Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės

Tęsiant okupanto ideologijos tradiciją, lietuvių išsivadavimo kovas autorius vadina ne tarptautiniu konfliktu, o „pilietiniu karu“, arba tą pačią prasmę turinčiu naujadaru „vertikaliu karu“: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu, nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena valstybė kariavo pati su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (2002, p. 6). Neigiant okupaciją ir jai besipriešinančius, nelieka kitos išeities, kaip „vienai valstybei“ apsimesti beprote ir „pačiai su savimi kariauti“. Bet realybėje su „savimi kariauja“ tik imperijos, slopindamos pavergtų tautų išsivadavimo kovą arba totalitariniai režimai prieš sukilusią savo tautą. Todėl ir „rusas“ negali „būti žmogumi“, kol jis – imperijos kūrėjas ir gynėjas. Bet pagal Ivaškevičių „rusui“ „būti žmogumi“, kaip minėta, trukdo ne jo paties imperinė sąmonė, o tik „išsigimėliai su lietuvių charakteriu“. Todėl „rusas“ romane – teigiamas herojus, o anie – neigiami. Neigti Lietuvos okupaciją, vadinti laisvės kovas „pilietiniu ar vertikaliu karu“, tai tas pats, kaip Sausio 13 d. byloje sakyti: „savi šaudė į savus“. Už šią frazę vienas asmuo Sausio 13-osios byloje nuteistas pagal Lietuvos Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį. Tą pačią mintį skelbiantis romano „Žali“ autorius, bet ją pervardinęs į „pilietinį karą“ ir įpakavęs į knygos „Žali“ „Įžangą“, teismų oficialiai pateisintas ir dar 2019 m. pagirtas premija tos pačios valstybės, dėl kurios kovojančius jis vadina „išsigimėliais“. „Nesant okupacijos“, žinoma, nebūtų ir dėl ko kariauti, bet jie kariauja, nes juos „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (2018, II, p. 5). Kadangi „įkyri idėja“, psichiatrų aiškinimu, priskiriama prie psichikos sutrikimų, tai dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pokario metu, pasak autoriaus, kovėsi tik žmonės su sutrikusia sąmone ir tamsūs „kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą“ (2018, p. 7). Apvertus vertybes aukštyn kojomis, nusilenkti nelaisvei – jau ne vergo, o „garbės ir žmogiškumo“ ženk-las. Tie „išsigimėliai“, pasimetę ir vertybėse: aukoja gyvybes dėl mažaverčio dalyko – „spalvos“. „Spalva“ – čia autoriui irgi papildoma priemonė žeminti laisvės kovotojus, nes „Labiausiai jie kariavo prieš raudoną – tai priešų kraujo spalvą“ (2018, p. 5). Raudona spalva sąmoningai siejama su kraujo spalva, kad laisvės kovotojus būtų galima vaizduoti kaip kariavusius prieš raudoną spalvą ne kaip prieš okupacijos, pavergimo politinį simbolį, bet kaip troškusius neva paties „priešo kraujo“. Laisvės kovų beprasmiškumo simbolis. Knygos pavadinimą „Žali“ ir jos pagrindinę idėją menkinti laisvės kovas prieš okupaciją toliau konkretina ir plėtoja iliustracija ant pirmosios laidos (2002 m.) viršelio – apversta skardinė su iš jos ant žemės išsiliejusiais, vadinasi, neprasmingai panaudotais, žaliais dažais4. Tai simbolis, kuriuo norima įdiegti mintį apie pokario Lietuvos laisvės kovų ir sudėtų aukų beprasmiškumą5 ir kartu pateisinti kitą svarbią romano idėją – panieką laisvės kovotojams – „žaliems“, kaip neva beprasmiška veikla užsiiminėjusiems, kaip „viską dariusiems atbulai“(2018, p. 6), kuriems „nesvarbu dėl ko ir su kuo kariauti“ (2018, p. 7). Tokius, žinoma, jau galima vadinti ir įžeidžiančiais vardais, vaizduoti niekingose seksocentristinių ir kitų biologinių poreikių tenkinimo scenose, vedančius tarpusavyje beprasmiškus pokalbius, tyčiotis iš jų idėjų-tiesų kaip jėga „neapgintų“, vadinasi, „nebuvusių“ („Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi, jų nebuvo“, 2018, p. 194). Suprask – pralaimintieji tiesų neturi, tiesa – stipriųjų monopolis. Mat teisinant okupaciją, reikia propaguoti ir jėgos kultą, totalitarinį režimą, kaip okupaciją įgyvendinančius. Laisvės kovų vadai – patyčių objektai. Intrigai sustiprinti šios trys pagrindinės romano idėjos (okupacijos neigimas, laisvės kovų beprasmiškumas ir kovotojų žeminimas) suvienijamos ir nukreipiamos į istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus: Joną Žemaitį, Juozą Kasperavičių, Petrą Bartkų ir jų ryšininkę „Pieninę“ (Rasos Nausėdaitės slapyvardis). Tai asmenys, kurie po 1990 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės pagerbti ir apdovanoti aukščiausiais pagarbos ženklais, jų vardais vadinamos gatvės, J. Žemaičio vardu – Lietuvos karo akademija, J. Žemaitis oficialiai pripažintas pokario Lietuvos vadovu, o jo vadovaujamas Kovų sąjūdis – vienintelė teisėta valdžia to laikotarpio Lietuvoje, jam dalyvaujant 1949 m. priimta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, kurią LR Seimas pripažino Lietuvos konstituciniu aktu. Šie asmenys, vykdydami tautai reikšmingas pareigas, aukodami savo gyvybes, kūrė ir savo padidintą orumą, oficialiai pripažintą minėtais Lietuvos valstybės teisės aktais. Kas daugiau duoda, tas turi ir teisę į padidintą pagarbą, orumą. Knygoje priešingai: šie asmenys – paniekos ir patyčių objektai: „Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis6, guli prieš mane ir piktdžiugiškai šypsosi“ (2018, p. 243). „Kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą“ (suprask – su išmatomis gimdymo metu) (2018, p. 237). Apie J. Žemaitį: „Mes važiuojam. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas…“ (2018, p. 115).‘ „Aš – Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu (2018, p. 100) „Bartkus buvo viso labo met-ro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė ir ničnieko neatsitiko“ (2018, p. 206). Partizanų ryšininkė „Pieninė“ (Rasa Nausėdaitė) „verkė antru galu“ (2018, p. 366). „Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81). 8.. „Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40),“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę…“ (p. 38). Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas. Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243). Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką. Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti. Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos romano patyčios. „Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345). Drebėk, Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) ( 2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojų; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“. Kolaboravimas atgaline data. Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas. Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę, t. y. kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu. Šio skundo autoriai ne be pagrindo rašė: „Jeigu toks romanas būtų pasirodęs okupuotoje Lietuvoje, tai būtų gavęs premiją“7. Bet už tą patį jis gavo premiją ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomu, kokią reakciją tokia knyga būtų sukėlusi Lenkijoje, jei taip būtų pavaizduoti Armijos krajowos kovotojai? Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę.

Autorius: Alfonsas Vaišvila

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama