,,Dievas mums davė žodį ne tuščiam plepėjimui“

Sausio 23-ąją Druskininkų viešojoje bibliotekoje pristatytas  keturioliktasis Lietuvos periferijose ir emigracijoje kuriančių poetų kūrybos almanachas „Atokios stotys 24“. Renginio vedėja bibliotekos direktorė Laima Žėkienė priminė, kad šią dieną šviesios atminties poetei Nijolei Miliauskaitei sukaktų 75-eri metai. Visai neseniai mirė kitas brandus kūrėjas, buvęs Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas rašytojas  Juozas Šikšnelis. Abu kūrėjai pagerbti tylos minute. 
Almanacho  sudarytojas – poetas, publicistas ir leidėjas Vytautas Kaziela. Pats sudarytojas -  jau 30 metų Rašytojų sąjungos narys,  2024 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, o poezijos rinkinys ,,Neatsimerk, Viešpatie“  tais pačiais 2024 m. pelnė dar Metų knygos titulą. Jo poezijos kraitėje – per 10 eilėraščių rinkinių, kelios publicistikai ir vaikams skirtos knygos.  Bendroje kūrybos kraitėje  - per 40  leidinių. Šalia – alinantis, betgi svarbus žurnalisto darbas. Trumpai tariant, šio leidinio sudarytojas yra ypatingas - gerai pažįsta kūrybinio proceso visumą, žino  problemas, o periferijos ar emigracijos autorius  visų pirma išskiria tuo, kad jų kūrybos prieinamumas skaitytojams galbūt ribotas dėl visiems suprantamos priežasties  - gyvenimo atokiau nuo didžiųjų miestų ar net savo šalies. Iš čia ir almanacho pavadinimas ,,Atokios stotys“. Taip išreikštas dėmesys šių žmonių kūrybai. 
Popietėje dalyvavo poetai Jonas Liniauskas, Diana Paklonskaitė, Nerijus Cibulskas su žmona,  Česlovas Skaržinskas bei miesto žmonės, kuriuos galime pavadinti nuolatiniais kultūrinių renginių lankytojais. Pastariesiems šie dalykai yra savotiškas gyvenimo papildas, be kurio jie tiesiog negali egzistuoti. Čia, Viešojoje bibliotekoje, yra jų ,,užeiga“, dažnas apsilankymas.  Toliau viskas vyko įprasta tvarka. Skaitomi pasirinkti eilėraščiai,  dalijamasi įspūdžiais. Solidus leidinys. Pateikti 32 – ių autorių kūriniai. Nurodyta  tik jų vardai ir pavardės. Nė vienas jų nepristatomas  galbūt sąmoningai – skaitytojui laisvė įvertinti, atmesti ar giliai širdies kamputyje paslėpti bei  saugoti jų sukurtus vaizdinius, laikmečio egzistencines būsenas.   Galbūt netgi susitapatinti su kūrėjo vertybėmis, egzistenciniu nerimu ar sarkazmu, žvelgiant į užuominas apie dabarties gyvensenos  ypatumus. Juolab įsigyti tokį almanachą, kaip naudingą, pažintinę knygą, atveriančią gyvą kūrėjų žodį.  Pirmuosius  puslapius atveria N.Cibulskas, o paskutinius  užveria sudarytojas, leidėjas ir poetas V.Kaziela.  Tikiu, kad šis almanachas ras vietą mūsų gyvenime. Vartysime puslapius ir galbūt  įtrauksime į savo kasdienybės rutinos išskirtinę laiko atkarpą  – pavyzdžiui,  ,,Vakaras su knyga“. Tokią skaitymo terapiją atrado ir  sau išskiria ne vienas ir ne viena. Žinau.
 Tuoj po oficialaus pristatymo, padėkojimų ir apdovanojimų pasidalijimas įspūdžiais  buvo tęsiamas kamerinėje erdvėje – mažyčiame svečių kambaryje prie arbatos puodelio. Buvo jauku, pagyvėjo pokalbis, o jauniausi kūrėjai - druskininkiečiai N.Cibulskas ir jo žmona-  savotiškai pabaigė renginį. Jie pakilo, atsiprašė ir nurodė priežastį  - ,,važiuojam į Ratnyčią vaiko pasiimti“.  Pirmame aukšte  dar triūsė darbuotojos. Laikas baigti darbą. Už lango – dar vis rudeniškas viduržiemio vakaras. 
V.Kazielą ,,užfiksavau“  2024 m. rudenį, kai Druskininkuose vyko jau daug metų  įsitvirtinęs Poetinis ruduo. Čia kasmet susirenka irgi, galima sakyti, giminiškos sielos. Labai nudžiugau, kad buvo proga ne tik pamatyti, pagirdėti, bet sienoje plačiu masteliu matyti autorių skaitomus tekstus.  Šiuolaikinę poeziją kartais prilyginu kryžiažodžiui, kurį ne kiekvienam lemta išspręsti – reikia įsigilinimo. Į į sąmonę lenda kontekstai, juos tenka išžvejoti iš gilumos.  Arba grįžti be laimikio, turint galvoje mintį – kitąsyk pagausiu (esmę, jausmą, būseną ar ką kita). Tenka mintyse susidėti skyrybos ženklus, tada tekstas truputėlį atsiveria. Arba ne. Tuomet belieka pasigrožėti gimtosios kalbos galimybėmis. Kaip teigė Henrikas Radauskas, kad lietuvių kalba yra geriausias įrankis eilėraščiams kurti. Dar imponuoja eilėraščių architektūra, nutylėjimai, netikėtumai, kurie  išjudina iš rutinos ar prisnūdimo.  Esu įsitikinusi, kad šie žmonės, kuriuos girdėjau, negali nekurti. Telanko juos tokia sėkmė, kuri pasiekia ir paliečia skaitytojus.  Taigi, kaip sakiau, V.Kazielą panorau pakalbinti jau tada. Gal ir gerai, kad  tuomet gavau tik kontaktinius duomenis. Betgi ir dabar ruduo. Esu gerai susipažinusi su jo poezijos knyga  ,,Neatsimerk, Viešpatie“. Viešpats beveik  nepasirodo,  o ir Ukrainos vardas nekartojamas. Išskyrus kelis vietovardžius ir bendrinius daiktavardžius, kurie mums duria į pačią širdį.  Malonu, kad gerbiamas laureatas ir Metų knygos autorius V.Kaziela  sutiko atsakyti į pateiktus klausimus.

-    Susitikime pasakėte, kad esate tikintis žmogus. Ar tai lėmė rinkinio pavadinimą, kaip raktą, kuris atveria svarbiausią mintį,  būseną?
-   Taip, esu tikintis žmogus ir į tikėjimą atėjau ne studijuodamas religijas, o per skaudžias gyvenimo patirtis. Esame netobuli Dievo vaikai. Ir ne Dievas sukūrė netobulą pasaulį, o mes jį tobulindami padarėme tokį. Kodėl aš taip pavadinau šitą knygą? Neatsimerk, Viešpatie, kad nepamatytum, kas su mumis atsitiko. Arba, paprasčiau, mes stipriai prisidirbome. Aš neprašau Dievo, kad jis ateitų ir viską sutvarkytų. Aš prašau Dievo suteikti mums galimybę patiems susitvarkyti. Ir tik tada, kai pamatysiu, kad, nepaisant visų mūsų pastangų, mums tai nepavyko, galėsiu pasakyti: atsimerk, Viešpatie! Ir dar kartą išgelbėk mus nuo šito baisaus karo. Išgelbėk mus nuo mūsų pačių. Mes esame negailestingi savo Viešpačiui, tai mes, o ne kas kitas kasdien jį kalame prie kryžiaus.
-    Šioje erdvėje, bibliotekoje, kuri mums asocijuojas su  kultūros sklaida, aš jus matau dažnokai. Kas jus sieja su Druskininkais, juk darbuojatės savame  krašte - Utenoje?
-     Jau keturiasdešimt metų gyvenu Utenoje. Čia gyvena mano vaikai, ir anūkai. Čia mano tėvų kapai. O Druskininkai mano ramybės uostas. Ir čia aš atvažiuoju, kad po sunkaus darbo atgaučiau pusiausvyrą. Susidėliočiau viską savyje. O Dzūkijos pušynai išvalytų mano galvą ir sielą. Žinoma, dabar jau galėčiau pabūti ilgiau, bet neleidžia mano vis nepabaigiami darbai: esu įkūręs leidyklą ir esu ne tik leidėjas, bet ir redaktorius. Per metus išleidžiame 10–15 knygų. O tai yra labai daug. Butą Druskininkuose pirkau galvodamas apie senatvę... Gal, sakau, ji dar neatėjo? Keista, bet Druskininkuose nesijaučiu svetimas. Myliu šį miestą ir žmones. O ir jie pamažu atranda mane, mano kūrybą.

-    Man visi šio rinkinio „Neatsimerk, Viešpatie“ eilėraščiai atrodė jausmo palytėti bei minties subrandinti. Kažkodėl ypač įsiminė ,,Skeveldros“.  Kodėl taip pavadinote? Ar jums visada pavadinimas yra toks reikšmingas? Juk daugelyje apsieinama be pavadinimų? Nuo ko tai priklauso?
-     Tokia yra visa mano kūryba. Už mano nugaros didžiulė gyvenimiškoji patirtis. Aš nesėdžiu kaip ta karalaitė pilies bokšte ir man nereikia nieko išgalvoti. Rašau tik tai, kas mane jaudina ir ką man skauda. Mane labai palietė karas Ukrainoje. Ten žūsta žmonės, griūva namai, kaukia pavojaus sirenos.  Nors gyvename už 1000 kilometrų nuo fronto linijos, bet krintančių bombų skeveldros pasiekia ir mus. Visas Ukrainai skirtas knygos skyrius yra mano, kaip europiečio, požiūris, mano reakcija į šį baisų karą.
-    Beje, kaipgi su tais skyrybos ženklais?  Ar tai pasitikėjimas skaitytojais, kurie galbūt taps   kūrybos vyksmo dalyviais, modernumo raiška ar kiti dalykai? 
-     Dėl skyrybos ženklų galiu pasakyti tik tiek: man jie atrodo nereikalingi. Čia paliekama kūrybinė erdvė skaitytojui. Aš noriu, kad tarp rašytojo ir skaitytojo vyktų lygiavertis bendradarbiavimas. Ne vartojimas, o kūrybinis bendradarbiavimas. Sutikite, kad tą patį eilėraštį kiekvienas perskaitome kitaip.
-    Rinkinyje daug nebūties. Detalių, užuominų. Čia pacituosiu miniatiūrinį eilėraštį, kuris mane labiausiai paveikė. 
-    Pasilabinu
Su išgalvotu 
Žmogumi

Nulipu
Išgalvotais laiptais
Tiesiai
 į vakarą

Jūra skaičiuoja akmenuku
Nuskendusio 
Berniuko saujoj
 

 
-    Manau, nesupyksite, jeigu pasiteirausiu, ar nebuvo lemtingas tas iššūkis, kai ,,Vaga“ pradangino jūsų pirmą eilėraščių rinkinį. Jūs atkūrėte iš atminties, galbūt perkūrėte, kad šis stotų į gretas su kitais – sėkmingesniais.  Pavadinote jį ,,Dienų dugne“. Įvardijimas  irgi  daugiaprasmis – gal tai užuomina į būsenas. Ir šiandien paminėjote būsenas, kaip svarbiausią kūrinio genezės aspektą. 
Kūrėjo atkaklumas, atkirtis, išbandymas ar kas kita?

-    Ne, tai nesusiję nei su mano pirmąja knyga, nei su jos istorija. Tiesiog mano gyvenime buvo daug mirties. Pats esu ne kartą ir ne du vaikščiojęs jos pakraštėliais. Šiek tiek daugiau nei prieš metus palaidojau savo Mamą, o netekties jausmas manęs iki šiol nepaleidžia. Dabar rašomoje knygoje vienas skyrius bus skirtas Mamai.

-    Na ir paskutinis klausimėlis – tradicinis. Ko palinkėtumėte druskininkiečiams? Ne paslaptis, kad mūsų miestas traukia savęsp būtent kuriančius žmones. Juolab dabar, kai jau tapo kultūros sostine?
-    Mylėti savo miestą. Jūs turite didžiulį turtą, puoselėkite ir saugokite jį. Druskininkai buvo verti tapti Lietuvos kultūros sostine. Ir ja tapo. Žinau, turėsite daug gražių ir prasmingų renginių. Ir šis almanacho „Atokios stotys“ pristatymas yra mūsų dovana Druskininkų žmonėms. Visi turėtų suprasti, kad kultūra ir menas vaikšto ne tik Vilniaus prospektais, bet ir kur kas mažesnių miestų šaligatviais.

-    „Esu būsenų poetas, todėl rašau tai, ką jaučiu ir išgyvenu asmeniškai“, teigėte ir šiame almanacho pristatyme. Kas lėmė tokį nusiteikimą?
-     Man būtų gaila laiko sėdėti kabinete ir „užsiimti kūryba“ – konstruoti eilėraštį. Rašau tik tada, kai negaliu nerašyti, iškosėju su krauju. Turiu eilėraštį išgyventi, išnešioti savyje. Stengiuosi nemeluoti nei gyvenime, nei kūryboje.

Popietė neprailgo.  Išsiskirstėme. Visi mes esame Kelyje. Einame, praeiname, susitinkame, pasilabiname, išsiskiriame. Nežinia, kas svarbiau – ėjimas ar kryptis?  O gal visai kas kita?

Autorius: Izabelė Ūsienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama