Palaimintojo Teofiliaus Matulionio likimo ir tikėjimo keliu

Leidykla „Kriventa“ (spausdino „Petro ofsetas“) išleido birštonietės humanitarinių mokslų daktarės, teologės, muziejininkės Romos Zajančkauskienės knygą „Dieviškųjų dorybių žmogus. Palaimintasis Teofilius Matulionis“. Gegužės 30 d. vykusiose Kaišiadorių vyskupijos šimtmečio (knyga ir skirta šiai progai) minėjimo iškilmėse Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas dr. Romai Zajančkauskienei įteikė Jubiliejinį vyskupijos medalį ir padėką.
Teofilius Matulionis (1873–1963) nuo 1943 m. buvo Kaišiadorių vyskupijos vyskupas, jis palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje.

Beveik 300 puslapių leidinyje – Romos Zajančkauskienės daktarinė disertacija „Teologinių dorybių sklaida arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės kelyje“, kurioje išsamiai aptariamos dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis, meilė. Disertacija apginta 2014 metais, neseniai išleistoje knygoje – ir vėliau atskleisti faktai, laiko ir gyvenimo padiktuotos įžvalgos (viename svarbiausių įvykių, palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėse 2017 m. birželio 25 d., dalyvavo ir grupė Birštono tikinčiųjų), daug iliustracijų: nuotraukų, laiškų, KGB tardymų protokolų faksimilių, gausu nuorodų į panaudotų dokumentų šaltinius, asmenvardžių rodyklė.
Leidinį palydi Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus žodis „Šventieji nesensta“, kuriuo primenama, jog Teofiliaus Matulionio kankinystės pripažinimas ir paskelbimas Palaimintuoju liudija jo svarbą dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms. Negali nesužavėti palaimintojo Teofiliaus pasitikėjimas Dievo valia ir nesumeluota artimo meilė – „laiškuose apie savo sveikatą jis rašo nenoriai, bet visuomet teiraujasi apie tai kitų ir užtikrina savo maldą už juos. Stebina širdies kilnumas dalijantis su kitais įkalintaisiais negausiu siuntinio turiniu ir kukliais piniginiais ištekliais“.
Knygoje publikuotame interviu Juozas Armonaitis prisimena ne tik arkivyskupo geranoriškumą, gebėjimą sunkiausiomis sąlygomis susikaupti maldai, bet ir jo humoro jausmą, pomėgį pajuokauti – tai praskaidrindavo nelengvas dienas Vladimiro kalėjime.
Paskelbus žinią apie knygą „Dieviškųjų dorybių žmogus. Palaimintasis Teofilius Matulionis“, Romos Zajančkauskienės dukra Julija tvirtai ir užtikrintai ištarė: „pasaulyje nėra kito žmogaus, kuris tiek žinotų apie palaimintąjį Teofilių, kiek apie jį žino mano mama“. Ir negali su tuo nesutikti, nekyla noras tam prieštarauti. Knyga apie Palaimintąjį Teofilių Matulionį, bet joje – ir knygos autorės Romos Zajančkauskienės gyvenimas. Ketvirtis amžiaus Birštono sakraliniame muziejuje – kruopštus darbas ne vien Lietuvos, bet ir Lenkijos, Rusijos archyvuose, straipsniai spaudoje, pranešimai, pasisakymai konferencijose, televizijos ir radijo laidose, daugybė dienų su didžiuliu noru, kad kuo daugiau žmonių pažintų Palaimintąjį Teofilių, pajustų jo šviesą ir suprastų kančios prasmę. Be jos juk nė vienas nenugyvenam, tik „vienam Dievas duoda nueidamas, kitam – pareidamas“.
Palaimintojo stiprybės knygos autorei dr. Romai Zajančkauskienei – užverti duris į savo dvidešimt penkerių metų kelią nėra nei lengva, nei paprasta. Palaimintojo šviesos naują knygą apie Teofilių Matulionį skaitantiesiems – kad ir sau, ir vieni kitiems dažniau linkėtume dieviškųjų dorybių: tikėjimo, vilties ir meilės.
Genovaitė

Autorius: Genovaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama