Giedrius MAZŪRAS rekomenduoja meną

Keramiko, skulptoriaus Giedriaus Mazūro kūriniai pilni panevėžietiškų prisiminimų, nostalgijos ir humoro.

Nors jau kurį laiką menininkas gyvena Antalgėje, Utenos rajone, su gimtuoju miestu tebėra susijęs kūrybos saitais. Panevėžio praeitį jis žaismingai įamžino teatro „Menas“ kiemelyje esančioje galerijoje po atviru dangumi „Miesto reljefai“, o Dailės galerijoje kas antrus metus rengiamoje parodoje „Aukštaitijos dailė“ jo darbas šįmet vėl tapo savotiška ašimi.

„Norėčiau būti linksmesnis, bet labiausiai – kad aplinkiniai būtų linksmesni. Kūryboje humoras yra viena iš kolonų, daranti kūrinį įtraukų, aktualų. Dažnai kūrinys turi kelis gylius ir humoras gali būti vienas iš jų“, – svarsto menininkas.

Daugiasluoksniškumas, anot G. Mazūro, yra tada, kai kiekvienas kūrinyje randa tai, kas jam aktualu.

„Kartą vieną mano metalinę instaliaciją norėjo eksponuoti humoro muziejus. Suglumau – man ji buvo labai nostalgiška, liūdna, apie tuštėjančius namus, o kažkam pasirodė kaip nuotaiką pakeliantis kūrinys. Dėl to ir mano kūrinių pavadinimai kaip rašinėliai. Nors žiūrovas gali interpretuoti savaip, aš stengiuosi atskleisti, kas man svarbu tuo kūriniu pasakyti. Ir kitų menininkų kūryboje ieškau sluoksnių, emocijos – tai, kas iš manęs ištrauktų prisiminimus ar sukurtų nuotaiką“, – sako G. Mazūras.

Kaip ir skulptūrose, taip ir jo rekomenduojamuose kūriniuose netrūksta praeities atspindžių, žmogiškų patirčių ir emocijų – nuo tarpukario Kauno puslapiuose atgimstančių istorijų iki dainų, kurių vis dar ilgimės.

Dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Aukštaitijos dailė“ žiūrovus pasitinka bene simboliškiausias ekspozicijos kūrinys – G. Mazūro instaliacija, sukurta iš elektros stulpo ir šviestuvo. Kūrinys skirtas užmirštiems menininkams atminti. Paprastas mechanizmas tampa metafora kūrybai ir menininko likimui: apšvietimas veikia tik tol, kol sukama rankenėlė. Sustojus – ima gaubti tamsa. P. Židonio nuotr.

KNYGA

Esu Vytauto Sirijos Giros kūrybos mėgėjas.

Šalia lovos guli jo romanai, kuriuos ir rekomenduočiau paskaityti: „Nakties muzika“, „Paskutinis sekmadienis“, „Raudonmedžio rojus“.

Juose labai gražiai aprašomas tarpukario Kaunas, o romano įvykiai labai dažnai sutampa su realybėje buvusiais. Esu tikrinęs faktus – pagal užuominas gali atrasti net kuris atlikėjas kurią dieną kurioje kavinėje koncertavo.

Galiu pasigirti, kad savo kolekcijoje turiu šio rašytojo 1938 m. išleistą knygelę su autografu ir ekslibrisu.

Ir, žinoma, svarbiausia ir aktualiausia knyga – Biblija. Tai mūsų gyvenimo vedlys.

VIZUALUSIS MENAS

Panevėžio dailės galerijoje eksponuojamos šiųmetės parodos „Aukštaitijos dailė“ mano favoritas – Edvino Klimo darbas „Siena“ – senų tapetų ir plakatų fone vaizduojama pasitelkus dirbtinį intelektą sukurta figūra.

Pats darbas aktualus šiandienai – ar dirbtinis intelektas išstums meną? O gal padės kuriant? Ar parodų lankytojams bus skirtumas, kas nutapė kūrinį – dirbtinis intelektas ar dailininkas?

Man šis kūrinys kvepia džiūstančiu cementu, primena daugiabučių kvartalų statybas, gimstantį miestą. Žiūrėdamas į jį aš girdžiu tuščių patalpų aidą, gal taip skamba, atrodo, ir kvepia laikas, kai žmonės dirbo ir kūrė tiems laikams, kuriuose dabar gyvename mes.

MUZIKA

Vytautas Kernagis. P. Lileikio nuotr.

Norisi prisiminti Vytautą Kernagį.

Lietuvai labai jo trūksta, tautai jo reikia. Keista, kad per tiek metų niekas neužpildė jo vietos. Matyt, tikrai vienintelis ir nepakartojamas. Gražios jo dainos – ir akustinės, ir vėliau išleistos. O šįkart tegul bus „Išeinu“ ir „Baltas paukštis“.

FILMAS

Tegul bus „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“. Filmas apie tai, kad amžius nėra riba, kad pasaulis kupinas absurdų ir kad kartais tiesiog reikia mažiau nervintis. Buvo labai netikėta tame filme pamatyti vaidinantį panevėžietį Algirdą Paulavičių.

SPEKTAKLIS

Su būsima žmona per pirmąjį pasimatymą Juozo Miltinio dramos teatre žiūrėjome „Chanuma“. Pasimatymas pavyko. Jei norit, kad ir jums pasimatymas pavyktų, turėsit susirasti savo spektaklį, nes „Chanumos“ teatro repertuare nebėra. Linkiu, kad jis būtų ne mažiau sėkmingas nei mūsiškis.

Teatro „Menas“ kiemelyje savo namus rado G. Mazūro dvylikos keramikos kūrinių ciklas „Miesto reljefai“. Skaitydami istorijas panevėžiečiai šiuose kūriniuose atpažins save, o svečiai sužinos, kad Panevėžio gatvėmis kadaise vaikščiojo drambliai, kad tradicinis panevėžiečių patiekalas buvo kepintos saulėgrąžos, koks automobilis buvo geresnis už kitus, kur kviesti merginą, kad pasimatymas pavyktų. P. Židonio nuotr.