Atminimo keliu veda pagarba
Jurbarko šviesa
Turinį įkėlė

Atminimo keliu veda pagarba. Liepos 3-ąją Jurbarke renginiu „Atminti ir pasakoti: Jurbarko žydų istorijos“ pagerbtos holokausto aukos ir prisiminta žydų bendruomenė, liudijant, kad istorija gyva tol, kol ją prisimename ir saugome. Tragiška istorijos diena 1941 m. liepos 3-oji – viena tragiškiausių Jurbarko istorijos dienų. Tą rytą į Jurbarką atvyko vokiečių gestapo ir SD (Sicherheitsdienst) būrys iš Tilžės. Padedami vietos policijos ir kolaborantų, surinko ir sušaudė 322 žmones – daugiausia žydų tautybės. Tačiau buvo suimta ir nužudyta ir apie 20 lietuvių, vienoje kolonoje su žydais buvo ir skulptorius Vincas Grybas. Tai buvo pirmoji holokausto žudynių banga Jurbarke – brutalus ir sistemingas nacių veiksmų modelis. Aukos buvo nuvarytos prie žydų kapinių ant Nemuno šlaito prie jau iš anksto iškastų duobių ir nužudytos šūviais į pakaušį. Tarp aukų buvo moterys ir vaikas, laikęsis įsikibęs tėvų ir buvo kartu nušautas. Tai buvo šaltai ir tiksliai apskaičiuotas ir vykdomas genocidas – žudė organizuotos nacių mobiliosios grupės, vadovaujamos karininko Carsteno, veikiančio Rytų Prūsijos pasienyje, ir vietiniai bendrininkai, kurie padėjo surasti ir suvaryti žydus. Dalis jų dalyvavo ir žudynėse. Įsikūrę prie Nemuno Prieš Vokietijos-Sovietų sąjungos karą Jurbarke vienais duomenimis gyveno apie 1300–2000 žydų. Tai sudarė net 30–43 proc. gyventojų. Kitais duomenimis žydų buvo dar daugiau. Jie turėjo savas mokyklas, sinagogas, kultūrines draugijas, valdė daugumą verslų. Kai kurie net nematė reikalo mokytis kalbėti lietuviškai – daugumą reikalų Jurbarke tvarkė žydai. Visa tai buvo miesto gyvenimo dalis. Tik holokaustas tragiškai nutraukė šią istoriją. Po 1941 m. liepos 3-iosios žudynių vyko ir kitos: liepos 27-ąją, rugpjūčio 1-ąją, rugsėjo pradžioje. Per kelis mėnesius buvo sunaikinta beveik visa Jurbarko žydų bendruomenė. Išgyveno tik per septyniasdešimt žydų. Nuo 2018 metų kasmet liepos 3-ąją Jurbarke prisimenama ši tragiška data, šiemet tapusi ne tik atminimo išsaugojimo, bet ir istorinės atminties bei bendruomeninio susitelkimo ženklu. Pasmerktųjų keliu Liepos 3-ąją, kapinėse, toje vietoje, kur 1941 m. liepos 3-ąją įvyko pirmosios masinės žudynės, Jurbarko gyventojai, žydų bendruomenės nariai, svečiai iš Lietuvos ir užsienio nužudytuosius pagerbė tylos minute, malda ir prisiminimais. Čia buvo ištarti pirmieji žodžiai, priminę 84-erių metų istoriją. O iš kapinių pajudėjo simbolinė „Atminties kelio“ eisena. Tai kelias, kuriuo varė pasmerktuosius, tapęs gyvu šios Jurbarko istorijos liudininku. Eisenos dalyviai, eidami Kauno gatve Sinagogų aikštės memorialo link, atkartojo tą patį kelią. Tačiau šįkart juo ėjo laisvi žmonės, vedini atminimo, pagarbos ir pareigos. Gyvo atminimo vieta Sinagogų aikštės memorialas, įrengtas bendradarbiaujant jurbarkiečiams ir litvakams iš viso pasaulio, saugo Jurbarke gyvenusių žydų ir žydų gelbėtojų lietuvių pavardes. Granito plokštės – tarsi Nemuno bangos – simbolizuoja laiko srovę ir atminimo tvermę. Memorialo kūrėjai – Dovydas Zundelovičius su vaikais Anna ir Grigorijumi – įamžino ir hebrajišką raštą, ir žydiškosios Jurbarko dvasios sugrįžimą. Prie šio memorialo vyko oficialus minėjimas, kuriame į susirinkusiuosius kreipėsi Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein ir Ingrida Vilkienė, atstovaujanti Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Meras kalbėjo jaudinančiai ir giliai: „Kvėpuoti Jurbarku troško ir šimtai čia gyvenusių žydų vaikų, moterų ir vyrų, 20 kartu sušaudytų jurbarkiečių, tarp kurių – talentingasis skulptorius Vincas Grybas. Tačiau 1941 m. liepos 3 d. ir vėlesnių žudynių metu beveik visi jie buvo nužudyti, išniekinti, o sovietmečiu jų atminimas buvo sistemingai trintas.“ Ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein pabrėžė ne tik žydų tragedijos mastą, bet ir atminimo reikšmę: „Jurbarkas kadaise buvo klestinčios žydų bendruomenės, mokytojų, prekybininkų, rabinų ir amatininkų namai. Jie buvo šio miesto siela – kaimynai, klasiokai, draugai. Daugelio jų nėra, bet jų istorijos lieka su mumis, nes mes pasirinkome prisiminti.“ Maldą už žuvusiuosius giedojo Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas, kurio giesmė skambėjo jautriai ir oriai, suteikdama šiam momentui dvasinės stiprybės. Jo balsas tapo dvasiniu tiltu tarp šiandienos ir tų, kurių nebėra jau 84-erius metus. Po oficialaus minėjimo Jurbarko viešoji biblioteka į edukacinę paskaitą „Tradicinis žydų gyvenimo ratas“ kvietė lektorė Natalja Cheifec, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus edukatorė, supažindino su žydų švenčių ciklu, šeimos ir bendruomenės gyvenimo tradicijomis. Ji priminė, kad žydų kultūrą reikia pažinti ne tik per tragediją, bet ir per jos gyvybingumą – džiaugsmą, šventę, dvasią, kuri gyvavo šimtmečius. Bibliotekoje iki liepos 25 d. veikia Klaido Navicko karpinių paroda „Žydiški tradiciniai karpiniai“, kurioje per karpinių meną atgyja žydų simbolika, ornamentika ir pasakojimai. Istorijos priminimas nėra praeities našta – tai dabarties atsakomybė. Kol prisimename – gyvi ir tie, kurių nebėra. Tai – ne tik pagarba aukoms, bet ir žvilgsnis į save: ką šiandien darome, kad istorija nesikartotų? Prisimenant ir perduodant žinią galime išsaugoti tai, kas buvo sugriauta, bet neprarasta – žmonių orumą, bendruomenės dvasią. Ligita Gražulevičienė Pagerbti žuvusius susirinko jurbarkiečiai, žydų bendruomenės nariai iš Kauno, svečiai iš kitų miestų. Sinagogų aikštėje maldą už nužudytus Jurbarko bendruomenės narius žydus sugiedojo Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Jatomas. L. Gražulevičienės nuotr. Lektorė Natalja Cheifec, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus edukatorė, Jurbarko viešojoje bibliotekoje klausytojus supažindino su žydų švenčių ciklu, papročiais ir tradicijoms. Simbolinė „Atminties kelio“ eisena iš Jurbarko genocido aukų kapinių į Sinagogų aikštės memorialą atkartojo 1941 m. liepos 3 d. parmerktųjų mirčiai žmonių paskutinę kelionę į egzekucijos vietą.
Autorius: Jurbarko šviesa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama