Nuaidėjus poezijos pavasariui, mūzos nemiega

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/nuaidejus-poezijos-pavasariui-muzos-nemiega/

Nuaidėjo, nušniokštė pavasaris, o kartu su juo ir kitas pavasaris – poezijos. Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ rengiamas kasmet nuo 1965 m. Pradėtas rengti pažymint poetės Salomėjos Nėries 20-ąsias mirties metines ir štai jis jau šiemet įvyko 61-ąjį kartą. Pirmojo poezijos pavasario iniciatorius ir pirmasis laureatas buvo Justinas Marcinkevičius. Renginio simbolis – grafiko Stasio Krasausko „Poezijos paukštė“.

Kažin, ar ne keista dabartiniam jaunimui tokius renginius matyti, nes juk jie jau nebelabai žino (ir jiems visai neįdomu) Salomėją Nėrį kaip poetę (gal kaip išdavikę, parvežusią „Stalino saulę“, ir žino), nebelabai žino ir nelabai gerbia įvairiai vertinamą šiandien Justiną Marcinkevičių, o Stasio Krasausko, garantuoju, nežino nė vienas 30–40-metis, jei jis nesusijęs su dailės istorija. Čia tik retoriniai klausimai.

Šiemet festivalis vyko lygiai dvi savaites ir vieną dieną, o jo metu poezija, poetų dainos skambėjo visoje Lietuvoje. Neretai ir toli nuo Lietuvos – JAV, Lenkijoje, kitose šalyse, kur tik yra bent kiek daugiau susikaupusi Lietuvos diaspora.

Per tas dvi savaites Lietuvoje įvyksta kelios dešimtys (o gal net per šimtą) susitikimų. Jie rengiami įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, sodybose, vienkiemiuose, kitose erdvėse... Kasmet rengiama poetų konferencija, kurioje poetai ir kritikai diskutuoja apie įvairias literatūrinio pasaulio aktualijas. Tradicinis tapo moksleivių poezijos vakaras ir neformalūs skaitymai „Eilėraščiai per naktį“. Festivalio išvakarėse išleidžiamas naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachas „Poezijos pavasaris“. Festivalio dienomis pagerbiami ryškiausi praėjusių metų poetai, įteikiami prizai už poezijos vertimus į lietuvių kalbą, už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, už svariausią debiutą almanache, pagerbiamas aktorius-poezijos skaitovas. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, tradiciškai vainikuojamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Nuo 2013 m. laureatui dar įteikiama ir Maironio premija.

Jau kelios dešimtys metų neaplenkia „Poezijos pavasaris“ ir Tauragės apskrities. Šiemet tradiciškai poezijos renginiai vyko Jurbarke, bibliotekos kiemelyje, Panemunės pilyje, Šilalės rajone, Bijotuose prie Dionizo Poškos Baublių (čia ir D.Poškos kasmetinė premija įteikiama). Į viso festivalio programą buvo įtraukti žmonių su negalia poezijos skaitymai „Diena atrištom akim“ Adakavo socialinių paslaugų namų Tauragės padalinio kieme, vyko „Poezijos pavasario“ skaitymai Kaltinėnų dvasingumo parke, skirti 140-osioms Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio gimimo metinėms ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui, „Poezijos pavasario“ skaitymai vyko Baltrušaičiuose, taip pat Tauragės pilies kiemelyje. Juose dalyvavo ir Tauragės poetai.

Įdomu ir tai, kad respublikinio „Poezijos pavasario“ metu suaktyvėja poezijos klubų veikla periferijoje. Vyksta nemažai renginių, kurie neįtraukti į respublikinę programą ir galbūt net nepretenduoja būti ten įtraukti. Štai labai gražiai veikiantis Tauragės TAU literatų klubas „Littera“, vadovaujamas Editos Paulauskienės, dalyvavo literatūriniame-muzikiniame renginyje Juknaičiuose, vaikų poetas Jonas Jakštaitis-Šapelis vėlgi Juknaičiuose susitiko su vaikų darželio auklėtiniais, gegužės 15 dieną Tauragės Augusto Vymerio bibliotekoje pristatyta ir šių eilučių autoriaus eilėraščių knyga „Trioletai“. Ši knyga gegužės 23 dieną pristatyta ir Šiaulių „Laiptų galerijoje“, dalyvaujant šiauliškiams knygos dailininkams, Dailininkų sąjungos nariams Irenai Šliuželienei, Viliui Šliuželiui ir Gitanai Kaltanienei, dizainerei-maketuotojai Reginai Vaičaitienei, bardui Rimui Liorančui. Tą pačią dieną Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ nariai (o jų yra 25, tik ne visi galėjo tądien atvykti) tradiciškai žydint sodams rinkosi pas literatą Remigijų Žukauską ir aptarė klubo perspektyvas bei renginius, kurie vyks vasarą. O tų renginių bus ir Tauragėje, ir kitur Lietuvoje, kur „Žingsniai“ kviečiami. Kad mūzos nenutyla ir praskridus „Poezijos pavasario“ paukštei, įrodo ir Tauragės poetų eilėraščiai, kuriuos jūs galite šiandien paskaityti.

Akimirka iš poezijos skaitymų „Diena atrištom akim“

Sigito Kancevyčiaus albumo nuotrauka

Vaida PETRAUSKIENĖ

LAUKIMAS

Tu parašyk man laišką ilgą ilgą

Ant mėlyno lyg lauko lubinai dangaus.

Jį parašyk gelsva pajūrio smilga.

Nereik naudoti plunksnos, rašalo brangaus.

Tu parašyk, kaip šitiek metų be manęs

Blaškaisi po pasaulį, vėjo genamas,

Ir žodeliu nors užsimink, ar kada nors parneš

Į mano glėbį tas vis skubantis gyvenimas.

Jei tau sunku pareit, jei kojas, širdį gelia,

Jeigu bijai sugrįžti praeitin – manęs bijai!

Atsiųsiu tau karietą – ji pasiruošusi į kelią.

Jau tu nebeik tolyn, kur taip ilgai ėjai...

Kasdien einu į senutėlius pašto rūmus.

Laike ir keliuose įstrigusios karietos laukiu.

Bet rūmai jau seniai apžėlė samanom ir krūmais

Pro stogo skylę vėjas ilgesingai kaukia.

Žinau, mane vadina keistuole ir šaukia.

Jie šaukia – jis negrįš todėl, kad jis neegzistuoja!

Bet aš einu kasdien į pašto rūmus laukti.

Ir jau girdžiu, kaip karieta manam laike sustoja...

***

Vidas RIEPŠAS

NAKTYS

Man naktys atrodo žavingos,

Kai sapnas bučiuoja tave,

Kai baltas sidabro mėnulis

Danguj apkabina žvaigždes.

Kai debesį lengvą lyg pūką

Ten vėjas šokdina drauge

Ir uždengia žemę lyg rūkas

Naktis sidabrine skraiste.

Man naktys atrodo jausmingai,

Kai sapnas ir tu tam sapne

Atplaukia iš spindinčių tolių

Tarytum spalvotam kine.

Man naktys atrodo svajingos,

O tu ar matei ką jose?

Ar sapną bandei apkabinti?

Kai skruostan bučiavo tave.

***

Remigijus ŽUKAUSKAS

ŽVILGSNIS Į TAURAGĘ

Pasveikinta būk, mūsų Taurage,

Kur kunigaikščiai kažkada medžiojo taurus,

O kiek vėliau – provincijos miestelis,

...Karietos, kelio dulkės

Ir praeiviai vis kiti.

...Nelaimės šimtmečių, praeinantys kariai,

Nubraukdavę, kas buvo,

Ir pasiūlydavę naują,

Nelemtą viziją – pradėti viską iš pradžių.

...Istorija kaip stichinė nelaimė,

Ir puslapiai likimo knygos buvo vėl kiti.

...Tu, Taurage, buvai tikra maža dalelė

Likimo, mūs šalelės Lietuvos.

...Galbūt tai baigsis,

Tauras virto geležim

Ir mes medžiosime tik... eurus.

Be rūpesčių tekės upelė Jūra

Džiaugsmu mėlynu plakančia širdim.

***

Liuda DAUGĖLIENĖ

MĖNESIENOS KALBA

tyli kalba

mėnesienos

puodelyje

sukasi mėtos

mintys

prigėrusios melo

skęsta

mėtų arbatoj

skamba

melodijos senos:

nuspalvink

gyvenimą

išgyvenimais savo...

***

Sigitas KANCEVYČIUS

AR PO MANĘS MYLĖSI TU MANE?                     

Sustoja laikas ir sustingsta vaizdas.                 

Kažkas pavymui šūkteli ate.                             

Atsigręži į akinančią šviesą.                                

Ji laukė, kad apakintų tave.                               

Imi suvokti, kad kelionė baigias,                      

Kad jau išeinančiųjų eilėje,                                

Ir tylūs žodžiai skverbiasi į erdvę –                    

Ar po manęs mylėsi tu mane? 

***

Lina ASTRAUSKIENĖ

pridergtais pakraščiais

išpuoselėtais

einu per gyvenimą godžiai

lipu kasdienybės kopėčiom

glaudžiu

prisiglaudžiu

myliu

nuvalau praeities dulkes

kuriu ateities algoritmą

lipu kasdienybės kopėčiom

parašytą scenarijų vykdau

būk pietūs ant stalo

tyla kambaryje

būk lietus srovenantis kūnu

nesislėpk rasiu

pasislėpk rasiu

jei ne mūsų namuos

tai atminimuos

Motina Žemė

mano Motina Žemėj

aš Žemėj Motina

visos davėm gyvybę

glaudžiam

bučiuojam

maitinam

žinodamos

kad davėm ir mirtį

Smilgų galiukais

atpėdina rytas

kutena pėdas

prigula.

Kutena skruostus

šypsosi

Ačiū, Dangau,

už šviesą

***

Jadvyga MARGEVIČIENĖ

KAS AŠ ESU ŠIOJE ŽEMĖJE?

Aš esu meilė, džiaugsmas, verksmas,

tyla ir gausmas žemiškoje erdvėje.

Aš esu dalelė bundančio ir žydinčio pavasario.

Aš esu dalelė nueinančios vasaros brandžios.

Aš esu pilnatvė brandaus prinokusio rudens.

Aš esu dalelė sukaustyto gruodo, esu grumstelis,

kuris nuo šalčio ir širdgėlos pavirs baltu rūku.

Aš tik šešėlis, pralenkęs save jaunystės kelyje.

Aš tik gelsvas rūkas vasaros žiedadulkių sūkury.

Aš tik mažas taškelis, kuris pasiliks amžinybės paveiksle.

Aš tik akys, mačiusios skausmo šulinių gelmes.

Aš tik žemiškų nuodėmių pripildytas indas – siela.

Aš tik ta, kuri kančia prisotina savo širdį,

o ilgesiu nugirdau savo nerimstančią sielą.

Aš tik mažytė dulkelė amžinybės erdvėje,

iš jos pakilusi ir joje išnyksiu.

***

Stefa MAŽEIKIENĖ

Kiek daug šviesos

Aš paliečiau šiandien.

Kiek šilumos,

Kiek džiaugsmo

Sukaupė mana širdis.

Net patikėti negaliu,

Kad tiek išjausti aš galiu.

Net uodžiu kvapą,

Kai gaudau klevo lapą.

Net lapų šnaresy

Girdžiu lyg nebaigtą simfoniją.

Vis grojančią ir grojančią

Rudens dainas...

***

Eugenijus ŠALTIS

atskridę nuo Šeduvos

Eugenijui Skipičiui

taip ir nespėjom šukomis pagroti

ant numylėtojo Rambyno,

nors buvom davę tvirtą žodį

prie butelio raudono vyno,

kuris ir liko neišgertas – pilnas,

o žodžiai, tyliai pasakyti,

tokie atrodė gražūs ir prakilnūs...

ech, buvo taip tikrai, brolyti...

o tų planų, o tų idėjų –

kas kartą pramušta galva,

joje taip viskas susidėjo:

čia Prūsija, čia vėl Skalva,

eilėraščiai staiga pabyra

lyg žvaigždės rudenio danguj

ir skamba, aidi švelniai lyra,

neklausia niekas: kas paskui?

paskui tik žodžiai, dar ir balsas,

įsiklausykit... girdisi vos vos

tokie prasmingi, tokie skalsūs,

atskridę nuo pat Šeduvos

ir čia užaugę, prasiskleidę,

čia atsivėrė jiems keliai

ir liks šaknis tvirtai įleidę

į širdis mūs giliai, giliai...

Autorius: Eugenijus Šaltis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama