"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Klaipėdos pilis ir piliavietė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Rugpjūčio 1-ąją Klaipėda švenčia miesto gimtadienį. Tai puiki proga pakalbėti apie Klaipėdos arba Memelburgo pilį, nuo kurios ir prasidėjo miesto statybos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys sako, kad vieta pilies atsiradimui buvo pasirinkta strategiškai svarbioje, kuršių žemės vietoje, šalia Dangės žiočių ir netoli Klaipėdos sąsiaurio, jungiančio Kuršių marias su Baltijos jūra.
Jonas Genys: „Klaipėdos arba tuomet vadintos Memelio pilies atsiradimas yra vienas iš sprendimų ordinui kuriantis ir užkariaujant baltų žemes. Pilies būtų nebuvę, jeigu ne būtų tuomet iš Europos šitos politikos buvę. Visai kita raida būtų šito krašto. Tarkime, aš tada įsivaizduoju, kad Lietuvos valstybės, galbūt, kūrime žymiai ryškesnį vaidmenį būtų vaidinę kuršiai, tarkim, ar ne?O dabar, kadangi, palyginus lengvai ordinui sekėsi visame Baltijos rytiniam pajūryje, tikslas jų buvo labai paprastas: tai, viena dalykas, ta buvo tokia ideologinė tezė, kad užkariavimas yra susijęs su krikščionybės plėtra, ir kitas dalykas, be abejo, buvo ekonominis dalykas. Tai šitas taškas marių pabaigoj yra labai svarbus prekybine prasme. Tai yra prekyba į Nemuno upę, pagaliau čia pat jūra – na, ideali vieta, ką mes dabar ir šiandien jaučiame. Ir kalbėdami apie Klaipėdą sakome: taip, jos stiprybė ir Lietuvos visos svarba yra tai, kad turime šitą uostą šitoje vietoje. Tai štai tie mano paminėti momentai ir yra svarbūs turėti galvoj, kalbant apie Klaipėdos istorijos pradžią.“
Pilies statybas šioje vietoje iniciavo Livonijos ordino didysis magistras ir Kuršo vyskupas.
Jonas Genys: „Klaipėdos pilies iniciatyva statybos atkeliauja iš Kuršo vyskupystės. Kūrėjai yra Livonijos ordino žmonės, kurie vis tiktai matė Klaipėdą ir šitą zoną kaip integralią Kuršo dalies – tai yra, vėlgi, dabartinėje Latvijoje, pajūryje esančios teritorijos – sudėtinę dalį. Tai minimi du žmonės: ordino magistras Eberhartas fon Zeinė (Eberhard von Seyn) ir yra kitas – Heinrichas. Tai yra vyskupas, kuris kalbėjo apie Kuršo vyskupijos plėtrą ir kalbėjo, kad į šitą vietinę Kuršo vyskupiją perkeliamas centras. Nes jis buvo ir Ventspilyje, ir taip toliau. Tai štai Klaipėda atsiduria va tokiam labai rimtam strateginiam plane.“
Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė, o apie jos statybas pirmą kartą paminėta 1252-aisiais metais.
Jonas Genys: „Mes kada minime šituos dokumentus – 1252-ųjų metų liepos 29-os, paskui kartojasi ir rugpjūčio 1-ąją dieną (ir miestas pasirinko vis tiktai Zembrickio pasiūlytą gimtadienio dieną, kad būtent rugpjūčio 1-ąją) – tai iš tikrųjų kalbama apie, kad mes kursime pilį. Ir mes žinome, kad jie pakankamai greitai įkūrė medinę, aptvarinę pilį, kuri buvo pastatoma greitai, pakankamai pigiai. Pasidalino teritorijom tarp vyskupo ir tarp ordino. Ordinui, kaip ir visur, teko didžioji dalis – du trečdaliai teritorijos. Tai va šitos pilies statyba vyksta 1252-ųjų metų kažkur antroje pusėje, ar ne? Nes jau 1253-aisiais metais mes žinome, kad pilis rekonstruojama į patikimesnę, gardinio tipo, bet jau mūrinę pilį. Paskui laiks nuo laiko tos pilys buvo pastoviai modernizuojamos. Ir aš galbūt taip pasakyčiau, kad ta viltis matyti Klaipėdos pilį kaip centrą, deja, nebuvo įgyvendinta iki galo dėl kelių priežasčių. Vienas dalykas buvo konkurencija, kitas dalykas – labai Klaipėdos arba Memelio pilis buvo akylai stebima ir laiks nuo laiko užimama tų pačių žemaičių, sembai netgi griovė. Kitaip tariant, tai nebuvo toks ramybės uostas, į kurį galėjai sau gražiai plėsti. Toliau plius prekybinė konkurencija. Atsiradę Karaliaučius ir atsiradusi Ryga šitame Baltijos pakrašty irgi atėmė didelę dalį tos prekybinės konkurencijos. Nors negalima būtų pasakyti, kad visai čia buvo jisai, kaip sakyt, užspaustas. Nes gavimas Liubeko miesto teisių 1258-ais metais yra ir tam tikras instrumentas, kaip miestą tvarkyti, kaip vystyti. Ir faktas, kad jie įsivaizdavo, kad tai būtų europinio prekybos tinklo svarbus taškas. Bet, na, gyvenime taip jau atsitinka, kad norai ne visada tampa tikrove.“
Klaipėdos pilis buvo ne kartą perstatoma, o kada ji buvo pati didžiausia, pasakojimą tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. 1252-aisiais metais ji buvo pastatyta kairiajame senosios Dangės upės krante, vienoje iš salų. Kadangi medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, jau po metų pradedamas pilies perstatymas į mūrinę, kuri buvo jau kitame senosios Dangės upės krante. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, iš viso per maždaug 500 metų trukusį gyvavimą pilis buvo perstatoma bent penkis kartus.
Jonas Genys: „Nuo 1252-ųjų iki pat pilies realaus kaip gynybinio objekto egzistavimo – tai būtų šitas laikotarpis nuo XIII amžiaus vidurio iki XVIII vidurio – pilis iš esmės buvo rekonstruojama penkis kartus. Tai rodo jos, na, reikalingumą valstybei. Ir visą laiką ta pilis rekonstruojama būdavo pagal tuo metu pažangiausią modelį. Mes negalim labai tiksliai pasakyti, kaip atrodė tos ankstyvosios pilys. Jau daugiau žinome apie pilį, kuri XVI amžiaus pradžioje rekonstruojama – tai yra apie jau tikrai modernią, bastėjinio tipo pilį. Jos liekanas lankytojai gali pamatyti ir pilies muziejaus Friedricho poternoje, kur matome tokį apskritą mūrinį kampą, statinį. Bet vis tiktai XVI amžiaus pabaigoje jau pasirodo pirmieji projektai, kad reikia ją modernizuoti į tuo metu pačią pažangiausią bastioninio tipo pilį, ir tas yra XVII amžiaus pradžioje pradedama daryti. Šita pilis iš tikrųjų jau atitiko tas pasikeitusias karines technologijas, kur, pavyzdžiui, patrankos ir kitos galimybės, reiškia, leisdavo išardyti mūrines sienas. Jos galėjo būti ir trijų metrų storio ir panašiai. Tai štai pradžioje italų tipo, bet Klaipėdoje yra pastatyta olandų tipo bastioninė pilis. Joje yra sprendimas toks: pilis – pati statinys su pastatais, su kalvėmis, su bažnyčia ir taip toliau – yra daugiau infrastruktūros viduje. Bet pati pilis apsaugoma naudojant masyvius žemės pylimus ir tam tikrą artilerijos pabūklų modulį, kuris yra integruojamas į bastionus, tai yra tokius rombo formos išsikišimus kampuose. Tai štai šitos pilys – Klaipėdoje yra vidutinio tipo bastioninė pilis – tuo metu Europoje buvo pačios pažangiausios ir iš esmės yra sakoma, kad jos buvo nepaimamos.“
Tiesa, sąvoką „nepaimama“ reikėtų naudoti sąlygiškai, nes visgi Klaipėdos pilis, bent jau trumpam, buvo užimta.
Jonas Genys: „Mes matome dar pačioje karyboje tokį bandymą gudrauti, kaip jas reikia paimti. Tai atsiranda mortyros. Tokios specialios patrankos. Į jas yra dedami maišai su metalo skeveldromis, kurios vadinamos yra šrapneliais. Ir jos tiesiog kaip fejerverkai – nes sienos tu negali pramušti, bet tu pakabini į kiemą ir iš viršaus pradeda lyti šitie šrapneliai. Tai vat Klaipėdos pilis dalyvavo šituose karo veiksmuose. Ir tai, ką mes matome XVII amžiuje, švedų užėmimas kelerius metus, paskui netgi Septynių metų kare jau XVIII amžiaus viduryje Rusijos imperijos kariuomenė. Tai vat šita pilis iš esmės, ji vaidino jau tą nepaimamos pilies vaidmenį ir šitos pilies paprastai daugiausia savo likimą pakreipdavo dėl diplomatinių tam tikrų reikalų. Susitarimas, kažkas kažką paaukoja, kažkas iš to laimi. Bet ir vienu, ir kitu atveju pilies istorija nepasissuko taip, kad Klaipėda taptų Švedijos dalimi ir būtų šimtą metų, ne. Buvo keli metai ir paskui švedai atsitraukė. Lygiai tas pats ir XVIII amžiaus viduryje. Bet faktas yra toks, kad tai, ką mes turime, kokias gražiausias ar vizualiai lengviausiai rekonstruojamas dalis iš Klaipėdos pilies, tai būtent turime iš šitos bastioninio tipo pilies.“
Kaip atrodė Klaipėdos pilis, galima dabar pamatyti muziejinėje ekspozicijoje.
Jonas Genys: „XVII amžiaus pilis yra pakankamai vizualiai aiškiai pavaizduota tam tikruose piešiniuose. Tarkime, yra XVII amžiaus vidurio Naronovičiaus-Naronskio Klaipėdos apskrities žemėlapis ir jame yra išskirta Klaipėdos pilis. Tai vat štai mes turime tokias istorinės dokumentikos, kurią visą jūs galite pamatyti ir pagrindinėje ekspozicijoje pilies muziejui ir dabar jau lankytojams prieinamame bokšte. Ten tie patys svarbiausi planai, tos svarbiausios graviūros, kurios yra, na, sakykim, tam tikras Klaipėdos aukso fondas, jos yra eksponuojamos.“
Visgi Klaipėdos pilis sunyko. Kodėl ir kada taip atsitiko, sužinosite kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos pilį. Jos nykimas prasidėjo XVIII amžiaus viduryje. 1757-aisiais metais per Septynerių metų karą Klaipėdą užėmus Rusijos imperijos kariuomenei, pilis neteko savo strateginės reikšmės ir buvo pamažu apleidžiama. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, 1770-aisiais metais buvo pradėti pardavinėti ir naikinti išoriniai įtvirtinimai, o maždaug po 100 metų nugriaunami ir paskutinieji pilies rūmai.
Jonas Genys: „Pilių pabaigos klausimas – na, pakankamai vienodas visame, ar tai netgi Baltijos regioną, jeigu imtum. Buvo tų pilių ir XVIII amžiuje įvairiausių, kai kurios jos visos išliko – tarkim, ten švedai gali džiaugtis Kalmaro pilimi. Kai kur buvo rekonstruotos, pritaikytos, na, tiesiog administracinėm funkcijom.O Klaipėdos likimas, pilies, atsitiko toks, kad Klaipėdos pilies ateičiai tam tikrą problemą sudarė ir 1660-ųjų metų gaisras, kuris stipriai nudegino pilį. Bokštas yra apdegęs. Ir jau jį kada galvojo rekonstruot, jau jį mažino. Kažkokia ekonominė problema buvo, kad nebuvo taip lengva ją visą laiką išlaikyti. Ir dar tas pats didysis gaisras XIX amžiaus vidurio tiesiog, na, nulėmė jau viską, kad Klaipėdos pilis vis tik valdžia nutarė, kad nebėra prasmės jos modernizuoti ir pritaikyti gynybai. Buvo pasirinkta alternatyva – pastatytas Kopgalyje tvirtovė, tu apsaugoji įplaukimą į Klaipėdos miestą ir uostą. Ir štai tada likimas buvo toks: ką darome su pilimi? Bandė teismo kažkokias funkcijas perkelti, bet mes matom, kad ta pilis palaipsniui mažėja, griūva. XIX amžiaus antra pusė, tai yra po gaisrinė Klaipėda, dar pasinaudojo tada. Sako: „Ne, mum pilies gal nebereikia. Miestiečiai, norit, pikit plytas, atstatyti namus senamiestyje, ane, po gaisro?“ Taip, kai kurie ėmė tai. Miestiečiai išsiardė pilį ir išsinešė į senamiestį. Ir tai, kas liko, praktiškai tiktai požiūminė dalis – tai yra pamatai – ir du bastionai. Tai patys miestiečiai išardė. Ar galėjo neardyti? Iš esmės šitos pilys jau kaip gynybiniai objektai nebeveikė. Buvo priimtas sprendimas: ne, miestas vis tiktai jau kaip tvirtovė yra praeitis, ir kad miesto ateitis yra prekyba, laivyba, uostas. Šitie dalykai buvo skatinami. O tada pilis tiesiog reikėjo tada spręsti, ką su ja daryti. Na, tai vat su ja buvo taip ir pasielgta.
O paskui atsirado konkurentai šalia – tai yra laivų statyklėlės, kuriom reikėjo irgi teritorijos. Tai kalbama yra apie Pauliaus Lindenau laivų statyklą. Aš jau nekalbu apie sovietmetį, kas atsitiko, kad visa teritorija buvo paversta gamybine, laivų remonto įmonės zona.“
Taigi jau daugiau nei pusantro šimto metų iš esmės nebeturime pilies, o tik piliavietę. Maždaug 1920-aisiais metais buvo užpilta dalis apsauginio griovio ir nukasti du pietiniai bastionai. Po Antrojo pasaulinio karo šioje teritorijoje buvo įsikūrusi Klaipėdos laivų remonto įmonė ir daug dešimtmečių į jos teritoriją plačioji visuomenė negalėjo patekti.
Jonas Genys: „Sovietmetyje visa pilies teritorija buvo paversta gamybine zona. Buvo įėjimai tiktai su specialiais leidimais. Netgi pradėjus archeologinius tyrimus '74-ais, patys tyrėjai turėdavo gauti specialius leidimus įeiti. 1968-aisiais metais paveldosauginės institucijos bandė išsiaiškinti, ar šitoje teritorijoje nėra tos pilies liekanų, nes, kad ir apgriuvę, bet vis tiek buvo išlikę du bastionai. Na, ir įsileido. Ir tada šiaurrytinį ketvirtį leido gamykla paversti, na, kultūros paveldo objektu. Ir tenai archeologai ir profesorius Vladas Žulkus ilgus metus šitą teritoriją tyrinėjo. Tai yra atkasė tada ir dabartinį bokštą, kurį atstatė miestas, ir kitas teritorijas išžvalgė.
Ir čia jau ateina Sąjūdis ir Lietuvos žengimas į nepriklausomybę, tai ši yra be galo svarbi data, tai 1994-ieji metai, kada Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą, kad pilies visa teritorija būtų vystoma kaip turizmo ir kultūros centras. Tai štai, vat nuo '94-ųjų metų ir žygiuojama tuo pilies atgimimo arba pilies istorijos kitokiu keliu, negu buvo sovietmetyje.“
Na, o apie Klaipėdos piliavietės atgimimą ir jos pritaikymą visuomenei kalbėsime jau paskutinėje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Klaipėdos pilies atgimimo istorija prasidėjo prieš maždaug tris dešimtmečius. 1994-aisiais metais vyriausybė nusprendė visą, gamybinėje zonoje atsidūrusią, Klaipėdos piliavietės teritoriją grąžinti miestui ir, atlikus archeologinius tyrimus, pritaikyti visuomenei. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovas Jonas Genys sako, kad tai buvo istorinis sprendimas, paskatinęs piliavietės koncepcijos vystymą.
Jonas Genys: „Pirmas dalykas buvo teritorijos sanavimo darbai. Buvo per 15 metų nugriauta apie 15 sandėlių. Tas etapas yra labai svarbus ir jo galbūt net pabaiga yra tai, kada atsirado jau Priešpilio gatvė. Antras dalykas – prasidėjo ir projektavimai, idėjų generavimas. O kas čia turėtų būti? Kitas etapas, mano supratimu, tai yra naujojo bokšto atsiradimas. Mes kalbame ne tiktai apie pilių atkūrimo idėją, ką, matyt, darysime pačiu artimiausiu metu (tai priklausys, be abejo, nuo miesto politikų sprendimo), bet jau bokšto atsiradimas rodo, kad mes pereiname į pilies korpusų atkūrimo etapą. Pilies keturi korpusai su keturiais arba penkiais bokštais užėmė teritoriją, kurios dydis buvo apie 9 000 kvadratinių metrų ploto. Tai štai vat tokį objektą, pradėję atkurti bokštą pilies, mes jau lyg ir pasakome, kad taip – darysime ir toliau. Kitaip sakant, pasibaigė lyg ir archeologinių ir istorinių apžvalgų rašymas, kada jau išsiaiškinom, kas kur yra, kokie sluoksniai, nors neatsakėm dar kol kas į tuos klausimus konkrečiai, kurioj vietoj buvo kad ir ta pati XIII amžiaus vidurio mūrinė pilis. Taip, apytikriai mes ją lokalizuojam, bet dar ir čia reikia dirbti.“
2002-aisiais metais restauruotoje Princo Friedricho poternoje įkurtas Pilies muziejus, o po ketverių metų atidarytas Pilies muziejaus ekspozicijos tęsinys – restauruotose Princo Karlo bastiono poternose ir kazematuose. 2014-aisiais Klaipėdos piliavietėje atlikus išsamius archeologinius kasinėjimus, išsikeltas tikslas atkurti visą renesansinio stiliaus pilį su ja supančiais bastionais ir gynybinėmis fosomis, pirmiausia atkuriant didįjį pilies bokštą. 2018-aisiais buvo atkurta rytinė kurtina, kurioje įrengta Antrojo pasaulinio karo laikų ekspozicija, po metų buvo atkurta šiaurinė kurtina, kurioje įrengta moderni muziejinė erdvė. Įgyvendinant Klaipėdos piliavietės atgaivinimo projektą, iš dalies taip pat buvo atkurtas gynybinis pilies griovys ir rekonstruotas buvęs dažų sandėlis. Šiose erdvėse veikia Pilies muziejus, konferencijų centras bei Antrojo pasaulinio karo ekspozicija. Na, o pernai baigti pilies bokšto atkūrimo darbai. Čia jau vyksta koncertai ir kiti renginiai bei dar sprendžiama, kokią šio bokšto pritaikymo lankymui koncepciją pasirinkti.
Jonas Genys: „Tai aš labai tikiuosi, kad per porą metų bokšte turi atsirasti nauja gyvybė. Ir taip jisai yra pakankamai dėmesį traukiantis objektas. Į jį mes galim žiūrėti iš kelių kampų, nes dabar miestiečiai jį mato iš išorės ir sako: „O, miestas gavo naują kažkokį ženklą, ar ne? Akcentą.“ Tai vat štai išorė jau savo funkciją atlieka. Ji tikrai solidžiai papildo miesto urbanistiką ir architektūrą. Ji yra ženklas, kad čia buvęs ir yra svarbus gynybinis miestas. Tai dabar tą, ką įkursime viduje, bus tos idėjos išvystymas ir aš galvočiau, kad miestui ir turizmui tai yra labai svarbu.“
Istorikas Jonas Genys sako, kad Klaipėdos piliavietės atgimimas ir pilies atstatymas labai svarbus miesto tapatumui.
Jonas Genys: „Pilis yra miesto sugrįžimas į tapatumus. Kurią prasme? Tiek, kiek miestas neteko sovietmetyje, tie dalykai tiesiog miestą nuskurdino. Tiesiog kūrė tokią eilinio pramoninio, kažkokio žvejybinio miesto įvaizdį, ar ne? Tai dabar pilis ir Jono bažnyčia, kuri bus atstatyta, bus, na, aš sakau, kažkoks miestui sugrįžimas į tas vertybes, kurias miestas turėjo. Jis buvo labai žavus, jis buvo labai modernus, jis buvo fantastiškai gražus miestas. Tai štai daugelio ženklų jis neteko. Tai vat pilies atkūrimas – tai yra etapėlis miesto atgimime arba miesto identiteto stiprinime. Pirmas žingsnis, Jono bažnyčia – antras žingsnis, o toliau yra dar ką veikti ir su kitais objektais.“
Tuo ir baigiame pasakojimą apie Klaipėdos pilies istoriją ir piliavietės atgimimą.
Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Žydrūnas Naujokas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
