Lietuvybę Karaliaučiaus krašte palaikyti sunku, bet būtina
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Oficialūs Rusijos Federacijos šaltiniai teigia, kad Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje iš viso gyvena beveik 1 milijonas žmonių, o lietuviai ten sudaro vos 0,4 proc. (apie 10 tūkstančių) gyventojų. Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenė ir tyrinėtojai nurodo, kad kartu su asmenimis, turinčiais lietuviškų šaknų, iš tiesų krašte gyvena apie 15–20 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų. XX a. 7-ajame dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daugiau kaip 40 000 lietuvių, tačiau dėl asimiliacijos ir grįžimo į Lietuvą šis skaičius nuolat mažėjo. Daug metų su Karaliaučiaus krašto lietuviais ir jų organizacijomis bendraujantis marijampolietis, Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius mano, kad lietuvių skaičius tame krašte išties yra dar gerokai didesnis.
Kokie dabar ten gyvena lietuviai, kokie jų santykiai su vietos gyventojais, kaip mūsų tautiečiai keitėsi bėgant laikui ir kaip juos paveikė karas Ukrainoje? G. Skamaročius primena, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos inteligentams, ištremtiems į Sibirą, ir jų šeimoms po tremties nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą, todėl nemažai jų įsikūrė kaimyninėje Karaliaučiaus srityje, šalia tėvynės. Grįžę jie kūrė šeimas, gimė vaikai, kurių šaknys buvo lietuviškos. „Susidarė tikrai nemaža lietuvių bendruomenė, kuri tame krašte kalbėjo lietuviškai, šią kalbą galėjai girdėti jų kiemuose. Kai kuriuose srities rajonuose lietuvių kilmės asmenų buvo tikrai daug. Jie formaliai neturėjo lietuviškų mokyklų, jiems niekas to neleido, neturėjo ir lietuviškų laikraščių, bet sienų su sritimi tada nebuvo, ir tas lietuviškas gyvenimas ten puikiai klostėsi.
Mokytoja Aldona Skauronienė greta Kybartų, kitoje Lieponos upelio pusėje, organizavo lietuvišką mokyklą ir tai buvo vienintelė mokykla, kai rusiškoje vidurinėje buvo lietuviškų klasių. Lietuviai ten matė Lietuvos televiziją, girdėjo radiją, autobusas, vykstantis iš Marijampolės į Klaipėdą, irgi važiavo pro tą kraštą, tuometinius gimtuosius Kristijono Donelaičio Lazdynėlius, per Tilžę. Vyko prekybiniai mainai, lietuviai važiavo į tą kraštą apsipirkti, ten remontavo automobilius, ten dirbo mūsų statybininkai. Maždaug iki 1989-ųjų vietos lietuviai ten gyveno tikrai neblogai“, – sakė G. Skamaročius.
Pašnekovo teigimu, Lietuvai tapus nepriklausoma, vėliau jai įstojus į Europos Sąjungą ir NATO padėtis iš esmės pasikeitė. Vietos valdžia išsigando, kad tas kraštas nepereitų į tarsi visuomeninę priklausomybę Lietuvai. Tuomet ir atsirado įvairių suvaržymų kirsti valstybių sieną, kad ten būtų sunkiau nuvykti.
1992-1994 metai atnešė daug pokyčių, bet krašte dar buvo leidžiama veikti lietuvių kalbos fakultatyvams, šeštadieninėms lietuviškoms mokykloms. Tai buvo atsakomoji reakcija į tai, kad Lietuvoje veikė nemažai rusiškų vidurinių mokyklų, spektaklius rodė Rusų dramos teatras, buvo televizijos ir radijo laidų rusų kalba.
„Tuo metu ten dirbo 22-25 mokytojai, kurie važiuodavo mokyti lietuvių kalbos iš Lietuvos. Buvo ir tokių, kurie darbavosi neturėdami jokių darbo sutarčių. Ne visi mokiniai lietuvių kalbos noriai mokėsi, ne vienas jų su mokytojais sveikindavosi rusiškai. Skaičiuojama, kad maždaug 800-900 lietuvių kalbos fakultatyvus lankiusių mokinių turėjo galimybę pabendrauti su bendraamžiais, turinčiais lietuviškų šaknų“, – teigė pašnekovas.
Karaliaučiaus krašte veikė nemažai vietos lietuvių meno kolektyvų – chorų, ansamblių, jie dalyvaudavo šventėse, pelnydavo apdovanojimus. G. Skamaročius skaičiuoja, kad vien vaikų saviveiklos kolektyvų buvo 10-12, dar veikė apie 15 suaugusiųjų kolektyvų.
„To aukso amžiaus laikotarpiu lietuviški kolektyvai tikrai labai stiprėjo, būdavo rengiami metodiniai mokymai bei seminarai ne tik mokyklų mokytojams, bet ir kolektyvams. Tad tų kolektyvų vadovai labai stipriai subrendo. Vėliau padėtis ėmė blogėti, nors, kai Rusija užėmė Krymą, įsijungė toks jų propagandinis mechanizmas, kad atsieit jie nėra blogiečiai, tad krašte veikusiems lietuviškiems, vokiškiems, lenkiškiems meno kolektyvams dar netrukdyta veikti.
Šiandien ten gyvenantys lietuviai yra Rusijos piliečiai, jie laikosi Rusijos įstatymų, jiems netrukdoma, jei yra lojalūs vietos valdžiai. Mūsų žmonės ten pastatyti į tikrai nepavydėtiną padėtį, todėl aš savo ilgamečiams draugams tame krašte nenorėdamas jiems pakenkti stengiuosi neskambinti, ryšių su jais nepalaikau“, – sakė G. Skamaročius.
Šiandien Karaliaučiaus krašte lietuvių kalbos pamokų neliko, Kristijono Donelaičio vardas išbrauktas iš jo muziejaus Tolminkiemyje pavadinimo, nebeliko nė vieno lietuviško meno kolektyvo, Tilžės mieste nukabinta Vydūnui skirta atminimo lenta, Gumbinėje nukeltas paminklinis biustas K. Donelaičiui.
„Šiuo laiku tame krašte yra svarbu išsaugoti lietuvių ir kitų tautybių žmones, kurie yra mums draugiški, nes šitie karai tikrai baigsis, o tie žmonės, kurie mums buvo draugiški, verti pagarbos. Mums čia, Lietuvoje, tiesiog reikia daryti namų darbus, kurių turime labai daug – tiek kultūros paveldo, tiek švietimo srityse yra ką nuveikti“, – įsitikinęs K. Donelaičio draugijos vadovas.
Plačiau apie tai, kokia yra vietos lietuvių padėtis Karaliaučiaus krašte ir ko galima tikėtis ateityje – video siužete.
Autorius: Algis Vaškevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
