Darbas gimtinėje – galimybė prisidėti prie vietos bendruomenės augimo ir pokyčių

Tęsiame Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemero Jorio Juškausko iniciatyvą pakalbinti jaunus žmones, kurie ryžosi grįžti į gimtinę ir savo ateitį kurti čia. Šįkart jo pašnekove tapo Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro šokėjų grupės choreografė Greta Ziegoraitienė.

Greta yra baigusi Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją, studijavo Lietuvos edukologijos universitete, kur įgijo šokio pedagogo išsilavinimą, šiuo metu dirba Kybartų kultūros centre orkestro šokėjų vadove ir Kybartų „Saulės“ progimnazijoje šokių mokytoja. Kasdienė choreografės veikla yra susijusi su kultūra, kūryba ir darbu su jaunąja mūsų krašto karta.

– Kodėl, Greta, pasirinkote grįžti į Vilkaviškio kraštą, čia dirbti ir kurti ateitį?

– Grįžau vedina noro dirbti ten, kur užaugau, kur jaučiu tvirtas šaknis. Man svarbu, kad kultūrinis gyvenimas čia nenutrūktų, kad jaunimas turėtų galimybę atrasti save per meną ir judesį. Jaučiu, jog taip galiu prisidėti prie vietos bendruomenės augimo ir pokyčių.

– Koks buvo Vilkaviškio kraštas Jūsų vaikystės metais ir kokį jį matote dabar?

– Vaikystėje Vilkaviškio kraštas atrodė ramesnis, paprastesnis, tačiau visada buvo artimas ir jaukus. Dabar matau jį augantį, čia vis daugiau įvairių iniciatyvų, aktyvumo, žmonių, kurie nori kurti. Ypač džiugina, kad kultūrinis gyvenimas tampa vis įvairesnis bei įtraukiantis.

– Kaip atrodo įprasta Jūsų diena?

– Mano dienos kupinos judesio. Ryte prasideda pamokos mokykloje, popietės ir vakarai dažnai praleidžiami repeticijose, stovyklose ar planuojant renginius. Daug laiko skiriu ne tik šokiui, bet ir organizaciniams darbams, bendravimui su kolegomis ir bendruomene. Kiekviena diena kitokia – tai ir yra šio darbo žavesys.

– Kokių pliusų turi gyvenimas mažesniame mieste ar rajone?

– Čia gyvena tikrai paprasti, nuoširdūs žmonės, o bendruomeniškumas – labai gyvas. Mažame mieste lengviau kurti ryšį, realizuoti idėjas, o ir tempas ne toks didelis kaip didmiesčiuose. Gali gyventi arčiau gamtos, daugiau laiko skirti šeimai.

– Dirbate kultūros srityje. Sakykite, kokios kultūrinės iniciatyvos Jums čia labiausiai patinka? Galbūt matote, kur šioje srityje galima bendromis jėgomis tobulėti?

– Labiausiai džiugina iniciatyvos, kurios susijusios su vaikais ir jaunimu. Kitaip sakant, stovyklos, bendri projektai su orkestru, spektakliai. Norėtųsi dar daugiau bendradarbiavimo tarp kultūros įstaigų, daugiau erdvės kūrybai, ypač jaunimui, kuris ieško saviraiškos galimybių.

– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

– Poilsį randu su šeima, buvimas kartu yra didžiausias įkvėpimas. Mėgstame keliauti, leisti laiką gamtoje ar tiesiog pabūti namuose be skubėjimo. Tai padeda atsistatyti ir grįžti į darbus su nauja energija.

– Ko tikitės iš Vilkaviškio krašto ateityje?

– Tikiuosi, kad kraštas ir toliau vystysis, o ypač norisi, kad čia būtų dar daugiau galimybių jaunimui. Norėčiau matyti dar glaudesnį bendruomenių bendradarbiavimą, daugiau investicijų į kultūrą ir švietimą.

– Kokia būtų Jūsų rekomendacija ar palinkėjimas grįžtantiems ar planuojantiems sugrįžti žmonėms?

– Grįžkite drąsiai. Mažas miestelis gali suteikti didelių galimybių, jei jas pastebime ir išnaudojame. Čia galima kurti, augti ir palikti ryškų pėdsaką. Svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, ir matyti prasmę savo veikloje.

Autorius: Joris Juškauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama