„Viskas man kap an delno“
Druskininkų savaitė
Turinį įkėlė
Išgyvenusi 99-erius metus, mirė Neravų kaimo šviesuolė Ona Janeikaitė. Giminės ir kaimiečiai ją ,,mūsų Onute“ vadino, o vyresni ir dabar puikiai pamena.
Pažįstu Onutę dar nuo vaikystės, kai gegužės mėnesį vakarais skubėdavome į Neravų kaimo ,,mojavas“. Į Janeikų trobelę Antalaukėje rinkdavosi jaunimas, pagyvenę žmonės ir, žinoma, vaikai. Pasimelsti, pagiedoti Marijos garbei, o vėliau ir šiaip kartu pavakaroti. Bendra malda, jaukus buvimas kartu. Bet ryškiausia mano vaizdiniuose iškyla ji – Onutė. Šviesiaplaukė, nedidukė, mėlynakė, grakšti ir ... kažkuo valdinga. Skambiu balsu vedė giesmes, litaniją ir poterius. Trobelė visuomet būdavusi pilnutėlė.
Daug metų Onutę matėme bažnyčioje kiekvieną sekmadienį. Pasiramsčiuodama lazdele, guviai atžingsniuoja, išklausiusi mišias dar pasimeldžia savo intencija. Nugyvenusi ilgus metus, ji kažkuo mūsų atmintyje liko vis ta pati: tiesi laikysena, skvarbus žvilgsnis, stiprus ir gyvas balsas ir, svarbiausia, stulbinanti atmintis, kuri ją išskiria iš kitų. Kaip gyvoji mūsų kaimo istorija nuo pat Neravų atsiradimo legendose iki šių dienų, apraizgytų įvairiausiais technikos stebuklais ir pakitusiais žmonių bei gamtos santykiais. Onutė buvo ,,tų“ ir ,,šių“ dienų žmogus. Jai nereikia telefono – žino viską ,,ant pomėcies“. Tokius žmones galima būtų lyginti nebent su civilizacijos nepažeista gamta – natūraliu ir gaiviu šaltiniu. Šaltiniu, iš kurio nepaliaujamai trykšta gimtinės istorija, tikėjimo dalykai, papročiai ir laiko permainų ženklai. Malonu buvo kalbinti Onutę, stebėtis neišsenkamomis žiniomis, mokėjimu kalbėti iš esmės ir vaizdingai. Kaip ji pati pastebėjo: ,,Galėjau būc rašytoja.“
- Nespėju pateikti klausimo, ji žino, nuo ko pradėti, – ima vadovauti pašnekesiui. Pirmiausia išgirstu negirdėtą Neravų atsiradimo variantą.
- Buvo du broliai. Vienas pasistatė namų ravi, o kitas nusprendė stacycis ne ravi. Tas, katris pasrinko ravų, neturėjo vaikų, o jo giminė neusiliko. Antras pasrinko lygesnį ir aukštesnį vietų, suslaukė daug vaikų, jo giminė išplito. Tep ir atsirado Neravai.
Priminsiu, kad ravas – tai įduba, griovys, žema vieta.
- Žinau, kad gimtinės istorija jums sava ir artima. Ką prisimenate apie Neravų kaimo istoriją, pažymėtą žmonių vardais, pavardėmis ir pravardėmis, įgytais žemės sklypeliais ir jų paprastais gyvenimais, kuriais alsuoja tikra, neišgalvota ir nepagražinta istorija?
- Po ,,pančiznos“ (baudžiavos panaikinimo ir žemės reformos) Neravai gavo 19 valakų žemės, kuri buvo išdalyta tep. Kalpokai, Viščiniai, Janeikai, Tankelevičai gavo po 2 valakus. Paskui Miliauskai, Žūkai, Laukioniai, Stonkai, Linkevičiai po vienų. Jų marcos ir žantai iš Panaros, Azierkų, Marcinkonių, Gerdašų gavo mažau – po pusvalakį. Tep žmonės ir insikūrė.
- Kažkada su mokiniais rinkome aplinkinių kaimų vietovardžius. Gausu jų buvo ir Neravuose. Ar visus juos dar menate?
- Viskas man kap an delno. Antalaukė iki Juoziko, Kalviškė iki Antalaukės, toliau Vilkalakcis, už jo Molabėdzis, dabar ty stovi trys daugiabucai, dar giliau Užugiris, prie Nemuno Pagailiūnė, prie ,,Eglės“ sanatorijos buvo Kūdralė, gatvė Viecūnų link – Sodzus, Ratuosiai iki Batursko, Ožkinė netoli Stonkų gyvenvietės, Gumbas netoli Leknicko, dabar ,,Eglės“ sodai, daržas už Žamaico, ty buvo dvaro bravoras. Jau prie Viecūnų – Curlė. Pievos, kur dabar žamį dirbat – Zotvarėlis. Ale ne visi tų žamį dirba, daug aplaistos, ,,vilku“ apajusios.
- Mums labai rūpi sužinoti apie Jūsų pačios gyvenimą.
- Už lenkų mokinausi lenkiškai. Keturas klases baigiau, išmokau šitų kalbų kap savo, o poterauc ir šiandien galiu lenkiškai. Užajo karas, atajo rusai, po jų vokiecai, tai pramokau ir vokiecų kalbų. Paskui nebuvo kadu mokycis. 1942 m. mani išvežė in Vokietijų an darbų. Buvau 15-os metų. Kelis kartus pabėgau, vis dėlto pavyko - neišbuvau ir metų. Porą savaitių kalėjiman prasėdėjau, bet labiau nebaudė – buvau nepilnametė. Palaido prie Klaipėdos, pavežė iki Kretingos, ty davė leidimų važuoc autobusais nemokamai, tai atvažavau iki Alytaus, o jau iš Alytaus tai namais pakvipo – parėjau pėsca. Turėjo išvežč mano sasarį Antanių, bet mama jų po pečum pakavojo, tai mani dėl skaicaus pačupo. Vienas geras vokiecys mamai patarė šitep padaryc, ba aš nepilnametė, tai gal manį neims ir neišveš. Įsidarbinau ,,Draugystėn“ (,,Uženicon“). Ten buvo sanatorija vokiecams. Pasibaigus karui, insidarbinau ,,Dainavon“. Prie rusų nesmokinau – raikėjo augyc brolio Antano vaikus – jų buvo aštuoni. Mano darbovietės iki pensijos ir buvo cik kelios. Vėliau, kap pradėjau tarnauc pas Zenkevičius, insidarbinau ligoninėn. Viršinykai pyko, kad in bažnyčių vaikščiojau, bet aš jų nepaisiau – pabardavo ir pamiršdavo, aš gi prasta darbinykė. Ca išdirbau 12 metų - fizioterapijos kabinete. Neravų laukų ilgai nepamiršau. Buvau pasisodzinus vienų ilgų vagų bulbių ir kelias vagutes daržovių. In darbo stažų neineina dar vienas labai svarbus mano gyvenimo dalykas – išauginau trylika ne savo vaikų.
- Pamenu, buvote tikrai graži pana. Kodėl neištekėjote? Neįtikėtina, kad neatsirado bernų, norinčių jus vesti prie altoriaus.
- Buvo ir ne vienas. Atsimenu, nuvažavau in Veisėjus an peržūrų. Bernas gražus, kalionija ko puikiausia: netoli ažaras, dzidelis kiemas, nemažai žemės. An rytojaus einam abiedoc (pusryčiauti), ogi jaunikio mama in pečų kiša ne pagalį, o visų kulbį. Net nukratė mani tokis apsilaidzimas – niaugi šitos šaimos vyrai nemoka nei supjauc, nei sukapoc? Nenorėjau nei kalionijos, nei tokio berno. Kitas radosi iš Lichačų. Užgirdau, kad jis gudas - ir jam atsakiau. Kitas buvo iš Kabelių. Kalionija už bažnyčios, pusvalakis žemės, laikė 6 karves, bet šitas mėgo išgerc – irgi nėjau. Kažkap nelabai ir norėjau tekėtc už bet ko. Cik vienas man krito akin – fainas buvo bernas: kraučus, linksmas, darbštus. Bet tadu mano brolis Antanas nelaido tekėc, ba jo šeimyna jau buvo gausi. Jis ir sakė: ,,Aš Onos nelaisiu, kas mano vaikus žūrės?“ Gal cei vaikai ir pakreipė mano gyvenimų. Vilniuje tarnavau - auginau 2 vaikus, o paskui pas Zenkevičius tris: Birutį, Jūratį ir Gediminų. Su šita šeima kartu jau 62 metai. Su visais Antano vaikais ir išeina 13-a. Užaugo Antano vaikai, isiskirstė, savo šeimas susdarė, o aš tep ir likau ca, nors savo butą turiu jau seniai, kap cik iškėlė iš Antalaukės ir vieton mūs trobukių tarybinio ūkio daržus padarė. Neklausė, neaiškino, neatlygino, dargi butus liepė stacycis kooperatinius – valdiškų nedavė. Taigi. Tragedija išeic iš savo namų kaime – sutupdė mus tuose mūruose ir atskyrė vienus nuo kitų. Labai išgyveno neraviškiai, bet kų padarysi.
- Daug metų gyvenate Druskininkuose, bet dažnai jus matau Ratnyčios bažnyčioje. Kodėl ?
- Gal tep kap ir tu – likom savo kaimo parapijon. Ca nuo vaikystės su tėvais, broliais ir seserimis keliavom miško takucais - kas pėscas, kas važuotas. Visus Ratnyčos kunigus žinau, daugelį pažįstu ir atsimenu. Iš eilės ir pasakysiu. Pranas Bernotas buvo šitos bažnyčios stacytojas. Žmonės pasakojo, kap per pamokslų pasidzaugė: ,,Dabar į bažnyčią galite ir su lopšiais ateiti – visiems vietos užteks“. Antras buvo Juozas Račinskas – lietuviškai jį Raštuku vadino. Toliau Antanas Šimaliūnas, Jurgis Janusevičius, Antanas Gedgaudas, Martynas Stonis. Ilgai kunigavo Juozapas Poškus, net 11-a metų. Jis mani ir pakrikščino. Žmonės jį labai mylėjo, daug kam yra padėjis tais rusų laikais. Toliau Antanas Simonaitis, Jonas Paukštys, Nikodemas Jaura, Albertas Ulickis, Antanas Andriuškevičius – irgi labai ilgai kunigavo mūs parapijon. Neilgai buvo Virginijus Česnulevičius, po jo 10 metų gražai darbavosi Almantas Kibirkščis, o dabar visi mūsų jauni kunigėliai: klebonas Žydrius Kuzinas, vikarai Nerijus Grigaliūnas, Edgaras Vegys ir jauniausias - Ronaldas Kuzmickas. Bažnyčia yra vieta, kur aš pasisamiu jėgų. Ačiū Dievui, kad aš tokia sveika. Dar ir dabar nežinau, katron pusėn mano širdzis – aš jos visai nejaucu. Kadaise iš Neravų in Druskinykus nuveidavau per 10 minutių, in atlaidus Merkinėn pėsca, Kabeliuose pėsca, o Liškiava, Leipalingis tai cik juokas, visai netoli. Niekadu nemislinau, kad būsiu sana ir kad reikės mirc – gimei, augai ir turi gyvenc, kas tau paskirta. Kas sekmadienį bažnyčion – kitap neįsivaizduoju sekmos dzienos.
- Jūsų gyvenimas, mūsų akimis žiūrint, buvo sunkus - kitiems, ne sau skirtas ir dovanotas. Tarnystė – tiksliausias tokio gyvenimo apibūdinimas. Dabar esate jau garbingo amžiaus. Ką galėtumėte pasakyti apie senatvę šiais laikais?
- Dabar gyvenc gerai, tik raikia dirbc. Blogiau dar gali būc, o gerau tai nežinau. Ir sanam žmogui viskas po ranku, visko yra nuspirkc, o pinigų turėc raikia mokėc. Atskaitau pirmiausia, kas priklauso valdzai, kūnui papenėc ne tep daug raikia, o dūšai apramyc yra malda, kap kadu ašaros, cik ne per ilgai. Lazdukė – gerausias bičulis. Skaicyc jau negaliu, neprimatau, bet viską atsimenu, žinau kiekvienų savo gyvenimo kampukų. Bažnyčukėn jau neinu, bet važuoju. Ale autobusai, ir cei prie maldos namų pritaikyci – ko gerau raikia.
- Minėjote, kad mėgote skaityti. Kas jus labiausiai domino?
- Gal daugiausia perskaitiau šventų knygų. Labai mani pritraukė Šventųjų gyvenimai. Aš tau galėtau labai daug atpasakoti, ba viskas galvon liko. Gerai atsimenu Jobo, Dovydo, Abraomo, Esteros istorijas, o Šventojo Juozapo gyvenimas man gražiausias pavyzdys, kap raikia Dzievų ir žmogų mylėc. Dabar aš jau negaliu skaicyc, tai džaugiuos, kad laiko veltui nelaidau ir turu ko acimyc – stojas prieš akis kaimo gyvenimas, visų žmonių istorijos, Evangelijos skaicymai, kunigų pamokslai – viskas užrašyta mano galvon. Karo metais ir paci buvau pradėjus rašyc, ne vienas sąsiuvinis prirašytas, bet sunkūs buvo laikai, sudeginau, kad nepakenktau sau ir kiciem.
- Klausau jūsų, ir nejučiomis į galvą lenda klausimėliai – o ką gi norėtumėt keisti savo gyvenime, kokia svajonė liko neįgyvendinta, dėl ko norėtumėt papriekaištauti likimui?
- Vienon vieton dabar gyventau kitap – net nežinau, kokiais būdais, bet siektau mokslo ir rašytau apie žmonis. Visų mano kaimo žmonių istorijos kap gyvos mano galvoje – jos ty yra, gyvena ir kartais nori isiveržč iš mano atminties. Aš tau papasakotau apie kiekvienų trobukį, jos atsiradimų, apie kiekvienų neraviškį nuo gimimo iki mirties arba senatvės. Dar žinau upelukus, katrei buvo: Melniko (Melnyčėlė), Rūdzynėlis (jau išnyko), Senovės upelis per Pajuodupį, dar buvo mažukas Dzirinaus upelukas už Brilos – jau žolėm apaugo. Atsimenu visas neraviškių pravardes ir jų kilimo istorijas. Ir tu ne visas žinai, tai paklausyk: Klapčiai, Puodzai, Macūliai, Šaškiai, Antonkė, Gyliai, Šėmiai, Pataris, Žūkas, Damelukas, Baušalis, Janukai, Višė, Suodzai, Būnys, Pardantas, Pušikas, (Šytelė), Koralis, Lapacinskas, Brila, Maždžierus, Kalviai, Asesorus, Draičikas, kici Klapčiai. Sodzaus gatvėn gyveno Čiočys, Paručnykas, Vilkas, Jurkė, Tilečkė, Kaupas, Kaupulis, Joniščis, Pauliukas, Morkė, Pranckus, Damulečka, Žamaicai, Būžys, Byga, Mazgas, Mazgucis, Agradnykas, Sėmena, Gizas, Svogūnas, Batūrskas, Gylio Juras, Ašaka, Martynas, Sobasta, Jožė, Lesnickas, Bokus. Gal kokio ir nepaminėjau - nesurašytum vienu rozu.
Aš užrašytau, kap mani veikė Šventojo Rašto skaicymai, kokios mintys ir jausmai sukilo. Gal cikrai būtau rašytoja. O gal mano vieta vienuolynan? Vis dėlto aš nieko nesgailiu. Gyvenau, kap reikėjo, kap buvo Dzievo duota ir žmonių liepta.
- Ko norėtumėte palinkėti mūsų parapijos žmonėms?
- Pirmiausia palinkėsiu pensininkams, ba jų bažnyčioje matau daugiausia. Būkite protingi, laisdami in apyvartų savo pensinį biudžetą, kap dabar sakoma. Man jo užtenka, niekam neskolinga. Dirbantiems linkiu sveikatos, ba jos nenuspirksi už jokius pinigus, kunigams linkiu būc švenciems ir šitų šventumų induoc žmonėm. Vaikam ir jaunimui linkiu, kad jei būtų sveiko kūno ir sielos, tegu jaucas laimingi.
***
Klausiau Onutės, vaizduotėje vėrėsi tėviškės pažinimo puslapiai. Vienus jų atsiminiau, kitus išdildė gyvenimo pokyčiai ir laiko bėgsmas. Jos balsas skambėjo kaip įgarsinta laiko knyga apie Neravų kaimą, jo žmones, apie miškuose jaukiai iškilusią Ratnyčios Šventojo apaštalo Baltramiejaus bažnyčią ir jos reikalingumą žmonėms. Ateiti sekmą dieną, pasimelsti, paklausyti Dievo žodžio, kunigų pamokymų, apgailėti, atgailauti, pasidžiaugti Dievo malone ir ją parsinešti į namus. Belstis į Dievo vartus ir jausti, kaip jie atsiveria kasdienėje buityje, mažose trobelėse, kaip sieloje gimsta viltis ir įsitvirtina ramybė.
O šiandien, praėjus jau daugeliui metų, vasario 23-ią dieną, Ratnyčios bažnyčioje po sumos mišių Birutė Zenkevičiūtė aiškino, kad, atšventusi dar savo 99-ąjį gimtadienį, mirė Neravų kaimo šviesuolė Onutė Janeikaitė.
Šviesaus proto ir išminties nepraradusi. Rūpestingai prižiūrėta, išslaugyta. Pragyvenusi Zenkevičius. Kai į gimė vyriausia dukra Birutė, Onutė atėjo ,,tarnauti“ . Buvo kaip rūpestinga auklė, tikra namų ,,valdytoja“, nes vaikai – Birutė, Jūratė, Gediminas - Onutės klausė ir jos tvarką pripažino. Kai pasiligojo, čia ir liko gyventi iki pat mirties. Birutė, paklausta, ar nenorinti sunkią ligonę slaugon atiduoti, atsakė tvirtai: ,,Kaip galėčiau, juk ji mane nuo pat gimimo prižiūrėjo, palepino, kur reikia, ir pabarė. Kaipgi galėčiau“. Lankiausi dar sykį, jau pasiligojusią. Ak, ir dabar akyse ,,mūsų Onelė“. Mažučiukė, menkutė, bet viską pamenanti. Iškvėpinta, švari - jokio senatvės dvelksmo.
Tokia jau žmonių – visų be išimties - gyvenimo formulė: gimsta gyvena, miršta. Tik nevienodai gilius pėdsakus savo gimtinėn įspaudžia.
Telydi ,,mūsų Onutės“ sielą Marijos globa, Dievo malonė ir šviesūs prisiminimai.
Autorius: Izabelė Ūsienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
