Aštuoniolikmečio Dovydo darbai stebina ir visko mačiusius

D. Sa­bec­kas su šei­ma gy­ve­na Rie­ta­vo pa­šo­nė­je, Va­tu­šių kai­me, mo­ko­si Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je. Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad me­nu pra­dė­jo do­mė­tis ga­na se­niai. Dar dar­že­ly­je la­bai pa­ti­ko pieš­ti, bė­gant lai­kui šis po­mė­gis tik stip­rė­jo. Prieš tre­jus me­tus Do­vy­das bai­gė Rie­ta­vo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, dai­lės sky­rių. Ten įgi­jo ne­ma­žai ži­nių, iš­ban­dė įvai­rias tech­ni­kas: ne tik pie­ši­mą, bet ir ta­py­bą, skulp­tū­rą, gra­fi­ką.

Me­no mo­kyk­lo­je ne­ma­žas dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas liau­dies me­nui ir tau­to­dai­lei. Tai pa­trau­kė jau­nuo­lio dė­me­sį ir pa­ska­ti­no do­mė­tis sa­vo kraš­to praei­ti­mi. Do­vy­dą vi­suo­met do­mi­no pa­sta­tai, to­dėl nu­ta­rė pa­ban­dy­ti su­kur­ti ko­kį nors ar­chi­tek­tū­ri­nį dar­bą. Taip gi­mė pir­ma­sis na­me­lio mo­de­lis.

Nors pa­rei­ka­la­vo daug kant­ry­bės bei kruopš­taus dar­bo, ta­čiau pir­ma­sis ban­dy­mas pa­vy­ko ir įkvė­pė to­liau kur­ti.

Meist­rys­tės tra­di­ci­jos Do­vy­do gi­mi­nė­je tu­ri gi­lias šak­nis. Tiek vai­ki­no se­ne­lis, tiek ir pro­se­ne­lis iš me­džio dro­žė šaukš­tus, klum­pes. Po­lin­kį prie me­džio dar­bų pa­vel­dė­jo ir D. Sa­bec­kas.

„Di­džiau­sio pa­ska­ti­ni­mo kur­ti su­lau­kiu iš sa­vo šei­mos. O da­ly­vau­ti Plun­gės kul­tū­ros cent­ro ren­gia­ma­me kon­kur­se „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ pa­stū­mė­jo dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Ri­ma Dre­vins­kie­nė. Prieš po­ra me­tų šia­me kon­kur­se lai­mė­jau žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų pri­zą, tad šie­met, mo­ky­to­jai pa­siū­lius su­da­ly­vau­ti ant­rą kar­tą, ir­gi neat­si­sa­kiau. Man tai pa­si­ro­dė kaip pui­ki ga­li­my­bė su­de­rin­ti sa­vo do­mė­ji­mą­si ar­chi­tek­tū­ra bei tau­to­dai­le“, – kal­bė­jo va­tu­šiš­kis. Šie­met vai­ki­nas iš kon­kur­so vėl grį­žo su žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų pri­zu.

D. Sa­bec­kas pa­sa­ko­jo, kad tau­to­dai­lė­je jį la­biau­siai ža­vi ga­li­my­bė įsi­gi­lin­ti ir iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su se­no­sio­mis liau­dies me­no tra­di­ci­jo­mis, is­to­ri­ja, pa­vel­du. No­rint su­kur­ti na­me­lį, rei­kia ne tik fan­ta­zi­jos ir tech­ni­kos iš­ma­ny­mo, bet ir su­pra­ti­mo, ko­kie na­mai sta­ty­ti se­niau, ko­kie vy­ra­vo puo­šy­bos ele­men­tai, kaip sta­ti­niai at­spin­dė­da­vo gy­ven­se­ną, pa­pro­čius, net vie­tos gy­ven­to­jų bū­dą.

Ieš­ko­da­mas in­for­ma­ci­jos apie skir­tin­gų lai­ko­tar­pių že­mai­čių tro­bas, Do­vy­das ieš­ko se­nų­jų nuo­trau­kų, že­mai­čių bui­ties ap­ra­šy­mų, pa­sa­ko­ji­mų.

Šiais me­tais kon­kur­sui „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ vai­ki­nas pri­sta­tė ke­tu­ris na­me­lius, at­spin­din­čius skir­tin­gus lai­ko­tar­pius. Šiais sa­vo dar­bais sa­kė no­rė­jęs at­vaiz­duo­ti, kaip kei­tė­si mū­sų kraš­to ar­chi­tek­tū­ra ir liau­dies me­no tra­di­ci­jos.

Me­džia­gos, ku­rias nau­do­ja na­me­lių kū­ry­bai, yra ga­na pa­pras­tos: kar­to­nas, deg­tu­kai, dan­tų krapš­tu­kai, mo­de­li­nas, li­nų pa­ku­los. Pa­sak Do­vy­do, šios me­džia­gos jam pa­si­ro­dė tin­ka­miau­sios kū­ry­bi­niam pro­ce­sui, nors pri­tai­ky­ti jas sa­vo su­ma­ny­mui bu­vo ne­men­kas iš­šū­kis. Pa­čią na­me­lio konst­ruk­ci­ją ga­mi­no iš kar­to­no, me­di­nėms na­me­lio da­lims, sie­nų ap­dai­lai, lan­gų rė­mams nau­do­jo deg­tu­kus bei dan­tų krapš­tu­kus. Iš jų da­rė ma­žas len­tu­tes, to­dėl kiek­vie­ną krapš­tu­ką rei­kė­jo tin­ka­mai nu­skap­tuo­ti ir pa­ruoš­ti. Nau­do­jo ir ak­me­nu­kus, sa­ma­nas.

Kiek tiks­liai lai­ko pra­lei­do prie šių dar­bų, vai­ki­nas pa­sa­ky­ti ne­ga­lė­jo. Yra tik­ras tik dėl vie­no: tai lai­kui im­lus dar­bas, nes pir­ma rei­kia ap­skai­čiuo­ti mas­te­lį, nu­si­brai­žy­ti brė­ži­nius. Na­me­lius sten­gė­si pa­da­ry­ti kuo tik­ro­viš­kes­nius, o ir pa­čios de­ta­lės yra la­bai ma­žos, tad už­trun­ka kiek­vie­ną pa­ga­min­ti.

„Atei­ty­je la­bai no­rė­čiau ne­pa­leis­ti kū­ry­bos. Ka­dan­gi do­miuo­si pa­sta­tais, įvai­riais sta­ti­nių pla­na­vi­mais, sa­vo pro­fe­si­nį ke­lią no­rė­čiau tęs­ti sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos ar­ba ar­chi­tek­tū­ros sri­ty­je, o šios abi sri­tys yra neat­sie­ja­mos nuo me­no“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama