Suskambėjo chorų festivalis „Kur  bakūžė  samanota“

Suskambėjo chorų festivalis „Kur  bakūžė  samanota“. 2025-ieji Jurbarko rajone paskelbti Išeivijos metais. Minėdami ir pagerbdami Seredžiaus krašto išeivį poetą Stasį Santvarą, negalime prasilenkti su dar viena iškilia šio krašto asmenybe – liaudies chorų organizatoriumi bei vadovu, liaudies dainų rinkėju, kompozitoriumi, ruošusiu chorams repertuarus, naujų muzikų ugdytoju, pedagogu, dirigentu, visuomenininku, muzikos publicistu – Stasiu Šimkumi. Kokios gi šių žymių kraštiečių sąsajos? Išeivis poetas Stasys Santvaras, buvęs jo mokinys, o vėliau ir geras draugas.  Santvaras rašo apie Stasio Šimkaus gimtinę, kur jis augo ir praleido vaikystę: „Seredžius – tai pusiaukelė tarp Kauno ir Jurbarko. Tai vietovė, kur skaidriavandenė Dubysa įsilieja į Nemuną. Seredžiaus apylinkės — seni, soduose ir gėlėse paskendę kiemai, ariami laukai, pievos ir lankos, į giloką daubą įsmukusi Pieštvė su garsiu Palemono kalnu, kapai kapeliai, milžinkapiai garsėjo ne tik gamtiniu grožiu, bet ir gilia Lietuvos praeitim. Tai tokiose gamtinio grožio ir istorinės rimties kupinose apylinkėse gimė ir augo kompozitorius Stasys Šimkus.“ Kompozitorių Stasį Šimkų mini ir dabartinė Lietuva, ir išeivija visame pasaulyje, kur tik yra lietuvių. Stasio Šimkaus muzika sukelia lietuviškus jausmus, kurie yra vienodi išeivių ir Lietuvoje esančių tautiečių širdyse. Stasio Šimkaus dainos padeda išlikti bei išsilaikyti lietuviais, duoda progą susiburti dainos vardu ir pasireikšti savo jausmams. Pats Stasys Šimkus 1916 metais yra parašęs apie savo vaikystę: „Netoli didelės upės, Nemuno, yra ilgas ilgas kaimas — Motiškiai, Seredžiaus parapijoje. Viduryje kaimo stovėjo pakrypus bakūžė, joje gyveno, lyg kregždė su kregždukais moteriškė su vaikais, tai buvo mūsų motutė su mumis... Siūdama, verpdama, mama tankiai niūniuodavo liūdnai ir graudžiai. O aš klausydavau to liūdno mamos niūniavimo ir vaitojančio vėjo lauke. Ir kuo vėjas graudžiau švilpė, tuo mama liūdniau dainavo, virpino, kuteno mano sielužę, į krūtinę skausmą savo liejo nežinia...“ Daina „Kur bakūžė samanota“ – tarsi ilgesingas prisiminimas, atspindintis gimtuosius kompozitoriaus namus.  Po vieno apsilankymo Seredžiuje vykusiame chorų festivalyje „Šviesos“ laikraščio korespondentė  Albina Danisevičiūtė rašė: „Nebėr jau bakūžės samanotos....bet gyva Stasio Šimkaus muzika, amžini ir nepajudinami jos pamatai: Lietuva, jos dainos, jos upės, laukai ir žmonės... Išėjo jis, rodos, jau taip seniai, o pėdos liko, nes buvo giliai įmintos...“ Šis nuoširdus ir vaizdingas prisiminimas mums atveria daug paslapčių, kodėl Stasio Šimkaus kūryba yra tokia liaudiška, prasminga ir lietuviška. Vėliau kompozitorius Stasys Šimkus yra pasakęs: „Mūsų senoji liaudies daina pamažu nyksta, bet senosios dainos turi tiek kilnaus tyro grožio, kad, jas nedainuodami, nustojam dideliausių dvasios turtų.“ Šių metų Stasio Šimkaus vardo chorų festivalis dedikuojamas Lietuvių liaudies dainų ir Išeivijos metams paminėti, nes kompozitoriaus kūrybos palikimas tai – svarus indėlis tiek Lietuvių liaudies kultūrai, tiek išeivijai. Neseniai Lietuvoje vienas senas tautietis yra pasakęs: „Tai matai, Šimkaus dainas jau trečia karta pradeda dainuoti. Gerai, tai reiškia, kad tauta išliks“. Stasio Šimkaus asmenybę prisimena ne tik Lietuvos žmonės, bet ir mūsų tautiečiai, gyvenimo sūkurių toli nublokšti nuo savo tėvynės... Pasiaukojančia savo kūrybine ir visuomenine veikla Stasys Šimkus visada išliks gražiausiu pavyzdžiu jaunosioms kartoms. Mokys kaip reikia mylėti savo liaudies dainą, toliau puoselėti lietuvių tautinę muzikinę kultūrą, kuri šiandieną užima svarbią vietą visos mūsų tėvynės meno lobyne. Muzika — dausų karalienė, saulių saulė, ji žmogaus ir tautos siela. Tokį požiūrį į savo pašaukimą turėjo kompozitorius Stasys Šimkus. Renginyje dalyvavo ir miela viešnia, šio chorų festivalio sumanytoja ir pradininkė, daug metų prisiėmusi festivalio rūpesčius chorvedė Marija Tautkuvienė. Stasio Šimkaus vardo chorų festivalis buvo pradėtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žodžiais: „Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią, pilkąjį dangų ir vandenėlį. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžina primena. Eikit ir paklausykit, o kas nėra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamas ir tą pajus. Pajus dar daugiau, sužinos, kad yra žmogus, kad siela jo graži, kaip baltasis aniuolas, ir tik sunku jai ir liūdna, ir užmigdyta [ji] kasdienės dienos pilkumoje, ir sustingusi sunkioje gyvenimo kovoje. Bet ši prieš amžius širdies gelmėje pagimdyta dainelė atsklidusi sužadins visa, kas gražiausia ir geriausia žmoguje. Tokia tatai yra muzika, ir tokia jos svarba ir tikslas. Apsireiškia ji retai, bet kas ją kartą išgirdo, tas visuomet jos ilgėsis.“ Nuskambėjo nuostabūs chorų festivalio balsai ir nugulė šios bažnyčios skliautuos, laukdami kitų mūsų susitikimų 2027 metais, kada minėsime kompozitoriaus Stasio Šimkaus 140-ąsias gimimo metines. Seredžiaus krašto žmonėms kompozitoriaus Stasio Šimkaus vardas suteikia orumo ir pasididžiavimo, jo vardu pavadinta Seredžiaus mokykla, dabar likusi Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos Seredžiaus Stasio Šimkaus skyriumi – daugiafunkciu centru. Lankomas ir prižiūrimas skverelis su atminimo lenta Motiškiuose, kur stovėjo kompozitoriaus gimtieji namai, kompozitoriaus ir chorvedžio 2012 jubiliejinių metų proga prie mokyklos atidengta tautodailininko Algimanto Sakalausko sukurta medžio skulptūra „Aštuoni giedantys paukščiai“, sutūpę ant penklinės, simbolizuoja aštuonis chorų festivalius. Renginio pabaigoje visi chorai ir jų vadovai susijungė į vieną darnią šeimą ir kartu atlikto finalinį festivalio kūrinį – „Lietuviais esame mes gimę“ (muzika Stasio Šimkaus, eilės Jurgio Zauerveino). Chorams dirigavo Audrius Petrauskas, akompanavo Lina Lukošienė. Dėkojame Jurbarko rajono savivaldybei už suteiktą galimybę surengti šį Stasio Šimkaus vardo chorų festivalį ir svarų indėlį. Renginio organizavimas teikė malonumą, nes prisijungė ne tik Seredžiaus Stasio Šimkaus skyriaus-daugiafunkcio centro darbuotojai, bet ir krašto bendruomenės „Dubysa“ nariai. Į festivalį atvykę kolektyvai turėjo galimybę pasigrožėti miestelio gamtovaizdžiu, aplankyti Palemono kalną ir plačiau susipažinti su krašto istorija. Išskirtinai šiais metais visi festivalio dalyviai galėjo taip pat aplankyti krašto muziejuje eksponuojamą surinktą medžiagą apie mokyklą, nes buvo minimi Seredžiaus mokyklos „390 metų mokslo ir žinių keliu“ . Sidonija Griškevičienė Veliuonos A. ir J. Juškų gimnazijos Seredžiaus Stasio Šimkaus skyriaus-daugiafunkcio  centro kultūrinės, klubinės ir sportinės veiklos koordinatorė Kompozitoriaus Stasio Šimkaus muzika, festivalio sugrąžinta į savą kraštą, skambėjo po Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios skliautais. Chorvedei Marijai Tautkuvienei Stasio Šimkaus chorų festivalis – brangus lyg savas kūdikis. Ji yra šio festivalio pradininkė.

Autorius: Jurbarko šviesa

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama