Juozas Laivys: „Kuriu nekuriančio menininko gyvenimą“

Kas bend­ro tarp Juo­zo Lai­vio ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio?

J. Lai­vys – vie­nas uni­ver­sa­liau­sių šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vų. Jo kū­ry­ba reiš­kia­si per skulp­tū­rą, ob­jek­to me­ną, ins­ta­lia­ci­jas, per­for­man­sus, teks­tus, vi­deo­me­ną ir fo­tog­ra­fi­ją. Me­ni­ni­nkas sa­ko, kad jam svar­biau­sia – ne pa­si­rink­ta raiš­kos for­ma, bet tu­ri­nys, ži­nu­tė, ku­rią ne­ša vie­nas ar ki­tas kū­ri­nys. O tų ži­nu­čių per ak­ty­vų­jį kū­ry­bi­nį pe­rio­dą bū­ta daug ir įvai­rių, pra­de­dant nuo au­to­rys­tės pro­ble­ma­ti­kos ana­li­zės ir bai­giant ins­ti­tu­ci­nės ga­lios kri­ti­ka.

Apie tai, kiek ir ko jau su­kur­ta bei ko­kie kū­ry­bi­niai su­ma­ny­mai lau­kia atei­ty, pa­si­bai­gus mi­nė­tai kū­ry­bi­nei per­trau­kai, J. Lai­vys pa­pa­sa­ko­jo praė­ju­sią sa­vai­tę Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jo­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me. Ga­le­ri­jos vit­ri­no­je ku­rį lai­ką bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti QR nuo­ro­dą į me­ni­nin­ko įkur­tos Kleo­po drau­gi­jos in­ter­ne­to pus­la­pį, ku­ris pa­sta­ruo­ju me­tu ak­ty­viai pil­do­mas chro­no­lo­gi­ne nar­vai­šiš­kio dar­bų ap­žval­ga.

J. Lai­vys pa­sa­ko­jo už­si­brė­žęs su­ka­ta­lo­guo­ti ir ap­ra­šy­ti vi­sus sa­vo 256-is kū­ri­nius, jau per­ko­pęs per pir­mą­jį šim­tu­ką.

„Man pa­tin­ka ra­šy­ti, skai­ty­ti ne­la­bai, o pa­šne­kė­ti ga­liu apie bet ką“, – pri­si­pa­ži­no jis.

Li­ki­mas J. Lai­viui lė­mė gim­ti Rie­ta­ve, ku­rį il­gus me­tus val­dė ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai. Vie­nas jų – My­ko­las Kleo­pas Ogins­kis, gar­sus po­li­ti­nis vei­kė­jas ir ma­zur­kų bei po­lo­ne­zų au­to­rius. Me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo il­gą lai­ką gal­vo­jęs, kad gar­su­sis M. K. Ogins­kio po­lo­ne­zas „At­sis­vei­ki­ni­mas su Tė­vy­ne“ bu­vo su­kur­tas Rie­ta­ve, vė­liau, kai įsi­su­ko į Plun­gės kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą ir nuo­lat gir­dė­da­vo šiuo po­lo­ne­zu čia pra­de­da­mus ren­gi­nius, ėmė ma­ny­ti, kad bū­tent Plun­gė yra šio po­lo­ne­zo gim­ti­nė.

„O pa­si­ro­do, tas po­lo­ne­zas bu­vo su­kur­tas da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je ir ne­tu­ri jo­kių są­sa­jų nei su Plun­ge, nei su Rie­ta­vu“, – šį jį nu­ste­bi­nu­sį at­ra­di­mą pri­si­mi­nė J. Lai­vys ir pri­si­pa­ži­no, kad sa­vo drau­gi­ją pa­va­di­no gal­vo­da­mas bū­tent apie M. K. Ogins­kį ir sa­vo gim­tą­jį Rie­ta­vą. O drau­gi­jai iš­kė­lė vie­nin­te­lį tiks­lą – stip­rin­ti J. Lai­vio ir jo kū­ri­nių san­ty­kius. Tam, ži­no­ma, pri­rei­kė pir­miau­sia su­skai­čiuo­ti, su­nu­me­ruo­ti ir ap­ra­šy­ti vi­sus sa­vo kū­ri­nius.

Tik­ro­jo AŠ paieš­kos

Pa­sak nar­vai­šiš­kio, jį ža­vė­jo ir ža­vi ga­li­my­bė at­si­gręž­ti į nuei­tą kū­ry­bi­nį ke­lią ir pa­žvelg­ti į sa­vo kū­ri­nius da­bar­ti­nio sa­vo­jo aš aki­mis, įver­tin­ti, ar pa­si­kei­tė tas žvilgs­nis ir kaip pa­si­kei­tė.

Tą po­ky­tį gra­žiai iliust­ruo­ja 2003 me­tais Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re eks­po­nuo­tas J. Lai­vio kū­ri­nys „Pi­lie­čio bal­sas“ – ne­pa­nau­do­tas tais me­tais vy­ku­sio re­fe­ren­du­mo dėl sto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) bal­sa­vi­mo biu­le­te­nis.

„Vy­ko re­fe­ren­du­mas, žmo­nės bu­vo kvie­čia­mi iš­reikš­ti sa­vo va­lią, pri­ta­ria Lie­tu­vos sto­ji­mui į ES ar ne. Man kaip me­ni­nin­kui dvie­jų pa­si­rin­ki­mų pa­si­ro­dė per ma­ža, to­dėl aš iš­si­ne­šiau tą biu­le­te­nį su sa­vi­mi ir po tri­jų mė­ne­sių eks­po­na­vau jį pa­ro­do­je Šiuo­lai­ki­nia­me me­no cent­re. Ir nie­kam tai neužk­liu­vo. Da­bar tai bū­tų neį­ma­no­ma, nes už bal­sa­vi­mo biu­le­te­nio pa­ro­dy­mą vie­šai jau gre­sia vi­so­kie ad­mi­nist­ra­ci­niai ne­ma­lo­nu­mai. Kas pa­si­kei­tė per tuos 20 me­tų? Sto­da­mi į ES mes dar tu­rė­jo­me tei­sę iš­si­neš­ti sa­vo bal­są su sa­vi­mi, o da­bar jos jau ne­be­tu­ri­me. Ir tai nė­ra kaž­ko­kia kri­ti­ka, tie­siog lai­ko ir po­ky­čių fik­sa­vi­mas.“

Me­ni­nin­kas kal­bė­jo, kad per­žiū­rė­jęs sa­vo kū­ry­bi­nį ke­lią at­ra­do vie­ną tie­są: tie da­ly­kai, ku­rie jam ak­tua­lūs da­bar, jo kū­ry­bo­je bu­vo už­ko­duo­ti jau prieš ke­lis de­šimt­me­čius. „Anks­ty­vuo­siuo­se dar­buo­se tos idė­jos gal net ryš­kes­nės. Pa­si­žiū­ri į sa­vo dar­že­lio lai­kų pie­ši­nius ir ma­tai, kas tu esi. Ir vė­liau, ką be­da­ry­tum, nuo tos sa­vo or­bi­tos jau nie­kur ne­nu­šok­si“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Ne­da­ry­mo me­nas

Vi­suo­se J. Lai­vio kū­ry­bi­niuo­se eta­puo­se ga­na aiš­kiai už­čiuo­pia­ma ne­da­ry­mo kon­cep­ci­ja. Ji pa­lies­ta ir mi­nė­ta­me ne­pa­nau­do­to re­fe­ren­du­mo biu­le­te­nio su­ma­ny­me – nuei­ni bal­suo­ti, bet neiš­reiš­ki sa­vo va­lios. Ar­ba, pa­vyz­džiui, ki­tas kū­ri­nys „Ne­pa­nau­do­tas Ve­ne­ci­jos bie­na­lės bi­lie­tas“, kal­ba apie tai, kad ga­li nu­va­žiuo­ti į bie­na­lę, bet į ją ne­nuei­ti.

Ga­li­my­bę ne­da­ry­ti, ne­kur­ti J. Lai­vys kaip vie­ną iš pa­si­rin­ki­mų iden­ti­fi­ka­vo ir 2015 me­tais pra­dė­jęs sa­vo 14-os me­tų kū­ry­bi­nę pau­zę. Pak­laus­tas, ko­dėl pa­si­rink­tas bū­tent toks lai­ko tar­pas, me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad prie šio su­ma­ny­mo priė­jo pri­si­mi­nęs pran­cū­zų ta­py­to­ją, gra­fi­ką Po­lį Go­ge­ną ir tą fak­tą, kad jis kur­ti pra­dė­jo su­lau­kęs tik 40-ies ir kad ak­ty­vu­sis jo kū­ry­bos pe­rio­das tru­ko vi­so la­bo 14 me­tų.

„Aš nie­kaip ne­sup­ra­tau, ko jis taip il­gai nie­ko ne­da­rė. Ir kai man suė­jo 40, pa­gal­vo­jau – gal jau už­teks?! Nu­ta­riau 14 me­tų ir­gi nie­ko ne­kur­ti. Ar sun­ku? Ne, ne­sun­ku, ne­tgi, sa­ky­čiau, pa­to­gu ir ge­ra. Bū­čiau per pan­de­mi­ją pri­kū­ręs vi­so­kių ne­są­mo­nių. Ma­čiau, kad tuo sun­kiu lai­ko­tar­piu drau­gai pri­da­rė vis­ko, ko gal­būt ir ne­rei­kė­jo. O man bu­vo ra­mu, tu­rė­jau lais­vę nie­ko ne­kur­ti. Ge­rai pa­mąs­čius, pa­si­rin­ki­mas ne­kur­ti ir­gi yra sa­vo­tiš­ka kū­ry­ba. Tik gai­la, kad žmo­nės to ne­sup­ran­ta.“

Už­sib­rėž­ta 14-os me­tų pau­zė ar­tė­ja prie pa­bai­gos, o kas to­liau? J. Lai­vys sa­kė gal­vo­je jau bran­di­nan­tis vie­ną ki­tą min­tį, kaip su­si­grą­žin­ti ak­ty­viai ku­rian­čio me­ni­nin­ko sta­tu­są. Pa­vyz­džiui, su­reng­ti pa­ro­dą Skuo­do bib­lio­te­kos pa­ro­dų sa­lė­je, la­biau­siai nu­to­lu­sio­je nuo vi­sų kul­tū­ri­nių cent­rų. „O gal­būt nu­sprę­siu pra­tęs­ti sa­vo kū­ry­bi­nes ato­sto­gas dar 14-ai me­tų. Ko­dėl gi ne, – juo­kia­si me­ni­nin­kas ir su po­kal­by­je da­ly­va­vu­sio Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­ju To­mu Da­ni­le­vi­čiu­mi eksp­rom­tu su­dė­lio­ja pa­lin­kė­ji­mą sau ir ki­tiems: žiū­rė­ki­me į gy­ve­ni­mą links­mai, o į kū­ry­bą – rim­tai!

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama