Tarp pirmųjų Uosto direkcijos klausimų – odinės sofos pirkimas

Sukurta pirmoji tarpukario Klaipėdos uosto direkcija reikalus pradėjo spręsti jau ir būdama nepilno sąstato – dar neatvykus Tautų Sąjungos Susiekimo ir tranzito komisijos pirmininko paskirtam norvegui Yngvar Kjelstrup. Pirmasis jos „preliminaris“ posėdis, kuriame dalyvavo Lietuvos vyriausybės deleguotas Tomas Norus-Naruševičius ir Klaipėdos krašto direktorijos paskirtas Endriu Borchertas, įvyko 1925-ųjų kovo 2 d.

Posėdyje buvo vienintelis klausimas – „preliminaris Uosto direkcijos kanceliarijos personalo paskyrimas“. Buvo nuspręsta nuo tos pačios dienos pakviesti atsargos generolą Maksimą Katchę laikinai eiti kanceliarijos vedėjo pareigas. Jam buvo numatytas XIII kategorijos atlyginimas (nuo 600 iki 780 litų, priklausomai nuo tarnybos metų nulemto laipsnio).

Antrasis „preliminaris“ posėdis įvyko po keturių dienų. Jame apsvarsčius projektą „Klaipėdos Uosto Direkcijos santykiavimo su Lietuvos įstaigomis“ nutarta jį „užgirti ir pateikti Lietuvos Vyriausybės nuožiūrai“.

Sprendžiant klausimą „įrengimo baldų biūriui“ nutarta nupirkti geležinę šėpą (spintą – M. V.) už 1500 litų iš prievartos pardavimo konkurso turto Lietuvių pasitikimosios akcinės Bendrovės Klaipėdoj“ ir aukcione pirkti odinę sofą bei du fotelius, mokant ne daugiau kaip 1 200 litų.

Tuo metu Vyriausybė kovo 9 d. nusprendė, kad Klaipėdos krašto direktorijos į Uosto direkciją paskirtam asmeniui bus mokamas 1500 litų mėnesinis atlyginimas.

Kovo viduryje uosto vadovybė sugrįžo prie 1924-ųjų gegužės 17-osios vakarą ties įplauka nuskendusio cementą gabenusio laivo „Griesslan“ reikalų. Tų metų spalį uosto direktorius Liudvikas Stupinas Susisiekimo ministerijai buvo pranešęs, kad „nesant galimybės kitaip pašalinti“ skenduolio, jis „turėjo būti sprogdintas“ ir rugsėjo pabaigoje „laužo liekanos iš įplaukos“ buvo pašalintos. Direktorius informavo, kad tokie darbai atsiėjo 19 752,75 Lt ir nurodė, kad Valdyba iš laivo savininko „kartotinai reikalavo užsimokėti šitą sumą, bet be pasekmės“. „Kadangi savininkas John Heinz yra svetimšalis /jisai gyvena Hamburgyj/, mes neturime galimybės einant įstatymu prievartos keliu iš jo išreikalauti pinigus“, – rašė J. Stulpinas ir prašė su Užsienio reikalų ministerijos pagalba pradėti tokios sumos ieškojimą.

Matyt, jo prašymas centrinės valdžios stalčiuose gulėjo gana ilgai, kol galiausiai ji uostininkų paprašė detalios išlaidų sąmatos.

„Papildydama savo raštą iš prt. mt. spalių mėn. 8 d. Nr. 3440 Uosto Valdyba šiuomi turi garbės pristatyti apyskaitą Uostui pasidariusių išlaidų pašalinant įplaukos farvateryje grimzdusio motorbūrinio laivo „Griesslan“. Nuolankiai prašome per Užsienių Reikalų Ministeriją daryti žygių, kad prigulinčios Vokietijoje įstaigos iš firmos John Heinz, Hamburg, Hopfensack Nr. 19 išreikalautų Uosto Valdybai prigulinčią sulig apyskaitos sumą 19.752,75 litų“, – buvo dėstoma 1925 m. kovo 12 d. rašte, prie kurio jau pridėta detali sąmata.

Viena iš pastarosios eilučių – „eksploatacija garlaivio“ – kažkam ministerijoje, matyt, sukėlė klausimų, nes prie jos pieštuku buvo pažymėti du klaustukai.