vo kū­ry­bą su­tvir­ti­no - kaip žo­le­les iš pie­vų su­glo­bė į nuo­sta­bią rink­ti­nę ,,Si­e­los la­bi­rin­tai“. Pa­li­ko mums kaip po­e­zi­jos te­sta­men­tą.   Vie­nas ki­tam bu­vo re­dak­to­riai, pa­ta­rė­jai, kol Ni­jo­lės kū­ry­ba kaž­kaip ne­ju­čia ėmė ly­giuo­tis su Vy­tau­to. Net­gi dau­giau: ,,Ni­jo­lė ma­ne len­kė. Tą pa­ju­tau. Džiu­gu, kai pa­se­kė­ja ma­ne len­kia. Ki­ta ver­tus, Ni­jo­lė, ruo­šiant ei­lė­raš­čių rink­ti­nę ,,Si­e­los la­bi­rin­tai“, ir aš jai pa­ta­ri­mų ne­gai­lė­jau. Ne­už­mirš­ta­mas jos bal­sas: ,,Vy­tau­tai, kaip gra­žiai tu vis­ką su­tvar­kei. Tas ypa­tin­gas dė­kin­gu­mo bal­sas, ku­ris ma­ne ve­dė per gy­ve­ni­mą daug sy­kių“,  – ak­to­riaus Jus­to  bal­su skam­bė­jo  Vy­tau­to Blo­žės žo­džiai. Ji bu­vo dau­giau ne­gu po­e­tė – au­ten­tiš­kas  jos ,,aš“ kaž­kaip ste­bė­ti­nai jun­gė mo­te­riš­ku­mo ir kū­rė­jos to­bu­lu­mą. To­kių re­ta.

 Ne­gar­sus ak­to­rių kal­bė­ji­mas – liu­di­ji­mas su­tel­kė klau­sy­to­jus. Tvy­ro­jo ty­la ir ati­da. Gal to­dėl, kad Jie­du pa­si­rin­ko iš­skir­ti­nį va­rian­tą – liu­dy­ti tik tai, kas gra­žu, pra­smin­ga  kū­rė­jų - su­tuok­ti­nių ir ak­to­rių gy­ve­ni­me. Sa­ky­si­te, taip ne­bū­na? Ap­ei­ti mū­sų laik­me­čio cha­o­tiš­ką ner­vin­gu­mą, net­va­rius san­ty­kius ar ką ki­ta? Bū­na. Bū­tent su­si­telk­ti į gro­žį, ku­rio es­mė – gy­ven­ti vie­nas ki­tam. Kom­po­zi­ci­jos pa­bai­go­je dar­syk su­skam­bė­jo Jus­to  ,,Pri­si­mink“.

Po­pie­tė ne­pra­il­go. Bai­gė­si lyg ir tra­di­ciš­kai – dė­ko­ji­mai, gė­lės, fo­to pa­si­da­li­ji­mas. La­bai įsi­mi­niau, kaip Jo­nas Ter­te­lis ne­šė ir tei­kė gė­les sa­vo mar­čiai – Ves­tai. Sma­gu bu­vo pas­te­bė­ti, kaip svei­ki­no iš Jas­ko­nių at­vy­kę Juo­zas Sa­daus­kas ir Juo­zas Kur­la­vi­čius su žmo­no­mis. Ir­gi kū­rė­jai, tik ki­tos link­mės.

Ži­nau tik­rai, kad iš­ė­jo­me ki­to­kie. Bent šiek tiek. Ap­ie tai by­lo­jo  vei­dai. Be­lie­ka pri­dur­ti, kad abie­jų šių ak­to­rių pa­tys var­dai ne­ša švie­są. (Ves­ta – na­mų ir šei­mos dei­vė, Jus­tas – tei­sin­gas ).

 Ne tik bal­tas rū­bas sklei­dė švie­są.

Autorius: Izabelė Ūsienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama