"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Rietavo Oginskių dvaras
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Rietavo dvaras, įsikūręs Žemaitijos širdyje, yra vienas reikšmingiausių XIX amžiaus Lietuvos kultūros ir technologinės pažangos centrų. Dvaras glaudžiai susijęs su kunigaikščių Oginskių gimine, kurios veikla Rietavui suteikė išskirtinį kultūrinį ir istorinį svorį. Pasakojimą pradeda Rietavo istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.
Vytas Rutkauskas: „Reikėtų gal pradėt nuo 1833 metų, kai Florencijoje į amžinybę iškeliavo visiems mums iki širdies gelmių žinomos melodijos, polonezo „Atsveikinimas su Tėvyne“ autorius, politikas, diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis. Po šio įvykio į Rietavą pereina jo sūnus, 25-erių metų Irenėjus Oginskis, ir pradeda įgyvendinti tėvo viziją, svajonę – į Rietavą perkelti Oginskių rezidenciją iš tuometinės, iš Baltarusijos, Smurgainių dabartinio rajono. Tuo metu Rietavas buvo medinukas: medinė bažnytėlė, centras visas medinukai, daugiausia žydų tenai parduotuvėlės, karčiamos ir panašiai. Ir štai nuo 1833 iki 63 metų, tarsi burtų lazdele mostelėjus, įvyksta neregėtas pokytis. Medinukas, Žemaitijos medinukas miestelis pavirsta mūriniu miestu, ir ne bet kokiu, o atkeliauja Italijos architektūros siluetai. Išeidamas iš gyvenimo arba emigruodamas 63-ais metais, Irenėjus Oginskis palieka miestą su septynių bokštų siluetais, kas būdinga Italijos miestams. Tai koksai fenomenas ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Oginskiams Italija tai tarsi antra tėvynė, antrieji namai. Tenai atgula poilsio Mykolas Kleopas, ten Florencijoj ateina į pasaulį Irenėjus, ten Venecijoje jo motinos Marijos de Neri gimtinė ir taip toliau, ir taip toliau.“
XIX amžiaus pradžioje valdant kompozitoriui ir diplomatui Mykolui Kleopui Oginskiui, prasidėjo dvaro aukso amžius. Dvarą puoselėjant kunigaikščiams, Rietavo dvare atsirado daugybė pirmų dalykų.
Vytas Rutkauskas: „Tai šitame laikotarpyje daug padėta įdomių dalykų, ne tiktai su dvaro sodybos sutvarkymu, socialinių santykių suformavimu visiškai kitais principais. Juk pirmas žingsnis Irenėjaus Oginskio, tai buvo baudžiavos naikinimas 1835-ais metais. O tai ne šiaip sau dvarelis, tai rezidencinė dvaro valda, kurioje daugiau kaip 60 000 ha teritorija, gyvena netoli 30 000 gyventojų. Jau nekalbu apie tai, kas čia darosi su gretutiniais reiškiniais, kaip žemės ūkio mokyklos pirmosios pradžia 1859-ieji, arba 1846-ieji, Laurynas Ivinskis, kalendorius lietuviškas, „Metų skaitlius ūkiniškas ant metų Viešaties, kuriuose man kaip aukštaičiui ypatingai malonu buvo atsikapstyti, kad Baranausko „Anykščių šilelis“ pirmą kartą spausdintas šituose kalendoriuose.“
Čia vyko pirmosios žemės ūkio parodos Lietuvoje. Dvare veikė muzikos mokykla, kuri paruošė daug talentingų muzikantų. O dvaro orkestro koncertai traukė gausias publikos minias. Apie tai pasakosime jau kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame laidą apie Rietavo dvarą. Rietavo dvare veikė gerą muzikinį išsilavinimą turėjusio kunigaikščio Bogdano Oginskio įkurta pirmoji, griežto reglamentavimo neturėjusi profesionali muzikos mokykla. Pasak Rietavo istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko, čia mokydavosi jaunuoliai ne tik iš Rietavo, kitų Žemaitijos vietų, bet ir iš kitų Lietuvos regionų, net iš užsienio. Tarp iškiliausių Rietavo dvaro mokyklos auklėtinių yra žymūs muzikai.
Vytas Rutkauskas: „Dabar, po Irenėjaus Oginskio, čia suirutė kurį laiką lieka, nes 63-jų metų katastrofa, sukilimo... Nepilnamečiai Oginskiukai: būsimam Plungės kunigaikščiui, Čiurlionio mecenatui - 13 metų, Rietaviškiui Bogdanui – 15 metų. Prabėga septyneri metai ir 1872 metais Bogdanas Oginskis atidaro čia pirmąją Lietuvoj šešiametę profesionalią muzikos mokyklą. Ir ką jinai mums padovanojo Lietuvai? Juk ištisą plejadą didžiųjų muzikų, kurie prakirto langą į XX amžiuj, į muzikinės kultūros horizontus visoj Lietuvoj. Juk jeigu ne Juozas Žilevičius, kuris, tiesa, labai trumpai čia paliestas buvo, bet vis tiek praėjo, paskui Plungėj baigė šituos mokslus. Jeigu ne Žilevičius, tai nebūtų buvę pirmos dainų šventės. O jeigu ne Gudavičius Juozas, tai ar dabar kas dainuotų iš chorų tą didingą giesmę „Kur giria žaliuoja“, arba „Aš padainuosiu dainų dainelę“? Kompozitoriai, pianistai, kapelmeisteriai...“
1892 metų balandį, per Velykas, Rietavo dvare ir bažnyčioje įžiebtos pirmoji elektros lemputė Lietuvoje, o netrukus įrengtas ir pirmasis telefonas, kurio linijos jungė Rietavą su grafų Tiškevičių valdomis pajūryje.
Vytas Rutkauskas: „Neregėtas dalykas, juk Žemaitijoje Rietavą, Plungę ir Kretingą sujungė telefono linija. Šiuo metu vaikams tai šypseną kelia, sako: „Galėjo kalbėti mobiliais telefonais, ko čia vargo?“. Ir galų gale vainikuojantys 1892-ieji, balandžio 17 d., Šventų Velykų rytmetį, pilnutėlė Rietavo bažnyčia žmonių, ir šventoriuje būriai, pradeda veikti pirmoji vieša elektrinė. Nušvito bažnyčioje didysis sietynas, po šiai dienai vadinamas žerandoliu, 100 lempučių sietynas. Čia vis norim, kad nepainiotų mūsų visų Žemaitijos lankytojai, visi, ne pirmoji lemputė, o pirma vieša elektrinė... Pirmos lemputės nušvito Tiškevičių oranžerijose. Turėtų užtekt šlovės ir tiems, ir tiems didiems iškiliems žmonėms. Ir štai šitas fenomenas 1909-ais pradedamas traiškyti. Į Pirmas pasaulinis karą... Nušluojama rezidencijos rūmai po Pirmojo pasaulinio karo. Ir čia galima kalbėt, kaip žemaičiai sako: „Tris dėnas ir pokaitį“. Tai šitas žinia per... nuvilnijo per Lietuvą ir sukelia pasipiktinimą ir Kaune, kad „Kam čia Kaune statyt palocius, jeigu neišsaugome tai, kas pastatyta, padaryta“.“
Rietavo parkas, suformuotas 1848–1855 metų laikotarpiu, buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje iki Palangos ir Žagarės parkų atsiradimo. Taip pat įkurtas ir turtingiausias Pabaltijyje žiemos sodas – oranžerija, kuriame augintos palmės ir kiti subtropiniai augalai.
Vytas Rutkauskas: „Ir čia gi tada atvažiuoja į Rietavą profesoriaus Regelio vadovaujama Vytauto Didžiojo universiteto delegacija, kurie susiima už galvų, ką jie dar suranda. Jie dar suranda žiemos sodą, skulptūrų galeriją, oranžeriją. Nu, žinoma, tiesa, oranžerijos tai jau buvo nebe tas stulbinantis skaičius tropinių augalų, o klestėjimo laikotarpiu būtent buvo inventorinta aprašyta daugiau kaip 15 300 vienetų augalų kolekcija. Jeigu ji būtų išlikusi bent pusiau iki mūsų laikų, vau... Taigi tada, kaip žinome, buvo skirta finansavimas išlaikymui Rietavo oranžerijų ir Kaune prasidėjo botanikos sodo, dabartinio oranžerijos statyba, čia ilga istorija.“
Buvusioje dvaro muzikos mokykloje veikia Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros istorijos muziejus, kuris rūpinasi parko priežiūra ir kultūrinės veiklos tęstinumu. Pasakojimą netrukus tęsime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Iki XIX amžiaus pabaigos, kol nebuvo sukurti Palangos ir Žagarės parkai, Rietavo parkas buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Rietavo dvaro parkas – tai ne tik graži vieta pasivaikščiojimui, tai gyvas istorijos liudytojas, menantis laikus, kai čia šeimininkavo kunigaikščiai Oginskiai. Pasakojimą pradeda Rietavo istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas.
Vytas Rutkauskas: „Iki pat sovietmečio pabaigos ėjo šitas unikalus dvarų kultūros židinys. Neėjo jį stūmė sunaikinimo linkme. Jeigu Antrojo pasaulinio karo metu mes netekome miesto, mes neturime Rietavo, kurį Oginskiai buvo perstatę, kartu su rūmais, bažnyčia, miesto centrą sudarė vientisą architektūrinį-urbanistinį ansamblį, unikalus unikalus dalykas. Tai tiktai galima sakyti, kad su atgimimo, Lietuvos atgimimo apyaušriu... Na, faktiškai su Aušra, tai būtų galima sakyti, mes pradėjome šitą didįjį žygį sugrąžinti bent istoriškai, susigrąžinti mūsų suvokimui, mūsų atminčiai šitą unikalų dvarų kultūros židinį.“
Iš anų laikų išliko keletas medžių alėjų, tvoros fragmentai, baltieji ir raudonieji vartai, sargo namelis prie jų, restauruota koplyčia-mauzoliejus. Rietavo dvaro rūmų vieta paženklinta balta kolonada.
Vytas Rutkauskas: „Šiuo metu, kas džiugina, kad nepraėjo šitie keletas dešimtmečių be pėdsako. Ir dabar, žinoma, galima svečiams ne tiktai pasidžiaugti, kad turime buvusioje muzikos mokykloje atidarytą jau 26-ti metai veikianti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų, kaip pagrindinį laidos židinį. Ir perspektyvoje Oginskių kultūros kelio, net ne Lietuvos mastu, o tarptautiniu mastu, koordinatorių. Čia daug šita tema daug yra dirbta iki... nuo 2005 iki 15-ų, minint Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, 250-ąsias metines.
Na, dabar džiugina, kad atranda mūsų lankytojai su nuostaba buvusios rezidencijos erdvę. Rūmų tai nėra, bet yra portiko kolonada, yra atgimstantis pietinis parteris, prancūziško stiliaus fontanas, aštuoni segmentai su rožynais. Dabar pravažiavau su dviračiu – kaip nuostabiai kvepia tos rožės, Roses Garden, kuriuos padovanojo čia mums, virš 200 krumelių. Žemaūgiai, žydintys... Nepaprastai, visą vasarą žydintys. Ne tiktai pietinį parterį, kuris jungia į perspektyvos pusę, bažnyčios pusę, bet šią vasarą rietaviškiams didžiulis atradimas, kad atsivėrė rytinis, galima sakyti, oranžerijų parteris su fantastiškai išvingiuota Jaujupio dirbtinio upelio vaga su takų pynėmis.
Ir dabar tenai, pusiasaly Jaujupio, leidom sau prabangą tokią primint, kad ten buvo ne šiaip tuščia erdvė, ten buvo irgi skulptūriniai dalykai. Tai, jeigu pietiniam parteriui – aštuonios mūzos deivės, tai yra mūzos, mūzų skulptūros, tai rytiniam parteryje ten dabar turime Afroditės pusiasalį.
Kunigaikščiai Oginskiai siekė, kad Rietavas būtų modernus ir išskirtinis dvaras. Jie domėjosi tuo metu Europoje diegiamomis naujovėmis ir stengėsi jas pritaikyti savo valdose. Pasakojimą netrukus tęsime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Rietavo dvaras – tai ne tik istorinis pastatas ar lankytina vieta. Tai miesto simbolis, kuris gyvena kartu su žmonėmis. Kaip į dvaro palikimą žvelgia patys rietaviškiai, kokią vietą jis užima jų kasdienybėje? Rietavo istorijos muziejaus direktorius pasakoja, ka rietaviškiams dvaras nėra tik praeities ženklas. Tai miesto tapatybės dalis.
Vytas Rutkauskas: „Rietaviškiam tokį užtaisą yra suteikę, kad negali nepasidžiaugti tuo. Įvyko esminis, sakyčiau, pokytis. Jeigu prieš 30 metų mums labai sunkiai sekėsi daiginti šitą atgimimo pradžią – kiek čia tų žibintų sudaužymo, suoliukų laužymo, medelių laužymo, atrodė beviltiška – tai dabar įvykęs, sakyčiau, esminis pokytis. Rietaviškiam tai yra savastis. Kiek tų žmonių, einančių, besidžiaugiančių. O jeigu džiaugiasi, tai reiškia, ir nelūžta, ir nedaužoma. Reiškia, ir šiukšlių niekas nebemėto bet kur. Tai va, įsitikinau per to tą laikotarpį, kad tai ne šiaip sau kokios tai prabangos reminiscencija iš anų laikų, bet tai kita pakopa žmonių gyvensenos ir suvokimo.
Oginskių muzikantų krantinė, su 16 ąžuolų vardinių, kurie skirti tiems didiesiems muzikams, kurie iš čia išėjo...“
Čiurlionio skverelis yra įrengtas vaizdingoje Rietavo dvaro parko dalyje, vadinamoje Oginskių muzikantų krantinėje. Ši erdvė siejama su kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveldu bei jo edukaciniais takais, besidriekiančiais šalia atkurto dvaro komplekso.
Vytas Rutkauskas: „Tenai ir Čiurlionio skverelis, ir dabar labai džiaugiamės, kad jau antri metai turime prieš malūno tvenkinį, šiaurinėje pusėje, šitą erdvę su Čiurlionio reprodukcijomis. Leidome sau tokią prabangą, lauko sąlygomis eksponuoti keletą keliolika reprodukcijų, ir ten dabar gražiai ir buvusių dainų švenčių istorija. Na, ir tvenkinyje – Čiurlionio salų archipelagą: Ramybės sala, Aukuro sala, Vakaro sala ir Muzikantų sala su vardiniais ąžuolais Sofijai ir Konstantinui.
Tai kai atvažiuoja pas mus kiti čiurlioniečiai, ypatingai džiaugiamės Rokas Zubovas. Čia... ir jį ir iš Lenkijos menininkė – Ana Štrimberg. Tai jos paroda... Tai atsiduriame jau ne paraštėse, o atsiduriam bendrame kultūriniame kontekste. Rietavas – jau nebe periferija kokia, o esame Čiurlionio kelyje kartu su kitais partneriais, esame Oginskių galimo kultūros kelio vystymosi ir formavimo kontekste.
Daugiausia tai džiaugsmo teikia, žinoma, ne tik rietaviškiai, kuriuos jau pripranti matyti, bet kai atvažiuoja mūsų lankytojai. Va, sveikinamės su Vilniaus trečiojo amžiaus universiteto senjorais. Su kokiu entuziazmu, su kokia pakylėta dvasia žmonės išvažiuoja, kai pajunta, įeina į širdį suvokimas, kad įmanoma net ir sunaikintas vertybes susigrąžinti, susigrąžinti ir tęsti, būti estafetėje šitoje.“
Lankydamiesi Rietave, aplankykite Kultūros istorijos muziejų. Oginskiai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, kurie kraštą turtino įvairia socialine ir moksline veikla. Rietavo dvaras žavi ne tik savo architektūra, bet ir paslaptinga atmosfera, kuri kviečia atrasti Lietuvos kultūros lobius. Tai vieta, kur istorija susilieja su grožiu, o kiekvienas lankytojas gali parsivežti nepamirštamą įspūdį.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
