Ryšys su gamta mieste kuriamas ne per skambias frazes

Austė Juozapaitytė-Gruodė, aplinkosaugininkė, gamtos patirčių gidė, kraštovaizdžio dizainerė

Anykščiai – miestas, kurio identitetas siejamas su gamta. Tačiau tikras ryšys su gamta mieste kuriamas ne per skambias frazes, o per apgalvotus sprendimus, kurie užtikrina tiek biologinę įvairovę, tiek aukštesnę gyvenimo kokybę. Ar tikrai einame tuo keliu, ar vis dar kuriame sterilią erdvę, kurią praeiname nesustodami, neužmezgdami jokio tikro ryšio?

Jei norime iš tiesų būti gamtos miestu, metas viešosiose erdvėse rinktis sprendimus, kurie tai pagrįstai atspindi. Parke turėtų atsirasti vietos natūralistinėms žydinčioms pievoms – ne kaip chaotiškai paliktai žolei, o kaip sąmoningai suplanuotoms gyvybės salelėms, kurios praturtina miesto biologinę įvairovę. Tai būtų vertinga ne tik vabzdžiams ir paukščiams, bet ir patiems žmonėms – juk įvairiapusė, gyva aplinka kuria visai kitą miesto pajautimą nei vien begonijų lysvės.
Be to, tokios erdvės galėtų tapti ir edukaciniu traukos tašku – su informacinėmis lentelėmis apie pievų gyventojus, jų svarbą ekosistemoms ir naudą pačiam žmogui. Tai paprastas būdas ugdyti visuomenės sąmoningumą ir kartu kurti išskirtinį miesto veidą.

Tvarkinga miesto erdvė šiandien nebereiškia vienodai nupjautos vejos. Tvarka – tai pagarba gyvybei ir supratimas, kad gamtai reikia leisti atlikti savo darbą. Strateginis šienavimas – paliekant mažiau lankomus pakraščius gamtai, o prie pagrindinių takų palaikant estetinę tvarką – yra tvarios miesto priežiūros pavyzdys. Svarbiausia – šienauti laiku, atsižvelgiant ne į kalendoriaus datą, o į gamtos ciklus. Pavyzdžiui, gegužė – itin svarbus mėnuo apdulkintojams, todėl tuo metu pievos turi išlikti nepaliestos. Ir svarbu suprasti – šie sprendimai nėra naujovės ar drąsūs eksperimentai. Tokios praktikos jau seniai sėkmingai taikomos daugelyje Europos miestų, kur žalieji plotai kuriami ne kaip dekoracijos, o kaip gyvybiškai svarbios, žmonių sveikatą ir aplinkos kokybę gerinančios erdvės.
Tinkamai suplanuotos žaliosios erdvės kuria ne tik estetinę, bet ir socialinę bei sveikatinančią miesto vertę. Tyrimai aiškiai rodo, kad kuo natūralesnė aplinka, tuo geresnė žmonių sveikata – tiek fizinė, tiek emocinė. Natūralios gamtos artumas mažina stresą, gerina širdies veiklą, stiprina imuninę sistemą ir skatina didesnį fizinį aktyvumą.

Parke turėtų atsirasti daugiau jaukumo ir galimybių ilgesniam buvimui: vasarą patogios poilsio vietos su hamakais, sėdmaišiais, lauko bibliotekėlė, gal įrengus tokią erdvę, atsirastų ir norinčių ten turėti mažą ledų ar užkandžių vagonėlį. Žiemą – kaip kažkada buvo daroma – išpilama ledo aikštelė čiuožinėti. Miesto gyvybė gimsta iš paprastų, bet apgalvotų sprendimų.

Negalima pamiršti ir aktyvių erdvių. Buvusi riedlenčių ir riedučių aikštelė ne šiaip sau užėmė vietą – tai buvo erdvė, kuri kvietė jaunimą išjudėti, burtis ir leisti laiką ne prie telefonų ekranų, o gryname ore. Dabar tokios vietos nebeliko. O juk jei norime matyti gyvą ir sveiką miestą, erdvių, kurios skatina judėjimą ir tikrą bendravimą, turi daugėti, o ne mažėti.

Galbūt atokesnėje parko dalyje galėtų atsirasti ir nedidelė šunų aikštelė – paprastas, bet reikalingas sprendimas.
Galiausiai, parkas turi tapti ne tik tranzitinėmis zonomis pakeliui į darbus, bet ir tikromis susitikimų, poilsio ir ugdymo erdvėmis. Čia galėtų vykti teminiai savaitgaliai gamtoje, edukacinės veiklos vaikams ir suaugusiesiems, mažos bendruomenės šventės. Tai ne tik kuria socialinį kapitalą, bet ir ugdo sąmoningesnį požiūrį į gamtos vaidmenį mūsų kasdieniame gyvenime.

Anykščiai turi visas prielaidas tapti gerosios praktikos pavyzdžiu, kaip miestas gali darniai integruoti gamtą į kasdienį gyvenimą. Tam reikia ne tik gražių žodžių, bet ir aiškių, pagrįstų sprendimų bei aukštesnių standartų sau pačiam.
Ir jei jau kalbame apie Lietuvą, kas, jei ne Anykščiai, galėtų rodyti šį kelią kitiems miestams? Miestas, kuris natūraliai siejamas su gamta, turėtų būti pirmasis, rodantis, kaip viešosios erdvės gali tarnauti tiek žmogui, tiek aplinkai.

Austė Juozapaitytė-Gruodė

Autorius: ANYKŠTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama