Iš sodybos parsivežė triukšmo, dulkių ir tylos

Kai matai plytą, nereiškia, kad tai tikrai yra plyta. Žiūrėdamas į netašytą lentą ir raizgalus, imi įsivaizduoti, kaip vandenyne formuojasi viesulas. Maišan įvyniotas medgalis kalba apie vienuolius, o į alyvuogių aliejaus indą įkišta lovagalio koja – apie Odisėjo nuotykius.

Autoriaus – ieškoti stalčiuje

Panevėžio „Galerijoje XX“ – džiaugsmingas erzelis. Tai panevėžiečio menininko Dariaus Misiūno instaliacijų parodos „Triukšmas, dulkės, tyla“ atidarymas.

Žiūrovus pasitinkantis kūrėjas rodo į instaliaciją, sudėliotą iš stalo atsilaupiusiais dažais, senovinio medinio skriestuvo ir perskilusio statinaitės dangčio, šalia kurio rausva kreida užrašyta: „Žemė plokščia“.

Stalo stalčius praviras.

„Autorius stalčiuj, ten surašyta, kas, iš ko ir kaip“, – ragina visus pasiimti po gelsvo popieriaus lapelį.

Jaunimas šiurena lapus, skaito trumputę autoriaus žinutę, tada pabyra po salę, aptarinėja eksponuojamus objektus.

Iš pirmo žvilgsnio grubios ir paprastos instaliacijos visgi turi gylio, objektuose yra aliuzijų į grožinės literatūros kūrinius, religiją, astronomiją, meteorologiją bei istoriją. Reikia pasukti galvas, kad jas suvoktum.

Viską sujungus kai kas išeina

D.Misiūnas ir man pakartoja tą patį: „Viskas stalčiuje“ ir pasakoja, ką pranešąs glaustuoju tekstu.

Visi objektai atkeliavo iš Biržų rajone esančios senelių sodybos. Pastatas turi savo aurą, tarpukariu jame veikė kaimo skaitykla.

Ten jis vasaroja, kartais nuvyksta ir žiemą. Dirbtuvė – dviejų galų gryčia, stovinti prie žvyrkelio.

Iš potyrių būnant kaime sudėliotas ir parodos pavadinimas „Triukšmas, dulkės, tyla“. Atsidaręs gryčios langus girdi pravažiuojančių mašinų, traktorių, miškavežių keliamą triukšmą. Pro atlapus langus skverbiasi ir visa ką nusėda dulkės. Vakarais judėjimo nelieka, viskas aprimsta ir stoja tyla.

„Net ir pats gerai nežinau, apie ką ši paroda“, – šypsosi autorius.

Tiesiog būdamas sodyboje per porą metų sudėliojo įvairiausių objektų, kai kurie panaudoti daiktai net neturi užuominų, kai kas susisieja su skaitytais kūriniais, gyvenimo faktais, matytais įvykiais, girdėtais dalykais. Viską sujungus kažkas ir išeina.

Skiautės pagal Marselį Prustą

Radęs seną skriestuvą ir suskilusį dangtį dar nežinojo, kas iš jų bus, bet prisiminė vienu metu skleistą istoriją, kad žemė plokščia, ir viskas susidėliojo į kūrinį.

Virš stalo dvi ramių peizažų nuotraukos, anot menininko, niekaip su niekuo nesisieja ir nieko neiliustruoja. Žiūrovai kalbasi, kad visgi iliustruoja. Tylą.

Ant storo lakšto iš pirmo žvilgsnio padrikai suklijuotos laikraščių skiautės turi rimtą pavadinimą – „Marselio Prusto kūrybos skiautės laikraščiuose ir tapetuose“.

„Anksčiau kaimuose sienas išsiklijuodavo laikraščiais, vėliau nuplėšdavo kas likę ir išsitapetuodavo. Tokie sienų paviršiai priminė kitą dalyką, esu skaitęs, kad M.Prustas ant tokių formų skiaučių yra užrašinėjęs savo romanų pataisymus, jie buvo eksponuojami suklijuoti ant didelio popieriaus lapo. Atkartojau rašytojo skiaučių formas“, – paaiškina.

Iš aukštai – durų akutės

Žiūriu į plyta prispaustą medinę dėžę ir pora prie jos prikaltų nusišėrusių lentelių.

„Čia ne plyta, o vandens lygio matavimo stotelė“, – pasufleruoja autorius.

Tai instaliacijai jį įkvėpė Italijoje gyvenusio amerikiečio menininko, žymiausio abstrakčiojo ekspresionizmo atstovo Sajaus Tvomblio kūryba.

„Iš pradžių iš jo šaipėsi, argi čia menas, atrodo kaip vaiko prikeverzota. Bet jis tiksliai žinojo, ką daro, viskas buvo su idėja“, – aiškino.

Smagiausias kūrinys – „Oriono torsas“. Tai senos durys, į kurias prigręžta daug akučių. Pakėlęs dangtelį gali žiūrėti, kas yra anapus durų, kaip kad iš buto žiūri į laiptinę.

„Kadaise žiūrėjau į žvaigždes ir galvojau, kad galėtų jos būti kaip durų akutės ir kažkas iš aukštai stebėtų mus“, – sako autorius.

Sutrigubintas žiūrėjosi gražiau

Dar keletas objektų turi pavadinimus: „Odisėjo lankas ir lovagalis“, „Gyvatė ir žaibas“, „Vandenyne besiformuojantis viesulas“, „Smilkalinė“, o jau kiti dariniai niekaip neįvardyti.

Paklaustas, ką vaizduoja kampan įspraustos trys lentelės, perskirtos akmenimis, autorius šypsojosi ir sakė, kad tai – tik ritmas.

Užtat galėjo paaiškinti apie fotografijų triptiką. Nufotografavo ant klėties stogo gontų gryčios metamą šešėlį. Sutrigubintas vaizdas žiūrėjosi geriau nei vienas.

Surūdijusios skardos gabale menininkas įžvelgė peizažą: besidriekiantį greitkelį ir daržų sklypus šalia jo.

Sukarpęs tokią pat skardą ir sukonstravęs erdvinę figūrą, išgavo japonų menininkų kūrybą primenantį vaizdą.

Iš surūdijusių lakštelių padarė ir į medinį suolą, ant kurio susirangiusi vielinė gyvatė, trenkiantį žaibą.

Smalsavusiems apie lanką ir lovagalį menininkas atpasakojo graikų mitologijos epizodą apie Odisėjo grįžimą po klajonių namo pas žmoną Penelopę.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama