Nematyti neregėti dalykai, trapus šykštuolės cibulio laiškas, nekrikštytos žemės monai ir kaip jaunieji ūkinykai Smetonos laivu jūron važiavo

Mediniškio viensėdyje (Saldutiškio sen.) gyvena iš netolimo Tautiškio (Tauragnų sen.) kilusi Marijona Kurpienė (Leleivaitė). Nors 99-uosius metus einanti moteris nelabai prigirdi ir akys nebe tokios šviesios, atminties jai galėtų pavydėti ir gerokai jaunesni. Tėvai nebuvo labai ilgaamžiai, bet „tėtės viena sesuo, Tarasia, mira šimta metų be pusantrų metų, a kita, Elžbieta, – 102 metų be dvejų mėnesių“. M. Kurpienė suskaičiavo anksčiau Tautiškyje buvus penkias Babrauskų sodybas, po vieną Kavarsko, Češūno ir Leleivos. Leleivų sodybos šiame kaime nebėra – trobesius šios giminės du broliai per melioraciją iškėlė į Kirdeikius ir Sėlę.

Nematyti neregėti dalykai

M. Kurpienė pasakojo kilusi iš keturių vaikų šeimos, tačiau viena sesutė trijų mėnesių mirė, netrukus pasimirė ir mama. Našlaičiai liko Marijona, Kazys ir Juozapas. Tėvas vedė antrąkart, nes „kak ras padalija Tautiškį kaliuonijam – raikia keltis, raikia visa ko“. Broliai Dominykas ir Antanas pasidalijo tėvo žemę (taip pat pastatus) – kiekvienam teko po 20 hektarų. Moteris juokėsi, kad jie buvo tik kulokai, o ne buožės, tad jų rusai į Sibirą ir neišvežė.

Kai mirė mama, vaikams teko daug dirbti. M. Kurpienė atsimena, kai buvo maža, kasė bulves. Atėjo padėti ir tėvo sesuo. Ji mažąją Marijoną su broliu Juozapu ragino rinkti bulves, žadėdama skanėsto: „Vaikeliai, rinkit rinkit, kai parvažiuosma namo, tai sviesčiuka duosiu.“ Anot pašnekovės, jei kada gaudavo kokį saldainį, tai ilgai grožėdavosi grožėdavosi, būdavo, kad taip ir nesuvalgydavo. Tėvo sesuo Teklė iš kitos sesers Spitrėnuose parnešdavo sausainių, padėdavo kraitelę vidury gryčios, o penki vaikai sutūpdavo aplink ir laukdavo, kada gaus pasmaguriauti skanėstų. Arba kartais ant stalo papildavo visiems po nedidelę krūvelę cukraus – vaikai su didžiausiu pasimėgavimu dažydavo į jį duoną.

Žaisti vaikams nebūdavo daug laiko, nes reikėdavo daug darbų nudirbti. Tačiau sekmadienį, grįžus iš bažnyčios, mažiesiems būdavo suteikiama laisvė – nereikėdavo nieko dirbti. Jie galėjo susiburti ir laiką leisti kaip tinkami. „Tai mes vienųkart buvam par Babrauckų Anuprų visi suvėjį ir užgirdam, kad ai groja dainuoja, ai groja dainuoja! Nubėgam visi – Ivanauska patepuonas šitas, runku pasuka pasuka – ir vėl dainuoja, pasuka – ir vėl dainuoja. Ai, kad visi lėkėm baisiausiai pasklausyt – negirdėtas gi dalykas!“ Kitas negirdėtas dalykas buvo „amerikono“ Babrausko nusipirktas radijas, kurio klausydamiesi per ausines kaimiečiai žvalgydavosi aplink, nesuprasdami, iš kur tie negirdėti balsai ir garsai sklinda.

Kaip jaunieji ūkinykai Smetonos laivu jūron važiavo

Pradinę mokyklą M. Kurpienė lankė Sėlėje (Tauragnų sen.). Pirmoji mokytoja – Birotaitė, tačiau ją greitai pakeitė Valerijonas Ruzgas, o kitus du skyrius mokė Juozas Šerkšnas. Lankė daug vaikų.

„Mes, kaip jaunieji ūkinykai buvam, tai reperatus rašėm geriausiai visos Lietuvos. Tai tadu dave mum ekskursijų ir tadu dave sunkvežimį gi – vainikais apspynėm ir važinėjam pa visų Lietuvų. Tadu visur leida, kur buva sužymėtas vietas. Tai tadu ir važinėjam pa Lietuvų keturias–penkias dienas. Buvam ir Palãngoj – Klaipėda gi buva vakiečių užimta. Ir Šventosias uosti buvam. Ti gi Smetonas laivas buva didelis – pa patį laivų išvedžioja vaikus. Tadu veže mus jūran. Ai, čia, regis, tyku, nieka. Kaip inveže jūran, a jazau, bangas tik duodas baisiausiai! Mes ant viršaus, ajajai, koks baisumas!“ – juokėsi iš savo baimės moteris, tada pirmą kartą pamačiusi jūrą.

Gavo jaunieji ūkininkai dovanų ir siuvimo mašiną „Singer“, kurią mokytojas V. Ruzgas nusprendė padovanoti Ruzgaitei, ir šautuvą, kuris stovėjo spintoje ir niekam tuo metu nebuvo skirtas.

Trapus šykštuolės cibulio laiškas

Kai mirė senelis, M. Kurpienė buvo dar nedidelė. Atsimena, kaip prausikai senelio kūną prausė, kad „išeitų žemės purvai“. Į bažnyčią (kapines) numirėlį žmonės, kaip įprasta, lydėjo pėsčiomis. Nešė ubagams ir bakaną duonos. Kai kaimai išsiskirstė į vienkiemius, ubagams sunku buvo vaikščioti, tad visus juos sukėlė prie bažnyčios, į špitolę, kur juos maitindavo žmonės. Maisto veždavo per kieno nors laidotuves arba kita proga apsilankę Dievo namuose. Kartą Teklė Leleivienė, pašnekovės teta, dalijo vargšams sūrį su duona, o paskutiniam ėmė ir pritrūko. Ta susigraudino, kad liks alkana, tuomet dalintoja ėmė ir atlaužė duonos iš kitos.

„Buva tokia šykšti materiškė ir neduodava niekam. Tiktai vienai paeme paskyne saujelį cibulių laiškų. Ir tadu, kai jinai numira, tadu jinai praša Petrų, kad jų paimtų dungun. Tai Petras padave vienų cibulia laiškų galų ir kelia kelia jų aukštyn. Tik ana pajuta, kad pre jos prilipa kitas sielas, tai kai pasijudina, tai ir nutrūka cibulia laiškas. Ir ana nulakė žemėn, ir švintas Petras neinkėla. Tai va, matai, neraikia būt kytriem, raikia būt visiem dosniem“, – juokdamasi anekdotą moralu pabaigė M. Kurpienė.

Pasiutęs velnaitis ir nekrikšytas vaikelis

Tautiškyje, pasak M. Kurpienės, nesivaideno. Tačiau prieš Kaboriškes, nuo Strokinių pusės, tokioj pakalnėj kartą pašnekovės tėvą, einantį namo, apstumdė toks skrybėliuotas ponaitis. „Tėtė pasakojo, kad ėja iš Strokinių keliu. Saka, anas aina šonan – ir tas ponaitis su skrybėliu tan šonan, anas – kitan šonan, ir ponaitis kitan šonan. Tadu, saka, tiktai numete griovin! Atskėla iš griovia ir niekur nieka nėra.“ Pasak moters, „saniau gi nešvįsta žeme buva, tai visokių baidyklių buva“. Papasakojo ilgametė ir kitą atsitikimą toje pakalnėje: „Je kad jau tadu vėl šitoj pakalnėj: vis vaikelis verkia ir verkia vaikelis. Kai aina vakari, patumsy jau. Tadu pasake kunigui. Tadu kunigas važiava ir, išeina, verkia vaikelis. Saka: „Vaikeli, ko verki?“ Sakųs: „Noriu, kad pakrikštytų.“ Tai anas tadu pakrikšija tų vaikelį. Išeina, va teip va jau gi, erdvėj. Ir pamete verkt. Je dabar gi visų žemį, saka, apišventė, tai niekur nesivaidina.“

Seniūno popierius

„Eglutį nelabai puošdavam – nėr kuo puošia labai, – pripažino pašnekovė. – Saniau, matai, nei popierių buva, nei ti nieka – nepuošdavam eglutės. Tadu nieka nebuva. Kad kakį papieriukų susdarei, atsrada kad ir saldaininis ar kaks, tai susdėlioji ir žiūri in juos kiek kartų, perverti. Nebuva nieka. Je gi saniau, matai, buva tik viršaitis ir saniūnas. Tai viršaitis buva čia iš Tautiškia. Babrauckas. Tai, būdava, jeigu saniūnas ataneša gi kokius mokesčius makėt, tai va gi popieriai takie. A teip nebuva popierių nė kokių. Kaip gyvenam! Ir gerai buva, ir gerai buva! Je, kai dabar pagalvoji, ajajai, kad teip pastatyt, ajajai!..“ – juokėsi ilgaamžė moteris.

BANERIS

Senelis

Senelis tai anas, matai, daug žemes turėja. Ir ežerų daug turėja. Tai paskui, būdava, gi veža Vilniun arkliais žuvis. Tai iš Kemešia ežera žuvis, saka, riebesne, tai Vilniuj tuoj išperka. Je, kai nelieka iš šita, tai tadu perka iš kitų nuvežtų žuvį. Tai anas tadu kitus ežerus pardave, pasilika tik Kemešia ežerų.

Agotos duona

Dabar perkūnas kirta tvartan Babraucka, Adoma. Matai, kirta ir užsidege visas. Gatvela siaura, tik arkliais važiuot, gali užsidegt kiti tvartai. Tai tadu mūs tėtė paeme duonas Agotõs, tadu apmėte, apmėte, apmėte, apmėte, apmėte gaisrų ir nuveja, išeina, ugnis laukan su tu duonu. Tai tadu kitų tvartų apgyne, jo nesidege. Matai, senybėj visaip kaip...

Dainos

Kaimas, anot M. Kurpienės, buvo ir vieningas, ir dainingas. Eidavo kalvarijas, susirinkę pas Češūną taip užplėšdavo giesmes, kad „net ugnys užgįsdava“. Gegužinių pamaldų žmonės rinkdavosi pas viršaitį Babrauską.

Pirmieji dviračiai ir lėktuvas

Moteris atsimena, kaip žmonės reagavo kaime pirmąkart pamatę dviratį: „Pirmųjį dviratį kai pamate važiuojant jau gi, ai, visas kaimas subėga: „Velnias nuvažiava! Velnias nuvažiava!“ Velniu tamsūs kaimo gyventojai išvadino ir žemai virš sodžiaus praskridusį lėktuvą. Krūmuose už Leleivų klojimo iš baimės drebantiems žmonėms „amerikonas“ Jurgis Babrauskas paaiškino, kad ten skrido žmogus, o ne nelabasis. M. Leleivaitei tuomet buvo apie penkerius metukus, kaimas dar nebuvo išsiskirstęs į vienkiemius.

Laisvoji Lietuva

Kai kaliuonijam išsikėlam, tai tadu, matai, su Mediniškiu draugavam visi. Tai, būdava, partizanai sakydava, kad čia Tautiškis ir Mediniškis – laisvoji Lietuva. Išeina, čia jau drųsiai anys vaikščiaja.

Rugiai

Babrauckų tai buva siauri šniūrai. Tai vienųkart, saka, apsniga rugius, žydinčius rugius apsniga. Tai kad siauri buva šitie, tai anys paeme ir nubrauke virvi. Tai nubrauke ir žiedus, ir nebuva grūdų. Je šitie, katrie nekliudyti, ir buva grūdai.

Kermošiai

Leleivos mėgdavo važinėti po kermošius, nes daug giminių turėjo. Aplankydavo ne tik artimesnį Saldutiškį, Kirdeikius, Tauragnus, bet ir tolimesnius Spitrėnus, Biliakiemį.

Kryžiai

Kaime yra du akmeniniai kryžiai: vienas „viduj kaima“, kitas – „unt krašta vieškelia“ kaimo gale (ant jo iškalta „1885“). Šis buvo nuverstas ir atstatytas tik tada, „kai ruskis išėja“.

Skrebai

Pasak M. Kurpienės, skrebai vis krėsdavo jų sodybą – gyventojai net nežinojo, dėl ko. Kartą užtikę užrakintą stalo stalyką, liepė jį atrakinti. Čia rado pažymėjimą, kad Kazys Leleiva mokosi Vilniuje – nuo tada kratos baigėsi.

Dažnai ateidavo ir partizanai. Tautiškyje veikė ir Lietuvos partizaniniame pasipriešinime liūdnai pagarsėjęs saugumo agentas smogikas Juozas Bulka, kuriam, nežinodamas, kad šis išdavikas, tris partizanus atvedė Akmeniškių Strakšys. Miškiniai žuvo pasaloje, jų kūnai nutempti į žvyryną.

Karas

Per karą vokiečiai varė kaimo gyventojus sniego kastuvais kasti. Pas Leleivas savaitę buvo apsistoję rusų kareiviai.

Žydas

Buva žydas Šmuila. Išeina – visai nemata! Ir iš Tauragnų ataidava su lazdu, pabadydamas, ir ataidava kaiman. Ir tadu praša kakį žmogų, kad pa kaimų pavedžiotų. Tai vienųkart papraše takį berniokų, pauguntį, gal Babrauckiokų. Tadu anas apibėga aplink balų, je šitas Šmuila sušlapa kojas: „Oi, tu balvonai, oi!..“ Šmuila supirkdava arklių uodegas ir kiaulių šerius.

Obelys

Kai Leleivos kraustėsi iš kaimo, nupjaustė didelių obelų šakas ir iškasę medžius pasodino į naują vietą. Vaismedžiai davė daug atžalų, bet užėjo stiprios šalnos, nušaldė ūglius ir medžiai sunyko.

Maistas

Rytais Leleivos daugiausia valgydavo blynus, kruopų košę, perpiet mėsą, sriubą, o vakare daugiausia – virtos, bet neluptos bulvės. Jas papildavo ant stalo, o vidury iškasę duobę įstatydavo dubenį rūgpienio. Visi šaukštais ir kabindavo.

Malimas

Grūdus maldavo savomis girnomis, rupesni būdavo kruopoms, smulkesni – blynams. Vėliau atsiradus vandens malūnui Kaboriškėse, veždavo grūdus malti ten. Bet ten malūną sukdavo tik pavasarinis vanduo, todėl vėliau vykdavo į Ginučius (Ignalinos r.).

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama