Aviacijos pionierius skrido ir virš Tauroggeno

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/aviacijos-pionierius-skrido-ir-virs-tauroggeno/

Šiandien mūsų pokalbis – apie gana tolimus nuo Tauragės, tačiau kartu šiek tiek ir susijusius dalykus. Apie juos jokioje Lietuvos spaudoje nerasite net užsiminimo, nors faktai verti platesnio pagarsinimo.

Pirmiausia – apie lėktuvus

Kaip skelbia Visuotinė lietuvių enciklopedija, „aviacijos pradininkai – O.Lilienthalis (Vokietija), H.Maximas (Didžioji Britanija) ir S.P.Langley (JAV). Brolių W. ir O. Wrightų (JAV) pagamintas skraidymo aparatas su 16 AG keturių cilindrų varikliu 1903 metų gruodžio 17-ąją (tai laikoma aviacijos pradžios data) nuskrido 260 metrų ir išsilaikė ore 59 sekundes. 1905 metų spalio 5-ąją jų lėktuvas nuskrido 39 kilometrus per 38 minutes ir 3 sekundes“.

Pirmasis XX amžiaus dešimtmetis. Vis daugiau vokiečių pradeda domėtis lėktuvais ir skrydžiais. Vienas tokių buvo Feliksas Laitšas (Felix Laitsch), gimęs 1882 metų spalio 4-ąją Saksonijoje, Reichenbrande netoli Chemnico. Pradžioje, būdamas inžinieriumi-mechaniku, ėmėsi kurti variklius dirižabliams. Vėliau, siekdamas įgyti piloto licenciją, išvyko į Prancūziją. Ir jam pavyko – 1910 metų rugpjūčio 5-ąją gavo 19-ąją vokišką licenciją lėktuvui valdyti. O po dviejų dienų jau rodė savo sugebėjimus nacionalinėje skraidymo savaitėje Berlyno Johannisthal rajone Treptow-Köpenick miestelyje.

Netrukus Feliksas tapo „Albatros“ gamyklos instruktoriumi. Skraidydamas šios įmonės biplanu, jis 1911 metų gegužę–birželį nugalėjo Saksonijos apžvalginiame skrydyje, už ką gavo 41 tūkstančio markių prizą. Pasiekęs tokį aukštą lygį, pilotas išsikėlė uždavinį gauti kas mėnesį 3000 markių pensiją, kurią už aukštus rezultatus skirdavo Vokietijos nacionalinis skraidymų fondas. Kad tai pavyktų, reikėjo aviacijos srityje pasivyti „prigimtinį priešą“ Prancūziją, o šiam tikslui buvo išskirti 7 milijonai 200 tūkstančių markių.

Kad išsiskirtų iš dabar jau 225 licencijuotų vokiečių pilotų, 1913 metų balandžio pradžioje Laitšas išsirengė į tolimą tiems laikams skrydį iš Berlyno į Karaliaučių. Tačiau greitai dėl stipraus vėjo ir variklio gedimų buvo priverstas skrydį nutraukti ir avariniu būdu leistis netoli tuomečio Vakarų Prūsijos Deutsch Krone miesto (dab. Valčas – miestas šiaurės vakarų Lenkijoje).  

Tik ne toks žmogus buvo Laitšas, kad pasiduotų. Per likusius 1913 metų mėnesius jis pasiekė tris pergales vasaros varžybose Berlyne, rugpjūčio 9–14 dienomis dalyvavo Rytų Prūsijos pasauliniame skrydyje, kurio prizas buvo 50 tūkstančių markių. Liepos 25-ąją jis taip pat atliko tolimą skrydį iš Berlyno į tuometį Pozeną (buvusią Vokietijos imperijos provinciją Poznanę). Ir atėjo 1913 metų spalio 28-oji, kai Laitšas priėmė didžiausią savo gyvenimo iššūkį.

Po mėginimo išvakarėse su keleiviu dviviečiu biplanu LVG B.I nuskristi į Prancūziją jis rytą, 6.47 val., pasuko į priešingą pusę. Šįkart šešių cilindrų 105 arklio galių „Mercedes“ variklis veikė kaip laikrodis ir vėjas buvo palankus. Todėl jau 11.30 val. Laitšas buvo virš Karaliaučiaus ir nutarė tęsti kelionę į Sankt Peterburgą. Tačiau ir vėl gamta parodė nagus. Už Tauroggeno lėktuvas pateko į tirštus debesis. Nuo Berlyno nuskridęs 665 kilometrus, Laitšas buvo priverstas suktis atgal. Klastingos oro sąlygos sutrukdė grįžti netgi į Karaliaučių.

Dvi valandas paklajojus debesyse, po LVG B.I sparnais pasirodė Kuršių įlanka, leidusi nors kiek susiorientuoti erdvėje. Laikydamasis kranto linijos, Laitšas pasiekė Karaliaučių, kur, pasibaigus kurui, sėkmingai nutūpė. Paaiškėjo, kad tą minutę pilotas ir jo keleivis buvo išbuvę ore jau 9 valandas ir 23 minutes, pasiekdami neįtikėtiną Vokietijos buvimo ore rekordą. Kartu tai greičiausiai buvo pirmasis skrydis be nutūpimo tarp Berlyno ir Rytų Prūsijos sostinės.

Ši pergalė gerokai praturtino Laitšą finansiškai ir 1914 metais jis tapo pirmuoju Vokietijos lakūnų asociacijos, jungusios apie 80 procentų civilių lakūnų, pirmininku. 1914 metų pradžioje šalyje jau buvo 637 licencijuoti civilinės aviacijos pilotai.

Be kitos veiklos, asociacija parengė solidžią peticiją Nacionalinio aviacijos fondo prezidentui Arthurui Grafui fon von Posadowsky-Wehner Freiherr von Postelwitz, kurią pradėjo žodžiais: „Pilotų rengimas <...> jau sukūrė aviacijos proletariatą ir daugiau kaip 50 procentų vokiečių pilotų šiandien bedarbiai. Nevalia užmiršti, kad pilotas, ilgai neturėjęs galimybės praktikuotis ir gilinti teorinių žinių, praranda savo vertę aviacijai apskritai, kartu ir karo aviacijai“. O jau iš viso to Laitšas su kolegomis padarė išvadą – jog būtų sustabdyta tolesnė „pilotų proletarizacija ir pirmiausia panaikintas didelis pavojus, kad ekonomiškai išsekintas pilotas taps profesinės negailestingų pramonininkų eksploatacijos auka“. Vadinasi, būtina įvesti pagrindinius socialinius standartus, tokius kaip minimalus atlyginimas. Be to, kariškiai turi priimti daugiau pilotų. Ir būtent  tai prūsų karo ministerija faktiškai inicijavo.

Paskutinį kartą Laitšas pasirodė viešumoje 1914 metų birželio mėnesį aviacijos skrydžio tarp Breslau (Breslauja) ir Dancigo (Gdansko) varžybose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis tarnavo viename pirmųjų keturių prūsų aviacijos batalionų, nors apie tai labai mažai informacijos, kaip ir apie jo mirties aplinkybes 1917 metais.

Modelis D 24/40

O dabar – dar vienas pavyzdys.

1913 metų ketvirtojoje Sankt Peterburgo tarptautinėje automobilių parodoje RBVG („Russo-Balt“ vagonų gamykla) stende buvo pristatyta naujovė – Rygos gaisrininkų draugijos užsakymu pagamintas gaisrinis automobilis, sukurtas ant 405 numerio „Russo-Balt“ D24/40 modelio XIII serijos važiuoklės. Ratų bazė  (atstumas nuo automobilio priekinės ašies centro iki galinės ašies centro) sudarė 3375 mm, vėžės plotis – 1435 mm. Pneumatinių padangų dydis buvo 880x120, pabrėžiant, kad priekiniai ratai turėjo turėti „lygias padangas“, o galiniams reikėjo „raštuotų“.

Su pilnai pakrauta įranga (sulankstomos ir dvejos išstumiamos kopėčios, neštuvai, brezentai, maišai su pjuvenomis, kastuvai, laužtuvai, kirvis, hidropultas, dūmų aparatas, kibirai, rankovės su varžtais, dėžė su atsarginėmis dalimis ir reikmenimis) ir dešimties žmonių komanda automobilis svėrė 730 kilogramų, maksimalus greitis siekė 43 kilometrus per valandą. Variklis – 40 arklio galių. Kitos Rygos gaisrinės, turėjusios didžiules krovinines padangas, tokio greičio nepasiekdavo.

Tai buvo vienintelis toks „Russo-Balt“ gamyklos automobilio egzempliorius. Įdomiausia, kad 1914 metais Rygos gaisrininkai perdirbo jį į sanitarinį ir perdavė iš gaisrininkų draugijos savanorių suformuotam „lakiojančiam sanitariniam būriui“. Specializuotoje spaudoje dažnai galima rasti užuominų, kad ant tokios važiuoklės gaminti lengvi „pikapiniai“ sunkvežimiai ir sanitariniai  furgonai, nors jokių to įrodymų nerasta. Šiaip ar taip pati pirmoji šio modelio mašina buvo išleista 1912 metų pabaigoje su pritvirtinta krovinine platforma. 27 sustiprintus ir prailgintus palyginti su C24/40 važiuokle egzempliorius, galėjusius vežti daugiau keleivių, užsakė Rusijos bankai. Ten jie vežiojo ne vien keleivius, bet ir pinigų seifus. Tokiu būdu kai kurias automobilio „Russo-Balt“ D24/40 modifikacijas galima laikyti inkasatorių tarnybos automobiliais. Jų naudingoji masė sudarė 1000 kilogramų.

1908 metais Rygoje sukurtas automobilių skyrius. 1909 metų birželio mėnesį BRVG surinktas pirmasis lengvasis automobilis 24/30, sukurtas nedidelės belgų firmos „Fondu“ mašinų pagrindu.            „Russo-Balt“ garsėjo savo patikimumu, o dideli užsakymai jiems atkeliaudavo iš kariškių. Netrukus Rusijos ir Baltijos šalių vežimų gamyklos automobilių skyrius buvo pavadintas Jo Imperatoriškosios Didenybės rūmų tiekėju.

1910 metais akcininkų bendrovė RBVG („Russo-Balt“ vagonų gamykla) dalį gamybos perkėlė į Sankt Peterburgą, kur prisijungė veikiantį fabriką „Freze ir K.“. 1913 metų gegužės mėnesį caro Nikolajaus II parką sudarė 29 automobiliai. Tarp jų buvo ir automobiliai „Russo-Balt“, kurių kokybę patvirtino dalyvavimas daugybėje ralių. Pavyzdžiui, ralyje Sankt Peterburgas – Monte Carlo 1912 ir 1913 metais. „Russo-Balt“ tapo pirmuoju automobiliu, ralyje Sankt Peterburgas – Berlynas – Praha – Roma – Neapolis – Vezuvijus pasiekusiu Vezuvijaus ugnikalnio viršūnę. 1912 metų sausį speciali sportinė modifikacija C24-50, kurią vairavo Andrejus Nagelis ir Vadimas Michailovas, Monte Karlo ralyje, įveikęs 3500 kilometrų, laimėjo „Pirmąjį prizą už distancijas“ ir „Pirmąjį prizą už ištvermę turizmui“. 1912 metais vyko Monte Carlo lenktynės, kurių dalyviai skirtingu laiku pajudėjo iš įvairių savo šalių miestų, o susitikti turėjo Monake. Rusijai atstovavo vėlgi tie patys Andrejus Nagelis ir Vadimas Michailovas, į 3200 kilometrų kelią išvykę 1911 metų gruodžio 31 dieną, 8 valandą (naujuoju stiliumi 1912 metų sausio 13-ąją). Per Tauragę rusų ekipažas pravažiavo sausio 2-ąją.

Jau minėtasis gaisrinis „Russo-Balt“ perdirbtas du kartus. 1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Gaisrininkų draugija iš karto paaukojo savo automobilį sužeistiems kareiviams pervežti. Gaisrinę įrangą išmontavo, ant važiuoklės užkėlė sanitarinį kėbulą, kuriame galėjo tilpti 6 sunkiai sužeisti arba 14 lengvai sužeistų kareivių. Perdirbimas kainavo 1200 to meto rublių, o visus darbus atliko draugijos nariai savo lėšomis.

O štai ir faktas, dėl kurio ėmiausi rašyti apie tą kaimynų latvių automobilių pramonės pasididžiavimą. Rugsėjo 14 dieną (nauju kalendoriumi 27-ąją) automobilis atliko savo pirmąjį reisą į pasienio Tauroggeno miestą, kur tiesėsi fronto linija, parveždamas Rygon keliolika sužeistų karių. Vėliau sanitarinis automobilis dirbo mieste ir iki lapkričio mėnesio iš geležinkelio stoties į ligonines pervežė 26 sužeistus karininkus ir 658 kareivius, taip pat 4 sužeistus vokiečių belaisvius. Skrajojantis sanitarinis būrys, turėjęs dar keturis lengvuosius automobilius, nuolatos vykdavo ir į frontą, vadinasi, galėjo lankytis ir Tauroggene, kur būta stiprių mūšių. 

Baigėsi Pirmasis pasaulinis ir vėliau pilietinis karai. Bemaž iki 1919 metų pabaigos Latvijoje vyko įnirtingi mūšiai. Ir visi – vokiečių kariuomenė, bermontininkai, baltieji ir raudonieji latviai – stengėsi rekvizuoti automobilius. Neįtikėtina, tačiau minimasis Rygos „Russo-Balt“ išgyveno tuos painiuosius metus. Gal gaisrininkai jį gerai paslėpė? 1920-aisiais automobiliui grąžinta pirminė paskirtis. Beveik grąžinta... Visa rūpestingai išsaugota viršutinė dalis ir įranga vėl užkelta ant važiuoklės... Tiesa, automobilyje atsirado naujas kapotas, žibintai ir kitos detalės, o visa Rusijos imperijos simbolika išnyko. Kaimynai latviai nepagailėjo nei dvigalvių erelių emblemose, nei užrašo „Russo-Balt“ ant radiatoriaus. O automobilis ir komanda tarnavo dar ilgai, gaisrininkai dėvėjo savo senus imperatoriškus šalmus, pakeitę tik kokardas.

Po daugelio metų, per 1976-ųjų birželio mėnesį vykusį „Valmieros-76“ ralį, Latvijos antikvarinių automobilių klubo nariai atsitiktinai aptiko vieno „Russo-Balt“ automobilio liekanas. Iš originalių detalių buvo likę vien radiatorius, kapotas, sparnai, rėmo dalis, taip pat modelio D24/40 greičių dėžė su išmuštu numeriu 405. Todėl šis automobilis tradiciškai laikomas tuo vieninteliu gaisriniu „Russo-Baltu“. Automobilį gana primityviai atkūrė vietos technikos mėgėjai. Savo išore atkurtasis „Russo-Balt“ labai jau sąlyginai primena gaisrinį 1913 metų laidos automobilį ir puošia Rygos automobilių muziejaus ekspoziciją.

2021 metais unikalaus automobilio modelį 1:43 masteliu sukūrė Kijevo studijos „Koleso“ narys Aleksandr Bystryj.

***

Žinoma, kai kam ši informacija pasirodys nereikalinga, tiesiogiai su Tauragės kraštu nesusijusi. Gal ir taip. Tačiau vis dėlto smagu, kad tokia garsi aviacijos pasaulyje asmenybė, kaip Feliksas Laitšas tegu ir iš viršaus, iš padebesių, žvelgė į Tauroggeną ir miesto vardas tikrai įstrigo jo atmintyje. Kaip ir tas keistokas vienu egzemplioriumi pagamintas gaisrinis automobilis. Nežinoti – labai nesunku, nereikia nė stengtis. O šiek tiek pasistengus atmintin įsirėžia dar vienas, dar du ar trys įdomūs faktai, praturtinantys kiekvieno mūsų gyvenimą...

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama