MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2026.08.18 09:59

Rietavo muziejuje – Žolinės pasveikinimas

Antikva
Antikva

Turinį įkėlė

Rietavo muziejuje – Žolinės pasveikinimas
Your browser does not support the audio element.
Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta ta­py­bos dar­bų pa­ro­da „Ža­lio­se pie­vo­se jis ma­ne gul­do“. Tai ei­lu­tė iš Bib­li­jos psal­my­no, ku­rio­je Die­vas ly­gi­na­mas su ge­ruo­ju ga­ny­to­ju, ve­dan­čiu sa­vo tau­tą į ra­my­bę ir ge­ro­vę. Bū­tent ra­my­be bei va­sa­riš­ku žy­dė­ji­mu dvel­kia ir pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi Ire­nos Jo­man­tie­nės pa­veiks­lai. Kas da­ly­va­vo pa­ro­dos ati­da­ry­me praė­ju­sį penk­ta­die­nį, jau spė­jo jais pa­si­gro­žė­ti, o kas dar ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės, pa­ro­dą ga­lės pa­ma­ty­ti iki rug­sė­jo 30 die­nos.
Pa­ro­dai neat­si­tik­ti­nai pa­si­rink­tas Žo­li­nės lai­ko­tar­pis – pa­veiks­luo­se do­mi­nuo­ja žy­dė­ji­mo te­ma
Ire­na Jo­man­tie­nė
Pa­ro­dos ati­da­ry­mo aki­mir­ka

Vil­niu­je gy­ve­nan­ti ta­py­to­ja ir ver­tė­ja I. Jo­man­tie­nė pa­sa­ko­jo Rie­ta­ve at­si­dū­ru­si neat­si­tik­ti­nai. Iš šio mies­to ki­lęs jos su­tuok­ti­nis Alf­re­das. Vis dėl­to mo­te­ris sa­kė Že­mai­ti­ją at­ra­du­si ir pa­mi­lu­si dar iki pa­žin­ties su juo. Ją ypač ža­vi se­no­sios že­mai­tiš­kos baž­ny­čios, sak­ra­lio­ji ar­chi­tek­tū­ra ir pa­vel­das.

Sak­ra­lu­mo ne­trūks­ta ir mo­ters pa­veiks­luo­se. Nors čia do­mi­nuo­jan­ti te­ma yra gam­ta, ta­čiau daž­na­me ma­to­me lyg ne­no­rom iš žie­dų iš­ny­ran­čius ar gam­tos prie­globs­ty­je ra­miai be­siil­sin­čius se­nų­jų meist­rų drož­tus die­vu­kus, že­mai­tiš­kų baž­ny­tė­lių apy­brai­žas.

„Ty­ri­nė­da­ma Že­mai­ti­ją la­bai pa­mi­lau me­di­nę jos ar­chi­tek­tū­rą, ku­ri tar­si išau­ga iš gam­tos. Ko­kia nuo­sta­bi yra Ber­žo­ro baž­ny­čia, ji tei­kia Die­vo bu­vi­mo čia pat jaus­mą, o kar­tu yra la­bai tra­pi ir tas jos tra­pu­mas la­bai pa­na­šus į žmo­gaus“, – kal­bė­jo ta­py­to­ja.

Pa­ro­dos pri­sta­ty­mo me­tu nu­skam­bė­jo ir pa­va­di­ni­mą pa­ro­dai da­vu­si 23-io­ji psal­mė, pa­sa­ko­jan­ti apie tai, kaip Vieš­pats ve­da žmo­ni­ją per dy­ku­mą, rū­pin­da­ma­sis ją pa­mai­tin­ti ir pa­gir­dy­ti.

Me­ni­nin­kė ir ver­tė­ja kal­bė­jo, kad šiuo­lai­ki­niam žmo­gui dy­ku­mos bai­mė yra ge­rai pa­žįs­ta­ma. Tie­sa, dy­ku­ma ga­li tu­rė­ti įvai­rių for­mų: „Tai ga­li bū­ti mies­to, gelž­be­to­nio ir stik­lo dy­ku­ma, o kaip prieš­prie­ša jai – ma­ži ža­li mies­te­liai ir kai­mai, kur žmo­gus dar nė­ra pra­ra­dęs ry­šio su gam­ta. Ga­li bū­ti ir ki­to­kių dy­ku­mų: per­si­dir­bi­mo, dar­bo ir ru­ti­nos dy­ku­ma, kai ne­be­lie­ka lai­ko ir jė­gų ki­tiems da­ly­kams, ku­rie įkve­pia ir mai­ti­na dva­sią. Dy­ku­ma bū­na ir ta­da, kai ten­ka bū­ti tarp žmo­nių, ku­rie skir­tin­gai su­pran­ta ver­ty­bes, gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mą. Ta­da vargs­ta­me. Prie­šy­bė tam yra bu­vi­mas bend­ra­min­čių ra­te ar bent jau ži­no­ji­mas, kad jų yra.“

Dai­li­nin­kė pa­si­džiau­gė tu­rin­ti ga­li­my­bę sa­vo ta­py­bos dar­bus eks­po­nuo­ti bū­tent čia, Že­mai­ti­jo­je, ku­rio­je ji daž­nai se­mia­si įkvė­pi­mo: ne tik gam­to­je ir ba­ro­ki­niuo­se baž­ny­čių pa­sta­tuo­se, bet ir bend­rau­da­ma su to­kiais žmo­nė­mis kaip Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas.

Apie įkvė­pi­mą, ry­šį su gam­ta bei gi­lų ti­kė­ji­mą kal­ba ir mo­ters pa­veiks­lai. I. Jo­man­tie­nė ta­po di­džiu­les, ryš­kias, nuo žy­dė­ji­mo ap­sun­ku­sias gė­lių puokš­tes. „Že­mai­čiui“ dai­li­nin­kė pa­sa­ko­jo ta­pan­ti dau­giau­siai va­sa­ros lai­ko­tar­piu, nes ta­da yra dau­giau­siai švie­sos. Jos mo­de­liais tam­pa su vy­ru so­de­ly­je Vil­niu­je už­siau­gin­tos gė­lės, žo­ly­nai. Neat­si­tik­ti­nai pa­ro­dą nu­tar­ta pri­sta­ty­ti prieš pat Žo­li­nę, kai baž­ny­čio­se šven­ti­na­mi įvai­rūs žo­ly­nai, o se­no­vė­je šią die­ną dė­ko­ta die­vams už gau­sų der­lių.

Pa­ro­dos au­to­rė su­si­rin­ku­siuo­sius kvie­tė ne tik pa­si­gro­žė­ti pa­veiks­lais, bet ir pa­var­ty­ti jos vers­tas kny­gas, me­no ka­ta­lo­gus. Mo­te­ris dir­ba ver­tė­ja, ver­čia iš ang­lų kal­bos į lie­tu­vių – dau­giau­siai su me­no is­to­ri­ja su­si­ju­sias kny­gas.

 

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-08-18

„O Vytaute Didis, atgaivink...“

„O Vytaute Didis, atgaivink...“
2026-08-18

„Gimtinė – ne tik žemėlapis, bet ir žmonės, kuriuos sutikome, šeimos istorija ir tas jausmas, jog čia gera sugrįžti“

„Gimtinė – ne tik žemėlapis, bet ir žmonės, kuriuos sutikome, šeimos istorija ir tas jausmas, jog čia gera sugrįžti“
2026-08-18

„Šešiasdešimt penkeri vilties ir šviesos metai“

„Šešiasdešimt penkeri vilties ir šviesos metai“
2026-08-18

Antroji „Gustaičių vasara“

Antroji „Gustaičių vasara“
2026-08-18

Blindžiakupstis – išnykęs kaimas Prienų rajone

Blindžiakupstis – išnykęs kaimas Prienų rajone
Dalintis straipsniu
Rietavo muziejuje – Žolinės pasveikinimas