Netekome žinomo architekto ir meno kūrėjo

Š. m. sausio 18 d. Amžinybės keliu išėjo žinomas druskininkietis architektas, meninės fotografijos ir vitražo kūrėjas 86-erių metų Gerardas Stanislovas Algirdas Šatūnas. 
G. S.A. Šatūną galima tituluoti gyvybingiausiu Druskininkų fotografų klubo nariu, kuris vien tik pastaruoju metu surengė penkias savo kūrybos parodas. Praėjusių metų pabaigoje atidarytos „Susigrąžintos žiemos akimirkos“ Druskininkų kavinėje „Vero Cafe“ bei „Susigrąžinto laiko akimirkos“ Vieciūnų bibliotekoje iki šiol eksponuojamos. Pasak bičiulių, Gerardas per savo solidžią 86-erių metų patirtį sukaupęs tiek fotojuostų negatyvų, jog jų pakaktų per metus bent 10 autorinių parodų surengti. Praeities nuotraukų, turinčių išliekamąją vertę, paruošimui eksponuoti reikia investicijų, kurių tam G.S.A. Šatūnas negailėdavo. Fotografija užsiiminėjęs nuo 1953 metų Šatūnų namo palėpėje tėvo, brolio ir paties įrengtoje fotolaboratorijoje jis liko ištikimas tradiciniams juostiniams fotoaparatams bei juodai-baltoms nuotraukoms.  
 Daugiau nei dešimtmetis, kai kūrybiškai aktyvus G.S.A. Šatūnas atsakingai ir apgalvotai ruošė personalines fotografijų parodas ne tik Druskininkuose.  2020 m. pavasarį buvo atidaryta Gerardo Stanislovo Algirdo fotoparoda iš ciklo „Laiko ženklai“, 5-oji  autoriaus šio ciklo ekspozicija Druskininkuose nuo 2012-ųjų metų. Juodai- baltų nuotraukų, 1953-1957 m. fotografuotų juosteliniu fotoaparatu „Smena“, kurį autoriui padovanojo tėvas, ciklą po to pratęsė tokio  paties pavadinimo parodos, aprėpusios vėlesnio laikotarpio pastebėjimus, atspindinčios laiko tėkmę, liudijančios trapios būties įvykius.  
Prieš šešetą metų  Druskininkuose buvo eksponuojama G.A.S. Šatūno fotografijos paroda „Susitikimas Jeruzalėje”, turinti skausmingą ir tuosyk šviesią priešistorę. Tai akimirkos, užfiksuotos viešint Izraelyje, kur buvo pakviestas žydaitės „sesers” Emmos Kaplan, kurią karo metais Šiauliuose slėpė G.A.S. Šatūno tėvai. Holokausto muziejuje Izraelyje Gerardas Algirdas Stanislovas išvydo įamžintas savo tėvų žydų gelbėtojų Onos ir Stanislovo Šatūnų pavardes. Deja, jau po mirties tėvas Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žūvantį žmogų. Šiuo kryžiumi apdovanojami asmenys, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido. 1941 m. Stanislovas Šatūnas slapta iš Šiaulių geto parsivedė namo savo draugų Kaplanų 7-metę dukrą Emmą ir ją slapstė iki karo pabaigos sandėliuko kambarėlyje. Tėvų griežtu nurodymu keturi broliukai Šatūnai šiukštu niekam neprasitarė, kad turi „seserį” žydaitę. Po karo Emma emigravo su teta į Izraelį,o su broliais Šatūnais susitiko tik po 15-os metų. 1980 m. ji aplankė Šatūnų šeimą Druskininkuose. 
 2022 m. rudenį G.S.A. Šatūnas kavinėje „Vero Cafe“ pristatė originalią meninės fotografijos parodą pavadinimu „COVID -19. Migrantai. Karas“, asociatyviai atsiliepiančią į tuometines aktualijas. Tų pačių metų tą pačią dieną kovo 4-ąją  likimas surežisavo atverti dvi druskininkiečio G.A.S. Šatūno kūrybos parodas: bendrą su sūnumi žinomu menininku Gerardu Raitu Šatūnu vitražo parodą „2G.Ezoterika ir abstrakcija“ Kėdainiuose ir autorinę fotografijos parodą „Laiko ženklai“ „Vero Cafe“ kavinėje Druskininkuose. 
2020 m. vasarą G. A. S. Šatūno vitražų paroda „Abstrakcija“ atidaryta 
V. K. Jonyno galerijoje. Jos organizatoriai pastebėjo, kad kurdamas vitražus G. A. S. Šatūnas idėjų semiasi iš fotografijų, aplinkos stebėjimo. Savo simpatijas menininkas atiduoda tradicinio vitražo, plono stiklo ir švino konstrukcijos technikai. Tai – kūriniai, nesusiję su realybe, neatkartojantys nė vieno žinomo daikto ar reiškinio. Abstrakcija dažniausiai kuriama be parengtinio piešinio, kylanti spontaniškai iš dailininko santykio su plokštuma ir medžiaga, laisvai plėtojama tema ir kompozicija. Išraiškinga, ryški spalvų paletė suteikia abstrakcijai savitas nuotaikas. Stebina, neįpareigoja ir neapsunkina žiūrovo iš anksto užduotomis temomis, o kiekvienas abstrakcijoje gali regėti tai, ką nori. Autorius sąmoningai nesuteikia savo darbams pavadinimų, kad neįspraustų jų ir žiūrovo į rėmus. Jo noras aiškus: kad kiekvienas galėtų kūrybiškai pažvelgti į kūrinį ir pasirinkti ar suteikti jam pavadinimą.
Su vitražo menu G. A. S. Šatūną supažindino jo brolis Konstantinas Eugenijus Šatūnas, baigęs Vilniaus dailės institute vitražo specialybę, jis kvietė į pagalbą vykdydamas įvairius užsakymus. Dirbdamas kartu su broliu, G. A. S. Šatūnas sužinojo nemažai vitražo meno paslapčių ir pats pasuko jo kūrybos keliu. Nors iš pradžių rinkosi kitą profesiją, po 1962-aisiais baigtų studijų tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos ir architektūros fakultete dirbo Šilutėje vyriausiuoju architektu. Beveik po dešimtmečio persikėlė į Druskininkus, kur toliau darbavosi instituto „Komprojektas“ filiale. Kai tapo laisvesnis nuo pagrindinio darbo (projektavimo), ėmėsi fotografijos ir širdžiai mielo „žaidimo“ spalvomis bei linijomis su spalvotais stiklais – vitražo meno. Daugelis bičiulių įsitikino G.S.A. Šatūno dosnumu dovanojant jiems savo sukurtus vitražiukus.  
Amžinojo poilsio G.S.A. Šatūnas atgulė Druskininkų senosiose kapinėse, šalia tėvo Stanislovo. 

Autorius: "Druskonio" inf.

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama